Muselinė žvejyba – pradžia

Mane šis žūklės būdas sužavėjo kai buvau vos dvylikos. Būdami dar visai vaikais su draugu vartydami žūklės žurnalus radome keletą straipsnių apie mums tada dar mistinį žūklės būdą. Viliojančiai atrodė gražūs gamtos vaizdai nuotraukose, dirbtinės muselės, grakščiai ore besitiesiantis ryškus muselinis šniūras…

Kadangi buvo žiema, pirma pradėjome rišti museles. Kokių tik kvailysčių neprigalvodavom, kad gauti vienokių ar kitokių plunksnų. Lįsdavome į zoologijos sodą per skylę tvoroje ir paukščių skyriaus prižiūrėtojų prašydavome plunksnų, pešiodavome iškamšas biologijos kabinete, o jei kaime močiutė nukirtus gaidį ar vištą išmesdavo galvą, tai užsitraukdavo rimtą nemalonę (gaidžio skalpo plunksnos yra viena labiausiai naudojamų medžiagų šlapioms ir sausoms muselėms rišti). Rišdavome jas gana primityviais įrankiais, naudodavome paprastus spaustuvus (kaip mokyklos darbų kabinete, tik mažesnius gerokai), bet per gerą pusmetį saviveiklos pasiekėme ganėtinai šaunių rezultatų. Niekada nepamiršiu kaip pradėjome žvejoti atšilus orams. Meškeres pasidarėme iš pigių lengvų spiningų (tada kainavusių gal 20-30 Lt), pačioje rankenos apačioje prisukę su izoliaciją kažkokias senas inercines rusiškas rites, o vietoj muselinio šniūro panaudojome kaproninį, skalbiniams džiauti skirtą . Kad šis neskęstų įtrindavome lašinukais. Kai draugas Neryje sausa musele pagavo pirmąją aukšlę, šokinėjome iš džiaugsmo – „ant mūsų surištų muselių kimba!“. Laikai buvo gūdesni nei dabar. Įrankių praktiškai nebuvo, o jei ir buvo, tai labai brangūs, informacijos taip pat sunku rasti. Internetas atrodė kažkas sveiku protu nesuvokiama. Buvo tik noras žvejoti museline.

Gal kiek keista gali pasirodyti įžanga, bet visu pirma savo straipsniu noriu paneigti tokius mitus, kaip kad:  muselinė žūklė yra prabanga, ji prieinama ne bet kam, kad ja žvejoti – reikia turėti antgamtinių galių, o ir žvejoti nėra nei kur, nei  ką ir t.t. O taip pat pamėginsiu trumpai peržvelgti pagrindinius dalykus pradedantiems domėtis šiuo žūklės būdu.

Straipsniai 1 reklama

Pirmasis apžvalgos objektas – pagrindiniai skirtumai nuo kitų žūklės būdų.

Muselinė meškerė susideda iš:

– Koto, kurio pačioje rankenos apačioje tvirtinama ritė (apačioje tam, kad tarnautų kaip balansas ir mėtant nepavargtų riešas). Kotai skirstomi į klases nuo 1 iki 12 ( dabar yra ir 0, ir žemesnės, bet jos nepopuliarios ir nenaudojamos dėl savo nepraktiškumo). Plačiau apie kotus papasakosiu straipsnyje „Kotas“ .

– Ritės, ant kurios vyniojamas bekingas (papildomas šniūras ritei užpildyti ir prailginti muselinį šniūrą) ir šniūras. Jos pagrindinės misijos – tarnauti kaip balansui, ir sandėliuoti šniūrą. Visa kita patogumo, patvarumo ir estetikos, skonio klausimai.

– Muselinio šniūro, kuris yra pagrindinė varomoji jėga (prie jo tvirtinamas pavadėlis ir muselė). Būtent jo pagalba užmetame palyginti mažą svorį turinčias dirbtines muses. Skirtingai nei paprastas valas naudojamas kituose žūklės būduose, muselinis valas turi gerokai didesnę masę, kurią mes ir metam. Jis būna skirtingų klasių (skirstomų pagal svorį), formų, tankių (plaukiantis, skęstantis). Plačiau apie šniurus rašoma straipsnyje „Muselinio šniūro pagrindai“ .

Kaip jau minėjau, masalo užmetimas museline meškere pagrįstas šniūro užmetimu. Visų pirma mes metame šniūrą, kuris turi gerokai didesnį svorį nei paprastas žvejybinis valas. Skrisdamas (tiesdamasis) šniūras paskui save gabena pakankamai lengvą muselę. Kuo muselė didesnė, tuo sunkesnio šniūro reikia ją užmesti. Svarbu vaidmenį vaidina ir pavadelis, jo ilgis ir storis priklauso nuo muselės, bet paprastai gaudant nesunkiomis nimfomis, šlapiomis, sausomis muselėmis naudojamas maždaug koto ilgio konusinis pavadėlis.

Pats metimas taip pat skiriasi nuo kitų būdų. Jei norėdamas užmesti masalą dugnine, spiningu ar plūdine meškere žvejas turi užsimoti, o po to mesti, tai užmetinėjant masalą museleline meškere, reikia mesti pirma atgal, po to į priekį. Tai reiškias, kad normaliam metimui per galvą reikia daugiau vietos už nugaros. Tačiau yra daugybė įvairių metimų, kai naudodami minimaliai vietos už nugaros mes galime gana toli užmesti, taigi tai mėtymo technikos ir šniūro konfigūracijos klausimas.

Masalo kontrolė arba pravedimas. Didžioji dalis dirbtinių muselių pradeda dirbti vos įkritusios į vandenį, nes pagrindinis jų darbas yra imituoti vabzdžius, jų lervas ir pan. todėl jos jau atsidūrusios vandenyje  ir tiesiog plaukdamos vilioja žuvį. Kita dalis muselių, kurioms reikia suteikti judesį (kaip pvz. žuvelių, varlių imitacijos ir t.t.) pradeda dirbti traukiant ar įtempus šniūrą srovėje. Varijuojant tokių musių svoriais galima pagaminti jas praktiškai besvores, o tai kartais didelis privalumas. Kadangi masalą kontroliuojame taip pat šniūro pagalba, tokią besvorę žuvytės imitaciją galime labai lėtai vesti palei dugną, sustabdyti srovėje ir ji vis tiek dirbs, o pravedimo gylis priklausys nuo šniūro. Jei šis skęsta greitai, tai ir muselę vesime giliai ir atvirkščiai.

Kibimas. Kad jį pajusti ar pamatyti reikia turėti kontaką su musele. Kontaktas su musele būna dviejų rušių:

1) Jaučiame žūvies timptelėjimą pravedinėdami musele po vandeniu. Tam turime išlaikyti šniūrą daugmaž tiesų, kad ir šiek tiek išlinkusi lanku, bet be sukritusių ratilų, kilpų ir pan. Nes tokiu atveju nejausime kibimo. Pagrinde tokiu būdu identifikuojame kibimą žvejodami pasroviui arba surinkinėdami šniūrą tiek upėje, tiek ir stovinčio vandens telkinyje.

2) Matome kibimą. Matyti galime kaip pačią muselę plaukiančia paviršiuje paima žuvis (žvejyba sausa musele), arba, jei muselė plaukia giliau (pvz nimfa – kokios nors lervos imitacija) kibimą galime matyti pagal šniūro galo timptelėjimą ar įvarius tam naudojamus indikatorius (principas šiek tiek primena plūdinę meškerę).  Tokie metodai dažniausiai naudojami žvejojant prieš srovę, ar leidžiant masalą su srove. Yra įvairiausių gudrybių kaip tai efektyviai padaryti.

Pagrindinės muselių grupės.

Pabandysiu kuo paprasčiau suskirstyti museles į grupes pagal žūklės taktikas jomis. Aišku galima prigalvoti daug grupių, pogrupių ir pan. bet visa tai greičiau paklaidins nei atvers akis platesniam žvilgsniui, taigi stengiuosi kuo siauriau:

Sausa muselė – masalas imituojatis pačius įvairiausius į vandenį įkritusius, ar ant paviršiaus nutūpusius vabzdžius. Būtent dėl tos priežasties, kad plaukia paviršiumi, taip ir vadinasi. Muselės rišamos iš kuo plūdresnių medžiagų. Pagrinde naudojamas 3-5 klasės kotas, plaukiantis šniūras. Klasė ir koto ilgis priklauso nuo telkinių kuriuose žvejojama, žuvų dydžio ir muselių. 5 klasės įrankis daugeliu atveju yra universaliausias.

Šlapia muselė – masalas imituojantis kylančius į vandens paviršių ristis vabzdžius (emerdžeriai), taip pat įkritusiu į vandenį vabzdžius. Šios muselės plaukia priskendusios, todėl kibimą jomis jaučiame per įtemptą šniūrą. Žvejojama pasroviui, arba surinkinėjant šniūrą. Įrankiai tokie pat kaip žvejojant sausa musele. Pagrinde žvejojama plaukiančiu šniūru.

Nimfa – imituoja vandenyje gyvenančias pačių įvairiausių vabzdžių lervas. Kadangi tai yra pagrindinis žuvų maistas, šis žūklės būdas neretai būna efektyvesnis už kitus, bet toli gražu ne visada. Žvejojama tiek prieš srovę (su srove), tiek ir pasroviui prilaikant įtemptą šniūrą ar surinkinėjant jį stovinčiame vandenyje. Įrankiai dažniausiai tokie pat kaip žvejojant sausa ar šlapia musele. Pagrinde žvejojama plaukiančiu arba skęstančiu šniūru.

Strymeris – Žuvėlės, mailiuko, dėlės, varlės ar kokios didesnės lervos (laumžirgio , žirgelio) imitacija. Masalas kuriam reikia suteikti judesį jį prilaikant arba įvairiais būdais traukiant.Dažniausia naudojami 5-6 klasės įrankiai. Šniūras skęstantis (skęstančiu galu, ar visas skęstantis), kartais plaukiantis.

Lašišinės muselės – va čia jau neišsemiama tema. Tuo pačiu ji kol kas mažiausiai aktuali, nes jas gaudome Lietuvoje gana trumpą laiką ir tai nelabai paplitę. Tiesiog galime priskirti jas strymeriams.

Iš išvardintų musių įvairovės ir žvejybos specifikos jomis galima nesunkiai įžvelgti, kad tai gana platus ir universalus dalykas. Žvejoti puikiai pavyksta lydekas, ešerius, kuojas, raudes, aukšles, meknes, salačius, šapalus, strepečius, kiršlius, upėtakius ir kitas žuvis. Tai reiškia kad nebūtina būti lordu ir gyventi ant lašišinių žuvų pilnos upės kranto.  Pabaigai dar kartelį grįšiu prie žūklės įrankių. Kaip ir apie kiekvieno kito būdo įrangą galima kalbėti gana daug, todėl pasistengsiu svarbius aspektus išdėstyti atskiruose straipsniuose, tačiau ypatingai noriu pabrėžti, kad nei vienas įrankis, nesvarbu kokia jo kaina, pavadinimas ir pan. pats savaime negali nieko. Taip pat netinkamai naudojamas pagal paskirtį jis gali teikti daugiau vargo, diskomforto nei malonu, nors kainuos ir kelis tūkstančius litų. Taip pat teisingai suderintas įrankis gali kainuoti vos kelis šimtus litų, bet pakankamai puikiai dirbs ir maloniai tarnaus. Viskas yra pakankamai paprasta, o pradėjus žvejoti šiuo būdu kiekvienam jis kainuoja tiek, kiek pats gali ir nori sau leisti.

Views All Time
Views All Time
4812
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

+ 89 = 90