Aš reikalauju, kad filosofijos darbuotojus ir apskritai mokslo žmones pagaliau būtų liautasi painioti su filosofais,- kad kaip tik čia griežtai būtų atseikėjama “kiekvienam savo” ir vieniems nebūtų atseikėjama per daug, o kitiems – per mažai. Norint išugdyti tikrą filosofą galbūt būtina, kad jis pats būtų stovėjęs ant visų pakopų, ant kurių lieka stovėti ir turi stovėti jo tarnai, filosofijos moksliniai darbuotojai; galbūt jis pats turi būti kritikas ir skeptikas, ir dogmatikas, ir istorikas, ir, be to, poetas ir rinkėjas, ir keliautojas, ir mįslių įminėjas, ir moralistas, ir aiškiaregys, ir “laisvas protas”, ir beveik viskas, kad pažintų visą žmogiškųjų vertybių ir vertybinių jausmų sferą, kad turėtų galimybę žiūrėti įvairiomis akimis ir įvairia sąžine iš aukštumos į kiekvieną tolumą, iš gilumos į visokį aukštį, iš kampo į visokią erdvę.

Kas yra filosofas, sunku išmokti suprasti todėl, kad to negalima išmokti,- tai reikia “sužinoti” iš patyrimo,- arba reikia turėti išdidumo to n e žinoti. Tačiau šiandien visi kalba apie dalykus, kurių negali žinoti iš patyrimo, ir tai pirmiausia ir blogiausiai atsiliepia filosofams ir filosofijos būviams: labai nedaugelis juos žino ar gali žinoti, o visos populiarios nuomonės apie juos yra klaidingos. Antai, pavyzdžiui, išties filosofinė sąsaja, jungianti drąsą, nežabotą dvasingumą, lekiantį presto 51 , ir dialektinį griežtumą ir būtinumą, nedarantį nė vieno klaidingo žingsnio, yra nežinoma iš asmeninio patyrimo daugumai mąstytojų bei mokslininkų, ir dėl to, kam nors jiems apie tai prakalbus, atrodo neįtikėtina.

Mūsų dorybės? – Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, – su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- jei jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paieškokime jų savo labirintuose! – juose, kaip žinoma, daug kas pametama, daug kas visiškai prarandama.

Kadangi “nesavanaudiškumas” šiandien taip plačiai giriamas, reikia, galbūt net nevengiant tam tikro pavojaus, išsiaiškinti, k ą liaudis laiko nauda ir kuo labiausiai rūpinasi paprastas žmogus, taip pat ir išsilavinę žmonės, netgi mokslininkai ir, jei neklystu, matyt, ir filosofai. Reikia konstatuoti faktą, kad didžioji dalis to, kas domina ir žavi subtilesnius ir išrankesnius skonius, aukštesnes natūras, vidutiniškam žmogui atrodo visai “neįdomu”, – jei vis dėlto jis pastebi polinkį į tokius dalykus, tai jis pavadina jį “desinteresse” ir stebisi, kaip galima elgtis “nesavanaudiškai”. Būta filosofų, kurie šiai liaudiškai nuostabai sugebėjo suteikti dar ir viliojančią mistiškai anapusišką išraišką (galbūt jie niekad nebuvo susidūrę su aukštesnėmis natūroms?),- užuot nustatę nuogą ir visiškai paprastą tiesą, kad “nesavanaudiškas” elgesys yra labai įdomus ir suinteresuotas elgesys, tarus, kad… “O meilė?”- Kaip!

Istorinis jausmas (arba sugebėjimas greitai atspėti vertinimų hierarchiją, vertinimų, kuriais vadovavosi tauta, visuomenė, žmogus, “pranašavimo instinktas”, įžvelgiantis tų vertinimų santykius, vertybių autoriteto ir veikiančių jėgų autoriteto santykį),- šis istorinis jausmas, į kurį mes, europiečiai, pretenduojame kaip į savo išskirtinę nuosavybę, pasirodė mums apsuptas kerinčio ir patrakusio pusiau barbariškumo, į kurį Europa nugrimzdo, demokratiškai susimaišius luomams ir rasėms, – tik devynioliktasis šimtmetis atrado tą jausmą ir pripažino jį šeštuoju jausmu. Dėl luomų ir rasių susimaišymo į mūsų “modernias sielas” įsilieja visų formų ir gyvenimo būdų, glaudžiai susijusių ir persipynusių kultūrų praeitis, mūsų instinktai tiesiasi į praeitį visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas – galų gale “dvasia”, kaip minėjome, visame tame įžvelgia sau naudą.

Mes, imoralistai! – Šis pasaulis, kuris mums rūpi, kuriame mums lemta bijoti ir mylėti, šis beveik nematomas ir negirdimas subtilių įsakymų ir subtilaus klusnumo pasaulis, kuriame visur viešpatauja “beveik”, dantytas, klastingas, dygus, švelnus pasaulis,- taip, jis gerai apsaugotas nuo šiurkščių žiūrovų ir familiaraus smalsumo! Mes apraizgyti tvirtais pareigų raizgais, prigludusiais prie mūsų kaip marškiniai, ir negalime iš jų išsipainioti,- ir mes, net ir mes, esame “pareigos žmonės”! Tiesa, kartais mes šokame tarp “kalavijų”, žvangindami savo “grandinėmis”, dažniau, tai irgi tiesa, jų prispausti, griežiame dantimis ir sielojamės dėl paslaptingo mūsų likimo atšiaurumo. Bet kad ir ką darytume, bukumas ir iliuzija vis vien bylos -“tai žmonės, nejaučiantys pareigos”- bukumas ir iliuzija visada prieš mus!

Vėlesnėse epochose, kurios gali didžiuotis savo humaniškumu, liko tiek daug “laukinio žiauraus žvėries” baimės, prietaringos baimės,- nors tos epochos kaip tik ir didžiuojasi jį sutramdžiusios,- kad, tarsi susitarus, ištisus šimtmečius vengta skelbti net akivaizdžias tiesas, matyt, baiminantis, kad jos gali prikelti šį laukinį, jau nudobtą žvėrį. Galbūt aš rizikuoju paleisdamas tokią tiesą, – tegu kiti vėl ją sugauna ir girdo “dorybingo mąstymo pienu” tol, kol ji nenurims ir užmiršta neatsiguls savo senajame kampe.- Reikia atverti akis ir išugdyti kitą požiūrį į žiaurumą; išmokti būti nekantriam, idant nepadorios šiurkščios klaidos, panašios į tas, kurias, kalbėdami apie tragediją, darė senieji ir naujieji filosofai, daugiau nodrįstų įžūliai klaidžioti po pasaulį, vaizduodamos dorybes.

Mokymasis mus keičia, jis daro tai, ką daro visoks maitinimas, kuris taip pat ne tik “palaiko gyvybę”,- tai žino fiziologai. Bet mūsų gilumoje, “pačioje apačioje”, žinoma, yra kažko, ko negalima išmokyti, yra dvasinės lemties granitas, iš anksto nulemti sprendimai ir atsakymai į iš anksto nulemtus klausimus. Susidūrus su kiekviena kardinalia problema, kažkas nepakeičiamas sako: “tai esu aš”; pavyzdžiui, vyro ir moters klausimu mąstytojas negali pakeisti savo požiūrio; jis gali tik išmokti nuodugniai išdėstyti tai, kas jam šiuo klausimu yra “tikra”. Kartais mes randame tam tikrus problemų sprendimus, kuriais m e s pradedame tvirtai tikėti ir turbūt nuo to momento pradedame vadinti juos savo įsitikinimais.

Klysti sprendžiant pamatinę “vyro ir moters” problemą, neigti egzistuojantį tarp jų didžiausią antagonizmą ir amžinos įtampos būtinybę, svajoti galbūt apie lygias teises, tokį patį auklėjimą, pretenzijas ir pareigas,- tai tipiškas lėkštos galvos požymis, ir mąstytojas, lėkštai mąstantis apie šiuos pavojingus dalykus,- instinktyviai lėkštai! – yra įtartinas, dar daugiau, atspėtas, atskleistas; tikriausiai ir aiškindamas kitus pamatinius gyvenimo, taip pat ir būsimo gyvenimo klausimus, jis pasirodys esąs “trumparegis”, nesugebantis įsiskverbti į jokią gelmę. Priešingai, žmogus, turintis gilų protą, gilius troškimus ir pasižymintis didžiu geranoriškumu, galinčiu reikštis kaip griežtumas ir todėl lengvai su juo painiojamu,- toks žmogus gali galvoti apie moterį tik rytietiškai: jis turi į moterį žiūrėti kaip į turėjimo objektą, kaip į nuosavybę, kurią galima uždaryti, kaip į kažką, kas turi jam tarnauti ir tobulai atlikti tą pareigą,- čia jis turi pasikliauti didžiu Azijos protu, jos instinkto pranašumu, taip kaip kadaise darė graikai, šie geriausi Azijos mokiniai ir paveldėtojai, kurie, kaip žinia, nuo Homero iki Periklio, kylant kultūrai ir stiprėjant jėgoms, tolydžio darėsi vis griežtesni moteriai, žodžiu, darėsi rytietiški.

Aš klausiausi, vėl pirmą kartą – Richardo Wagnerio Meistersingerių uvertiūros: tai prabangus perkrautas, sunkus ir vėlyvas menas, kuris didžiuojasi, kad, norint jį suprasti, reikalingi dar du gyvos muzikos šimtmečiai,- šlovė vokiečiams, kad tokia puikybė neapsiriko! Kokia syvų ir jėgų, metų laikų ir klimato juostų maišatis! Ši muzika žavi mus tai senove, tai svetimumu, tai aitrumu ir perdėtu jaunumu; ji laisva ir kartu pompastiškai tradicinė, neretai šelmiška, dar dažniau stipri ir šiurkšti,- ji alsuoja ugnimi ir gyvybe, o kartu ji tarsi glebi gelsva per vėlai prinokstančių vaisių odelė. Ji liejasi plačiai ir nevaržomai,- ir staiga – nepaaiškinamas sulėtėjimas, tarsi tarpas, skiriantis priežastį nuo padarinio, sunkulys, verčiantis mus pasinerti į svajas, beveik slogutis,- bet štai vėl liejasi ir plečiasi ankstesnis malonumų, įvairiausių malonumų, senos ir naujos laimės srautas – jame labai aiškiai jaučiamas menininko pasitenkinimas savimi, kurio jis nė nemano slėpti, stebinantis jį baimingas suvokimas, kad jis meistriškai valdo raiškos priemones, naujai įgytas ir iki šiol neišbandytas menines priemones,- regis, tai jis nori mums pasakyti.