Valstybinių švenčių fone kiekvieną pavasarį viešumoje pradedami įvairiausiais balsais linksniuoti Lietuvos nacionalistai ir ypač jų šūkis „Lietuva lietuviams“. Patys susivokę ar pažangesnių vakariečių paprotinti Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai kone unisonu pasmerkė šį šūkį kaip diskriminuojantį Lietuvos tautines mažumas, keliantį įtampas ar net skelbiantį susidorojimo su kitataučiais šalyje siekį. Simboliškai visą šį dėmesį vainikuoja neeilinis svečias – garsiausias nacių medžiotojas, S.Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktorius dr. Efraimas Zuroffas, oficialiai atvykęs stebėti nacionalistų eitynių Kaune. Kovo 11-osios eisenai Vilniuje leidimas taip ir nebuvo išduotas, nors pats reikalavimas prašyti leidimo viešam susibūrimui prieštarauja tarptautinei teisei ir Konstitucijai, ką pernai teismas išaiškino vadinamojoje signatarų...

Esminis skirtumas tarp II Pasaulinio karo ir ankstesniųjų europinių karinių konfliktų buvo tas, kad dvi supervalstybės (JAV ir Sovietų Sąjunga) baigė karą laimėtojomis ir nuo 1945 m. įtvirtino didžiulę savo įtaką Europos valstybių politikoje, ekonomikoje bei kultūroje. JAV ir Sovietų Sąjunga, abi organizuotos pagal universalius principus, siekė plėtoti savo globalias nuostatas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Nors per taip vadinamą Šaltąjį karą JAV ir Sovietų Sąjunga atrodė nesutaikomi priešai, šie universalių ideologijų dvyniai turėjo bendrą siekį – perauklėti europiečių mąstymą pagal internacionalizmo ir individualizmo dvasią. Sovietų Sąjunga nenuilstamai darbavosi Rytų Europoje, o JAV savo didžiule įtaka rėmė Europos...

Visuomenėje stichiškai kylant pilietinio pasipriešinimo judėjimams, verta atsiremti į pasaulio patirtį ir išmintį. Juk svarbiausia dabar – išlaikyti pozityvią, geras permainas skatinančią nuostatą. Vienu iš tokių kelrodžių sunkiame kelyje į demokratiją gali būti Albertas Kamiu (Albertas Camus). Šio Nobelio premijos laureato moralinė laikysena iš totalitarinės sąmonės besivaduojančioje Europoje ir teoriniai darbai tarsi skirti dabartinei Lietuvai. Didžiojo rašytojo iš dalies politinis veikalas „Maištaujantis žmogus“ ir kitos esė įrodė, kad laisva ir teisinga visuomenė neįmanoma be stiprios pasipriešinimo dvasios. Tačiau jis nubrėžė labai aiškias maišto ribas. Pasipriešinimas neturi būti pagiežingas. Maištas neturi virsti žmogaus teises ir laisves trypiančia revoliucija. Maištaujantis žmogus visų...

Sa­vo lai­mei ar ne­lai­mei, mes nuo am­žių glau­dė­mės prie Ne­ries ir Ne­mu­no, tos upės – dvi svar­biau­sios ar­te­ri­jos – mai­ti­no sės­laus lie­tu­vio šir­dį. Mes at­si­sa­kė­me trauk­tis nuo už­gy­ven­tų vie­tų, nors trys plėš­rūs ere­liai vis tai­kė­si mums iš­ka­po­ti akis. Nie­ka­da ne­de­rė­tų pa­mirš­ti 1918 m. va­sa­rio 16 d., kai mums pa­vy­ko nu­ris­ti nuo Lie­tu­vos ka­po dau­giau kaip per šimt­me­tį pe­lė­siais ir ker­pe ap­au­gu­sį ver­gi­jos ak­me­nį, taip pat ir Ko­vo 11-osios, ku­rią mes mi­ni­me šian­dien. Prieš dau­ge­lį me­tų, dar prieš­ka­ri­nė­je lais­vo­je Lie­tu­vo­je, ma­ma, grįž­da­ma iš baž­ny­čios, per­ne­šė ma­ne per aukš­tą, siū­buo­jan­tį liep­tą, pa­var­gu­si at­si­sė­do ant ak­mens ir už­mi­nė mįs­lę: „Vie­nas sa­ko – bė­kim,...

Privalau pacituoti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kad niekam nekiltų abejonių dėl tokio šio straipsnio pavadinimo ar šūkio patriotiškumo. Konstitucijos 2-jame straipsnyje parašyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Tai teisine kalba Pagrindiniame valstybės įstatyme įtvirtinamas Lietuvos identitetas ir valstybės suteikta aukščiausia teisė – suverenitetas – Tautai. Jei kalbėti ne teisinėmis sąvokomis, o paprasta žmonėms suprantama kalba, tai būtų, kad Lietuvos valstybė kuriama lietuvių Tautos labui – jos išlikimui garantuoti, kultūros ugdymui ir klestėjimui sąlygas sudaryti. Tai, beje kiekvienos Tautos,...

Jau keleri metai, minint Lietuvos valstybines šventes, visuomenėje pasigirsta neigiami atgarsiai, jose aktyviai dalyvaujančių skinhedų (skustagalvių) atžvilgiu. Nesigilindami į šios subkultūros vertybines ir ideologines nuostatas, visuomenės nariai per daug pasikliauja žiniasklaidos formuojama nuomone skinhedų atžvilgiu. Siekiant užmegzti subkultūros ir kultūros dialogą, turime būti labiau suinteresuoti pažinti aplinkui esančias skirtybes ir nebijoti ištrūkti iš „kreivų veidrodžių karalystės“. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur tiek daug naujovių ir nuolatinio bėgimo, mes randame laiko pykčiui, nesantaikai, nepakenčiame kitų nuomonės, nusisukame nuo tikrųjų savo kultūros vertybių. Dažniausiai visa tai „atsimuša“ į jaunimą, o ypač į neformalias jo grupes. Vis dažniau kalbama apie visuomenės reiškiamą nepasitenkinimą Lietuvos skinhedų...

Keikti Lietuvą, regis, tapo bene mėgstamiausias mūsų darbas. Spjaudomės ne tik trapusavyje, bet ir purvinam valstybę prie kitataučių, tai kaip dar norėt, kad padidėtų turizmas Lietuvoje? Primena močiutės žodžius: „Kaip pasiklosi, taip ir miegosi”. Mes pykstame dėl visko, garsiai šaukiame „vagys“, burbam panosyje: „nėra darbo, nėra laiko susirasti darbo” ir spjaunam į ateitį, nė nepabandę gyventi toliau. Nė nepabandę kažką pakeisti, kad gyventi būtų geriau. Dažnai kaltiname Seimą, nors retas iš praeivių (taip taip, tų kurie ir rėkia, kad Seimas dėl visko kaltas), galėtų pasakyti, kiek narių jį sudaro. Dar retesnis tas, kuris galėtų pasakyti, kas iš jo...

Daugelis iš jūsų greičiausiai pamatę tokį įžūlų klausimą nustėrs ir puls įrodinėti, kad priežasčių daug, bet jei bent vienas iš mano aplinkinių (patikėkit, jie nekvaili) būtų išvardinęs bent 10 priežasčių, šios temos net nebūčiau rašiusi. Dar sovietmečiu priežasčių būtų buvę kelis kart daugiau. Vis dėlto, buvome įkalinti, turėjome propaguoti rusų kalbą, atsisakyti savo šalies kultūrinių paminklų, o ir paprasčiausių produktų buvo deficitas, reikėjo išsikovoti laisvę. Tuomet, pavadindamas kitą žmogų Lietuvos patriotu, pasakydavai jam užvis didesnį komplimentą. O dabar? Pradžiai atsakykime į klausimą, kas yra patriotas. Terminų žodyne rašo, kad patriotas - žmogus, mylintis savo tėvynę, atsidavęs savo tautai, pasiryžęs jai...

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma. Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau...

Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kažkada, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra? Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių išvykę kitur nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar...