Patriotizmas

Pokalbio pradžioje pakalbėkime apie knygos gimimą. Kada tau kilo mintis ją parašyti? Ir kada ėmeisi šios idėjos įgyvendinimo? Edmundas Girskis: Knygos įžangoje rašiau, jog kūrinys palaipsniui gimė iš mano nesugebėjimo pasigilinti į konkretų klausimą, nepaliečiant visų kitų su tuo susijusių temų. Kažką rašydamas nuolat išsiplečiu, mano straipsniai visada išeina per ilgi ir ištęsti. Kartą, prieš keletą metų į jūsų portalą atsiunčiau septynių puslapių ilgio tekstą. Na, argi tai normalu? O jeigu rimtai, tai visada išsiplečiu, nes stengiuosi pamatyti visumą ir manau, jog judėjime yra problema, kad mažai kas stengiasi daryti tą patį. Kiekvienas iš mūsų turime savo „mėgstamą“ temą, kuri užkaitina mums kraują ir verčia dirbti, kovoti arba bent jau pabumbėti. Tačiau į vieną liniją suvestos šiandienos situacijos (aktualios mūsų judėjimui) analizės nėra. Taigi, pradėjau dėliotis geras mintis, nuorodas į straipsnius, iš pradžių sau, vėliau – LTJS‘ui, o išėjo tai, ką matome. Per porą metų, kartkartėmis prisėsdamas prie šio reikalo, išvedžiau nuoseklesnę liniją ir manau, jog tai yra didžiausias mano pasiekimas. Lieka laukti rezultato.

Knyga „Keturi“ – tai mano sudarytas vadovėlis jaunam XXI a nacionalistui, vienam iš tų „kurie žygiuoja kovo 11-ąją“. Į knygą sudėjau absoliučiai viską, su kuo susidūriau per keletą savo aktyvios veiklos metų – galbūt todėl ji gavosi kiek per ilga. Visgi, į daugiau nei keturių šimtų puslapių dokumentą aš sutalpinau tai, ką aš norėčiau pasakyti visiems mūsų judėjimo atstovams, tačiau jau nebeturiu energijos to padaryti gyvai. Tai nėra knyga visiems ir bet kam, tai labai specifinei grupelei jaunų žmonių skirtas rinkinys, kuris turėtų pasitarnauti keliant mūsų judėjimo lygį aukštyn. Jame aš surinkau ir patalpinau pasakojimą apie pasaulio istorijos įvykius, kurių atgarsiu mes gyvename šiandien. Kas vyksta šiame pasaulyje, kas suprojektavo tai, ką mes šiandien vadiname „sistema“ ir daugybės kitų globalių ir lokalių klausimų analizė – iš to sudaryta pirmoji knygos dalis. Antroji ir pati stipriausia dalis vadinasi „Diktatūros karta“ ir yra nuodugnus pasakojimas apie tai, kaip Lietuvoje gimė ir vystėsi politikos pakraščiuose, koncertuose ir senamiesčio skersgatviuose daug metų egzistavęs judėjimas, kurio dalimi esu tiek aš, tiek dauguma užklydusiųjų į šį tinklaraštį.

Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę. Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribas. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas. Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra katastrofa gali baigtis dar šiame šimtmetyje. Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimai, senkantys geriamo vandens ištekliai ir pan. Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimo momentas – praėjusiojo amžiaus 90-ieji, kai griuvo Tarybų Sąjunga. Jos valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas, bet ir JAV bei Didžioji Britanija buvo priverstos privataus ūkio kapitalizmui mesti gelbėjimosi ratą – įmones išvaduoti nuo socialinės atsakomybės ir pradėti pasaulinį laukinių Vakarų tipo kapitalizmą. Vertindamas visas plėtros tendencijas, šiuolaikinės fizikos ir kosmologijos guru Stefenas Havkingas mano, kad Žemės tinkamumas žmonių giminei senka dešimtmečiais. O iki lemiamo momento žmonės turi išsikeldinti į gyvenimui tinkamesnes planetas. Kitaip sakant, nudrengei Žemės stebuklą, pavertei jį kosminiu šiukšlynu, – ir varyk ieškoti kitų, kad, perleidęs per savo humanizmą, danguj paliktum dar vieną išgraužą.

Valstybinių švenčių fone kiekvieną pavasarį viešumoje pradedami įvairiausiais balsais linksniuoti Lietuvos nacionalistai ir ypač jų šūkis „Lietuva lietuviams“. Patys susivokę ar pažangesnių vakariečių paprotinti Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai kone unisonu pasmerkė šį šūkį kaip diskriminuojantį Lietuvos tautines mažumas, keliantį įtampas ar net skelbiantį susidorojimo su kitataučiais šalyje siekį. Simboliškai visą šį dėmesį vainikuoja neeilinis svečias – garsiausias nacių medžiotojas, S.Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktorius dr. Efraimas Zuroffas, oficialiai atvykęs stebėti nacionalistų eitynių Kaune. Kovo 11-osios eisenai Vilniuje leidimas taip ir nebuvo išduotas, nors pats reikalavimas prašyti leidimo viešam susibūrimui prieštarauja tarptautinei teisei ir Konstitucijai, ką pernai teismas išaiškino vadinamojoje signatarų byloje (2012-09-28 naujiena „Sąjūdininkai išteisinti galutinai“). Suvokdami savo konstitucinę teisę tik informuoti apie viešuosius susirinkimus eitynių organizatoriai greičiausiai nepabijos dar vieno teismo proceso ir neatsisakys planų žygiuoti Gedimino porspektu, o tai leidžia pagrįstai tikėtis dar didesnio ažiotažo ir provokacijų eisenos metu Vilniuje.