Paukščiai

Sukryžmimtų tos pačios rūšies individų, kurių skirtingas migravimo laipsnis, palikuoniai paveldėja migravimo savybes. Sukyžminus migrantą su migrantu, gaunama daugiau palikuonių migrantų negu tuomet, kai sukryžminami sėslūs ir migrantai. Vadinasi, migravimas turi genetinį pagrindą. Tačiau praktiškai daugiau priklauso nuo aplinkos sąlygų. Tai patvirtina ir tokie akivaizdūs faktai, kaip tos pačios rūšies populiacijų nevienodas migravimo laipsnis: einant iš šiaurės į pietus, tos pačios rūšies individų būna ir migruojančių, ir klajojančių ir sėslių. Tai patvirtina ir klasikinis eksperimentas su varnėnu: šis paukštis iš Anglijos, kur gyvena sėsliai buvo pervežtas į šiaurės Ameriką, kur tapo migrantu. Išperėti Suomijoje sėslių Anglijoje ančių palikuonys migravo iš Suomijos taip pat kaip ir vietos paukščiai.

Dauguma šiaurės ir vidutinių platumų paukščių šiaurės pusrutulyje migruoja, taip išvengdami nepalankių sezonų sąlygų. Paprastai tai lemia vidutinė žiemos temperatūra, todėl arčiau vandenynų ar į pietus toliau esančiuose kraštuose paukščiai yra sėslesni. Pavyzdžiui, daugelis Anglijos paukščių yra sėslūs, tuo tarpu daugiau į pietus, Europoje,- migruojantys. Didelė dalis subtropikuose gyvenančių paukščių taip pat keliauja, tuo tarpu tropikuose tokių paukščių yra labai nedaug. Amerikos kontinente, Kanadoje, migruoja beveik visos paukščių rūšys. Mažiau migrantų yra JAV, dar mažiau – Meksikoje. Amazonės baseine visos paukščių rūšys sėslios, nedaug keičia vietą tik ieškodamos maisto. Labai nevienodai migruojantys paukščiai pasiskirsto biotopuose. Vasarą paukščiai randa puikias mitybos sąlygas laukuose, pelkėse, vandens baseinuose, tuo tarpu žiemą čia jiems visai nebūna maisto, kadangi vanduo užšąla, laukai pasidengia storu sniego sluoksniu.

Trumpą vasarą šiaurėje būna daug ir lengvai surandamo maisto. Ten ypač palankios sąlygos paukščiams veistis. Paukščių migravimas atsirado neatsitiktinai, jis buvo ir yra naudingas rūšiai. Dabar stebimos kelionės formavosi šimtmečius, veikiant natūraliajai atrankai. Tačiau kyla klausimas, kodėl ne visi paukščiai migruoja? Taip yra dėl to, kad, adaptuodamiesi prie aplinkos ir evoliucionuodami dėl jos poveikio, paukščiai skirtingai specializavosi. Juk vieni sparnuočiai – tolimieji migrantai, kiti skrenda žiemoti tik už kelių šimtų kilometrų.

Kodėl rudenį paukščiai išskrenda į šiltuosius pietus, o pavasarį ten nepasilieka, vėl grįžta į perėjimo vietas šiaurėje? Šie klausimai seniai domina tiek paukščių tyrinėtojus, tiek kitus besidominčius gamta žmones. Migravimo priežastis pamėginkime įsivaizduoti mūsų respublikos pavyzdžiu. Pradėjusiems skraidyti jaunikliams reikia daugiau maisto, be to, paukščių padaugėja. Suaugusiems paukščiams reikia atstatyti energiją, išeikvotą perint ir šeriantis. Tuo tarpu orui vėstant, daugelio paukščių rūšių maisto šaltiniai senka, mažėja vabzdžių, be to, paukščiai daugiau eikvoja energijos. Atsiradus sniegui ir ledui, maisto būna labai sunku susirasti. Dar sutrumpėja šviesusis paros laikas, kuriuo paukščiai ieškosi maisto. Badaujantys paukščiai nusilpsta ir greitai žūva.

Jeigu neskaitytume kai kurių aprašomojo pobūdžio darbų, kuriuose iš dalies paminėtos paukščių migracijos, tai pirmą kartą mokslininkai paukščių perskridimas apibūdintas ir paaiškintas Aristotelio “Gyvūnų istorijos” aštuntoje knygoje (IV a. pr. m. e.). Dabartinius mokslininkus stebina Aristotelio žinios apie paukščių migraciją. Jo nuomone paukščių kelionės tai pasitraukimas į šiltesnius kraštus, atėjus atšiauriai žiemai. Taiklios Aristotelio pastabos apie paukščių riebalų kaupimą prieš rudeninį perskridimą. Taip pat jis žinojo, kad įvairios paukščių rūšys skrenda įvairiu laiku bei daugelį kitų momentų. Aristotelis tiek daug žinojo apie sezoninį paukščių perskridimą, kad jo mokslo pasekėjas Romos filosofas Plinijus, gyvenęs po 400 metų tik pakartojo skelbtas tiesas. Dar daug amžių įvairūs mąstytojai, grįždami prie sezoninių paukščių migracijų, kartojo tikslias ir klaidingas Aristotelio mintis. Šis genialus mąstytojas klydo manydamas, kad daugeliui paukščių rūšių būdingas žiemos įmigis. Taip jis aiškino periodinį kregždžių, gandrų, vieversių, strazdų, varnėnų, karvelių ir pelėdų pasitraukimą rudenį ir staigų pasirodymą pavasarį.