Poetai

Keistas dalykas – Lietuvoje iki šiol tebuvo išleista vos pora apžvalginių knygų, skirtų vaikų literatūrai. O juk tikrai turime kuo pasidžiaugti – Vytė Nemunėlis, Anzelmas Matutis, Kostas Kubilinskas, Vytautė Žilinskaitė – tai tik keletas vardų, kuriuos žinome tikrai kiekvienas. Tiesa, paskutiniu metu rašančių vaikams visai nesigirdi, gal todėl, kad tai atrodo “nerimta”, “neįdomu”, o gal tiesiog mūsų rašytojai nebeturi ką pasakyti vaikams? Tačiau galima pasidžiaugti, kad, nepaisant sumažėjusio dėmesio vaikų literatūrai, beveik prieš metus pasirodė knyga “Po girią vaikščiojo poetas”, skirta vaikų poetui Anzelmui Matučiui Matulevičiui, kurios autorius yra literatūros kritikas, rašytojas Jonas Linkevičius. Nors spauda nelepino autoriaus ir jo knygos pernelyg dideliu dėmesiu, tačiau pati knyga ir jos autorius save tinkamai pristatė visuomenei. Gegužės 23 d. Vytauto Didžiojo universiteto Posėdžių salėje įvyko jau 21 šios knygos pristatymas. Renginį organizavo Vytauto Didžiojo universitetas ir Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, jį vedė vienas renginio iniciatorių Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktorius Valdas Kubilius.

Jonas Juškaitis yra mano draugas. Tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Susipažinome 1953 metais, kai įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Buvome viename kurse ir vienoje akademinėje grupėje. Ne per toliausiai viena nuo kitos ir mūsų gimtinės. J.Juškaitis gimė Kuturiuose, netoli Jurbarko, prie Imsrės ir Nemuno. Apie 30 km į šiaurę nuo Kuturių, už Vadžgirio, už Bebirvos ir Šaltuonos, buvo mano gimtasis kaimas – Kalupiai. Mūsų vaikystės laikais pasiekti Jurbarką arkliais buvo ne taip jau lengva, bet vis tiek kartais atvažiuodavom čionai į Šv. Petro ir Povilo atlaidus. Mano gimtinė visą laiką priklausė Raseinių apskričiai, vėliau Raseinių rajonui, tik paskui, stambinant kolchozus ir sovchozus, atsidūrė Jurbarko rajone. Taip pasidariau J.Juškaičio ne tik bendraklasis, bet ir kraštietis – jurbarkiškis.
J.Juškaitis yra ypatingas draugas. Jo draugiškumą labai branginu. Su juo bendraudamas, pasitikrinu savo paties gyvenimą. Nors mes susitinkame gana retai, bet kiekvienas susitikimas verčia pasitarti su savo sąžine, pasitvarkyti savo viduje. Bendraudamas su J.Juškaičiu, atitrūksti nuo kasdienybės ir persikeli į kitą pasaulį – į meno, mokslo, kūrybos pasaulį.

Sausio 7-ą dieną minėjome gražią lietuvių literatūrinio gyvenimo sukaktį – 80-ąsias vaikų poeto Anzelmo Matučio (tikr. Matulevičius) gimimo metines. Per visą savo gyvenimą produktyviausiu lietuvių vaikų poetu pripažintas A.Matutis parašė daugiau nei trisdešimt knygų knygelių, kurių centre – spalvinga įvairiomis nuotaikomis blykčiojantį mažąjį “kodėlčiuką” supanti aplinka, spinduliuojanti meilę Dievo sukurtam pasauliui, stebuklinga ribų tarp to, kas tikra, realu, ir to, kas išgalvota, fantastiška, nepaisymu: realusis pasaulis vaizduojamas lygiagrečiai su vaizduotės, fantazijos karalyste, iš mažąjį vabalėlį supančios aplinkos nesunkiai nusikeliama į “karštąją Sacharą”, kosmoso platybes, “žaliąjį miestą” ar smėlio dėžę. Poeto kūryba primenanti spalvingai iliustruotus pasaulio pažinimo, etikos vadovėlius, aktyvinančius vaikų mąstymą ir jausmus. Ne veltui G.Skabeikytė teigė, jog „A.Matutis vertas, kad su jo poezija augtų kiekviena vaikų karta“. Straipsnyje “Yra toks žydras paukščiukas” poetas prisipažinęs, kad jo tikslas ir esąs kurti būtent tokius kūrinius, kurie “suvirpina psichologines ir vaizdines vaikų sielos stygas ir tampa mažųjų savastimi”. 15- ųjų poeto mirties metinių minėjimo metu R.Keturakis pastebėjęs, kad A.Matutis visą gyvenimą neigė vaikystę kaip laikiną etapą. “Vaikystės šalies poetai gali dainuoti tik visą širdį, visus geriausius jausmus, visą gyvenimą paskyrę šventam dalykui – didelei mažųjų poezijai”. O štai ir B.Brazdžionis, kalbėdamas apie A.Matučio kūrybinį kelią, džiaugėsi autoriaus tendencingumu, ištikimybe “vaikystės šaliai”.

Poetas, rašytojas ir literatūros mokslininkas Česlavas Milošas 1980 metais gavo Nobelio literatūros premiją. Jis yra Kalifornijos universiteto Berkeley mieste profesorius emeritas, Slavų kalbų ir literatūros fakulteto narys nuo 1960-ųjų metų. Česlavas Milošas gimė Šeteniuose, kukliame mamos Veronikos tėvų Zigmanto ir Juzefos (Sirutytės) Kunatų dvare 1911 m. birželio 30 d., ir buvo pakrikštytas šalia Šetenių esančioje Šventybrasčio bažnyčioje. To paties miestelio kapinėse yra palaidoti jo seneliai iš motinos pusės (Siručiai). Poeto tėvas Aleksandras Miłoszas, kilęs iš netolimo Serbinų dvaro ir baigęs Rygos politechnikos institutą, buvo kelių ir tiltų statybos inžinierius. Jo senelis Artūras Miłoszas buvo vienas iš 1863 m. sukilimo vadovų ir vos išvengė ištrėmimo į Sibirą.

Kalbėtis su keturių poezijos knygų autoriumi Stasiu Stacevičiumi “Vorutos ” žurnalistams teko dar pernai, kai jis Trakų Salos pilies menėje gavo fondo “Į Laisvę” premiją. Šis fondas buvo įkurtas 1960 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip nepelno visuomeninė, kultūrinė organizacija. Fondo tikslai – leisti ir skatinti įvairias studijas bei knygas istorine, filosofine tematika, remti kultūrinę ir patriotinę veiklą išeivijoje, o atkūrus nepriklausomybę, ir Lietuvoje. 1990 metais Lietuvoje buvo įkurtas “Į Laisvę” fondo filialas, kuris ėmė rūpintis leidyba, organizuoti istorinių ir politinių studijų savaites bei kitokius renginius. Anksčiau S.Stacevičius dirbo Šalčininkuose ir Varėnoje, šešerius metus gyveno ir dirbo korespondentu Trakuose. Pernykščiai metai S. Stacevičiui buvo sėkmingi, juoba jis tapo ir Poezijos pavasario laureatu. Abiejų premijų laureatas gavo jas už ketvirtąją savo knygą “Toli kriokliai”.

Literatūros kelio pasirinkimas įsitvirtino ne iš karto. Vaikystėje ir jaunuose metuose, be pradinių bandymų rašyti eilėraščius, su meile muzikavau, savo gimtuosiuose Kuršėnuose net vadovavau orkestrėliui smuikuodamas, o be to dar mėgau piešti. Poezija labiau užvaldė karo metais, atsidūrus toli nuo gimtinės, kai eilėraščiais buvo galima išsakyti to rūstaus meto išgyvenimus, mintis, nuotaikas. Tėvynės ilgesio posmuose organiškai vyravo gimtinės, Ventos, Virvytės, molėtos žemaičių žemės motyvai. Konkretaus literatūrinio krikštatėvio lyg ir nėra. Mokykloje rašyti skatino mokytojai, vėliau nemažai padėjo bendravimas su plunksnos broliais rašytojais. Pirmiausia galiu pasidžiaugti, kad tuščias baltas popieriaus lakštas tebešaukia prisėsti prie darbo stalo. Rašau eilėraščius, atsiminimus. Esu įteikęs leidėjams dvi naujas savo kūrybos knygas, būčiau laimingas jeigu šiais metais bent viena pamatytų pasaulį. Ir mažųjų skaitytojų neužmirštu, turiu parengęs knygelių ir jiems. Tik va, leidėjų reikia. Kokios temos skatina rašyti? Sakyčiau – amžinosios temos: žmogus ir jo būties prasmė, jausmų ir gamtos pasauliai, meilė, gėrio grumtynės su blogiu ir panašiai.

1938 metais išleistoje žemaičių prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai” (sudarė ir redagavo Stasys Anglickis) savo autobiografijoje poetas rašė: „Gimiau, atrodo, ne taip seniai ­ 1909 m. Raseinių apskr. Šiluvos v., Plauginių km. ­ be to, ir pasaulio ne perdaugiausia teko matyti, tačiau suspėjau į viską žiūrėti daug iškentėjusio ir išgyvenusio žmogaus akimis. Jau pačioje mažumėje mane palietė šiurkščiais pirštais skurdas, liga ir kitokios gyvenimo nuoskaudos, kurių, turbūt pilna kiekvieno mažažemio lietuvio gryčioje. Motina, būdama nepatenkinta esama būkle, šiaip taip įkalbėjo tėvui vykti į tolimą užjūrį, kurį po metų ir mudu su ja pasiekėva. Deja, siaučiant nedarbui, mūsų trijų narių šeimai aukso šalyje ėmė grėsti bado pavojus ­ ir tik vienas tėvas pasiliko už Atlanto, atsiduodamas Visagalio valiai. Dėdė, motina ir aš gimtan kraštan atsidūrėm prieš pat didįjį karą, t. y. 1914 m. liepos mėn.