Archyvai: Poezija

cūka! cūka! ispaniškoj Rucavoj betono maišyklė sukas krioguodama nei motininė jauni eilėje prie degtinės po obelim – senukai per Latviją nei per Lietuvą rusiškai ūžia ikaras kopūstų mėlynos gūžės vienišas gužas vakaras šnekasi su baidyklėm lyg šernas lyg miško cūka Rucavoj laiko maišyklė į užpernai pernai įsuko mus Rucava–Rīga, Vilnius, 1998.VII.12–18 […]...

Nuprausk mane, Šventasai Ir ugnį už mane pakurk. Raudonas dangus ima kristi, Bet nors kartą – pasimelsk. Kai krenta vyrai, Lyg medžiai jauni, Ir kvapą savo išėjimo Jauti netoli. Nulenk galvą prieš rankas, Kurios tau širdį glostė. Ir nusilenk... Ir nusirenk prieš Dievus, Nes siela nori būt nuoga. Atsuki veidą, Jei dar jį turi, Nes tavo išėjimo kvapas Jau nebetoli. Neapsirenk....

Kai prikišo kažkas, kad naudoju senovinį stilių, Nepaklausė manęs, ką manau apie žodžių madas. Ar vertėjo sakyt, kad kaip auksą aš vertinu tylą, Ne pro plyšį žvalgaus, kur, su kuo ir ką nuveikė kas? Aš bodžiuosi keiksmais, kurie iškelia dvasinį purvą, Ir raštu be ženklų, nes prasmė jo kaip miškas klaidi. Man ne forma svarbi, nes nuo formų širdis nesuspurda, Jei užtenka gelmės, pasinerti bandau turiny, Bet už viską svarbiau užsiglaudžiantis žodžiuos tikrumas, Priežastis, vardan ko žodžiai gimė ir veržės srautu. Į ketureilius dėt juos tik įprotis, tik malonumas, Nors aš šiaip nepaklustų taisyklėms...

Mes išbėgom nuogos Į rasotą girią- Sidabrinės uogos Nuo šakų nusvirę- Kvepia žalios pušys, Kvepia ryto vėjas- Pasakyk man, vėjau, Ką esi žadėjęs! -Girios tankumyne Radom lūšną seną- Girios tankumyne Ragana gyvena. Skenda mūsų dienos, Lig žirgai pašėlę! Ei, išburk man laimę Laume raganėle!...

Poezija yra... Jau taip seniai mane kankina, Taip jau skaudžiai degina Ieškojimas atsakymo Į klausimą, Kurio galbūt visai nėra: Kur slepiasi poezija Ir kas yra poezija, Ir kam ji reikalinga Šiam nerimstančiam, Šiam laimės neatrandančiam Pasauliui?.. Poezija yra... Aš nustebau, Kai šį pavasarį Naujai savęs paklausiau: Kas yra poezija, Ir kai širdis, Ieškojimo vargingo iškankinta, Tą mano klausimą Atgręžė prieš mane: O kas nėra poezija? Poezija yra Žolės dygimas Ir obels žydėjimas, Ir paukščio pastanga Susukti lizdą medyje, Ir geležinis traktoriaus dainavimas, Ir tas artojo nerimas Dėl sėklos pabertos Ir galimų šalnų... Pavasarinis rūpestis Ir džiaugsmas, Dar negimęs, Ir vilties žaliavimas Yra poezija. Poezija yra Laukimas Ir trapus tikėjimas, Kad bus karšta, derlinga vasara Ir kad ruduo skambės Linksmom vestuvėm, Pabaigtuvėm... Sūriausias prakaitas, Aitriausias nuovargis Ir ant delnų...

Aš norėčiau numirti Kaip jaunas ir linksmas kareivis, Kad mirtis nenuplėštų Nuo lūpų smagios šypsenos. – Lai ties mano kapu Žais jaunystės nenuoramos deivės, Vainikus pins merginos, Laukų vieversėliai dainuos. Be senatvės raukšlių, Be širdies išdavikės – sklerozės – Aš norėčiau žingsniuot Ligi tolimo kapo duobės. Lai per širdį tekės Visas jaunas gyvenimo grožis, Lai nuo laimės ir džiaugsmo Apsvaigusi siela virpės. Man dainuoti ir šokt! Man žydėti ir stiebtis į saulę, Kol rugsėjo šalna Išsiskleidusį žiedą pakas! Aš norėčiau išsaugot Netilstančiam žygių pasauliui Nepasotintą širdį Ir jauno kareivio rankas. 1957 Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003....

Aš nekaltas, Kad žemė šarmoja, Kad klevai jau pradėjo ruduot. Kaltas tuo, Kad lig šiol nežinojau, Koks šviesus gali būti ruduo. Ir šviesus, Ir graudus, Ir toks tyras. – Krištolinė rugsėjo rasa. Liks gailus ilgesys Atsiskyrus Ir vilties žarijėlės rusą. Niekada iš aitrių žarijulių Nebandysiu įpūsti liepsnos. Tik širdis, Atsijauninus vėlei, Meilės ilgesį garsiai dainuos. Aš to ilgesio krištolu guosiuos, Naują dainą pradėjęs rimuot. Gulbės kaklas Kasnakt Man sapnuosis Ir už nendrę lankstesnis liemuo. 1963–1964 Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003....

Džiaugsmus ir nuoskaudas Ištyriau ligi galo. Buvau viršūnėse, Buvau pačiam dugne. Bet ir dabar, Kai smilkiniai jau bąla, Jaunystės aistros Degina mane. Ir naktimis Vis neramiai sapnuoju Naujas viršūnes Ir naujas gelmes, Ir vis jaučiu: Lig šiol nesužinojau Visos didžios gyvenimo prasmės. Vis priekin skverbias Mano žvilgsniai godūs, Ir skaudžiai blaškos Alkana mintis... Ir gal dėl to man visą laiką rodos: Toli, toli senatvė Ir mirtis. 1957 Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003....

Atsiverčiau aš didelę visos žmonijos knygą Ir ilgą vieno vienišo žmogaus istoriją skaitau. Ir čia, tarp tų vardų karališkų, dinastijų ir žygių, Maža žmogaus širdie, kiek maža vietos tau... Ateina ir kovoja jie, ir žudosi, ir miršta, Ir laimina juos popiežiai ir žemė, ir dangus. Lyg pilkas, nepažįstamas keleivis naktį tirštą, Drebėdamas ir alkanas, palydi juos žmogus. O jeigu parašytumei žmogaus širdies istoriją? Tai būtų neapsakomai sunki, sunki rauda, Kaip tamsūs pūgos debesys, padangėj pasikorę, Kaip juodo nusidėjėlio šventvagiška malda. Graudi kančios litanija, bebalsės žemės skundas Ir valkatos pamišėlio daina, Auksinės saulės pasakos ir purvinos pagundos, Ir kapo...

Mes ėjome per platų mūšio lauką. Nykus jisai dunksojo po kovos. Tik šen ir ten vis draikėsi, dejavo, klykė, šaukė Be jokios paliovos. Be veido ir be rankų, ir be kojų, Ir peršautom galvom... Mes meldėmės, bet sielos buvo tuščios, Ir Dievas nesuprato mūs maldos. Dainavome, bet ir daina skambėjo rūsčiai. Tik iš erdvės juodos Girdėjom vieną baisiai graudų šauksmą: Žmogau, paduok vandens! Žmogau, paduok vandens! – lyg žaibas krito Iš dangaus ir pervėrė visus: Vandens, vandens, vandens... Ir niaukėsi, ir švito Apyaušrio dangus. Pasilenkėm. Prie smilkstančių griuvėsių Gulėjo sunkiai sužeistas žmogus. Mes davėme jam gerti. Visą dieną Jis šaudė mūsų žengiančius...