XX.

Skiriama D. D.

Jau atstumi mane? Ir kuo gi nusidėjau?
Jeigu kuo nors iš viso. Ar dorybė draudžia,
Nors leidžia su kitu? Ar kad neturtas spaudžia?
Bet ir anksčiau skurdau, tačiau tave turėjau,

Nors ne už dyką. Auksu kad ir nemokėjau,
Tačiau turėjo šios glamonės kainą skaudžią –
Ramybę tą, kurią tik laisvos širdys jaučia.
Kodėl mane atstūmei? – Veltui klausinėjau.

Dar vieną suradau tavos širdies tuštybę:
Tu troškai sau gražaus eiliuoto pagyrimo!
Dėl jo žaidei su kito laime ir ramybe?

Bet nepapirksi Mūzos! Prie kiekvieno rimo
Aš klupdavau, giedodamas tavąją dorybę,
Kol pagaliau visai neliko įkvėpimo.