LT   EN   RU  
2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
Akimirkos sentencija
Nepasitikėk žmogum, kuriam viskas atrodo gera, taip pat žmogum, kuris viską laiko blogu, o visų labiausiai - žmogumi, kuris į viską žiūri abejingai.
J. K. Lavateris
Draugai
Matulaičio bažnyčia
Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjunga
Tautinės krypties portalas
Etninės kultūros erdvė
Biržų krašto naujienos
Slaptai.lt - unikalus leidinys
Lietuvių sąjunga „Tauta ir Tėvynė“
Lietuvos žaliųjų judėjimas
Žaliosios minties laikraštis
Istorijos puslapiai
Receptai, patiekalai, kulinarija.
Skanus.lt
Reklama
  Psichologija
  Mokslas > Mokslo sritys > Medicina > Psichologija
Lankomumo reitingas Publikuota: 2002-12-31 Spausdinti Spausdinti
Dorovinės psichologijos objektas

Pradedant dėstyti medžiaga, būtina apibrėžti pati Dorovines[*] Psichologijos objektą, jo pagrindini turini.
__________
[*] Žodžio "nravstvennyj" reikšmių daug: "doros", "dorovinis", "doras". Visame tekste panaudotas tarpini atspalvi turintis terminas "dorovinis", nes lietuvio ausiai žodžiai "dora psichologija" skamba nekaip; tačiau verta nepamiršti, jog vietomis kontekste yra ir pastaroji reikšme. -- Vert. past.

* Dorovine Psichologija -- mokslas, kuris atskleidžia žmogaus psichologija iš jo dorovinio vystymosi pozicijos. Savo turiniu ji nutiesia kelia i doros pagrindu formavimą žmoguje. * Neretai užduodamas klausimas: "O kodėl būtent Dorovine Psichologija, ne doros psichologija". Šiuolaikinei psichologijai labiau budinga dorove padaryti būtent objektu. Psichologija kaip mokslas padaro žmogų, jo vidinius sielos judesius, sugebėjimus, galimybes savo tyrinėjimu objektu. Esant tokiai sampratai, ir dora turi tapti psichologinio tyrinėjimo objektu. Matyt, taip ir vyksta tradicinėje psichologijoje, ir mokslininkas, vadinantis save psichologu, laisvai gali užsiimti dora kaip objektu.

Kai dora tampa sąvoka, su ja galima daryti daug ką: analizuoti, sintezuoti, išnarstyti i dedamąsias, stebėti jos evoliucija, judėjimą, struktūra.

Tačiau pačiame žmoguje egzistuoja dora kaip gyvybe, kaip tai, kas vadovauja jo vidiniam poelgiui, apibrėžia jo jausmus, jo minčių pobūdi. Ir, jei įsivaizduosime, kad kažkas su mūsų dora mėgina ką nors daryti -- tyrinėti, keisti, taisyti, -- nuo tokio kišimosi darosi nejauku.

Dora skirta stebėjimui. Ji negali būti tik intelektinio tyrinėjimo objektas, nes neįmanoma jos visiškai aprašyti. Visiškai ja ištirti gali tik pats žmogus, nes tik jis gali žinoti savyje ta dora ir ta slėpinį, kurie vyksta sielos gelmėse kaip tikras poelgis, kaip žmogaus vidinio išgyvenimo grožis, kaip doros įgijimo savyje patirtis. Tik susidūręs su nuosavais slėpiniais, su vidinio, dorovinio grožio galimybe, kuris potencialiai ar realiai -- bet būtinai -- yra kiekviename, žmogus gali transformuotis į dora žmogų. Tai yra principinis skirtumas tarp doroves psichologijos ir Dorovines Psichologijos.

Doroves psichologijoje įmanomas tyrinėtojas, kuris parašys disertacija apie dorovines ypatybes ir savybes, įmanomas pranešėjas, kuris kalbės apie doro elgesio ir veikimo aukštumas. Tuo pačiu ir tyrinėtojas, ir pranešėjas gali būti giliai nedori žmones. Jei tokia situacija įmanoma tyrinėjamos doros ribose, tai Dorovinėje psichologijoje šitai neįmanoma iš esmes.

Nes žmogus, augantis Dorovinėje Psichologijoje, būtinai susiduriantis su nuosava dora, negali paminti šia dora savyje. Būtinai sutikdamas su dora savyje, savo veiksmuose, poelgiuose ir širdies polinkiuose, jis remsis pačia dora. Todėl Dorovinėje Psichologijoje vyksta nuolatinis paties žmogaus keitimasis doroviniam grožiui įgyti.

Doroves psichologijoje toks keitimasis visai nebūtinas. Ten pakanka žinių apie dorove, pakanka padauginti šias žinias bei jų perdavimo, perpasakojimo kitiems žmonėms galimybe. Šalia to nereikalaujama pačiam tapti doru. Nenuostabu, kad doroves psichologijoje įmanoma nesuskaičiuojama daugybe etikos ir doroves dėstytoju, kurie savo realiame gyvenime visai neįgyvendina to, apie ką kalba.

Gi Dorovines Psichologijos srityje dorovinio grožio atradimas prasideda nuo paties tyrinėtojo, nuo paties kalbėtojo. Ir jei pedagogas arba auklėtojas pats neatranda savyje dorovinio grožio rezervu, nerealizuoja savo veiksmuose ir slėpininguose judesiuose to, apie ką kalba, tikrasis globotiniu doros auklėjimas jam neįmanomas.

Tačiau daugelis panašia veidmainiška sielos būsena paprastai priima kaip normalia. Ir todėl tokio dėstytojo mokinys visu pirma suvoks neteisybe jo sieloje. Bet anksčiau ar vėliau jis supras, kad visa tai -- tik gražus, bet tušti žodžiai. Deja, būtent todėl šiandien daugeliui moksleiviu veidmainyste tampa elgesio norma. Žodžiuose -- viena, veiksmuose -- visai kas kita.

Dorovinėje Psichologijoje ir Pedagogikoje toks žodžio ir darbo išderinimas neįmanomas. Dorovines Psichologijos tikslai bei užduotys -- sujungti vidini žmogaus gyvenimą su žodžiu, kuri jis taria. Ir jei jis žodžiais moko vaikus kokiu nors doru poelgiu, jis turi to atitinkamai mokyti ir savo realiu gyvenimu.

Darbo su mokytojais ir apskritai žmonėmis patirtis rodo, kaip toli gražu nelengva realizuoti savyje ši dorovinio grožio paveikslą. Pasirodo, reikalingas specialus vidinis darbas, kuri žmogus turi reguliariai atlikti, idant atsinaujintu doroviniame grožyje, kuris kadaise buvo prarastas. Šia prasme mes galime pasakyti, kad Dorovines Psichologijos ir Pedagogikos sritis yra kitamokslė sritis. Ką tai reiškia? Ar tai reiškia, kad čia yra kažkas, prieštaraujantis mokslui? Ne, čia kažkas kita, nei mokslas.

Kame gi kitoniškumas? Kitoniškumas -- kitos srities, kitos veiksmu sferos prasme. Be to, visas moksliškumas priimamas į kitamoksle sritį. Bet egzistuoja labai rimtas ir principinis skirtumas. Mokslas pagrinde užsiima kai kuriu prielaidu ar genialiu atradimu patvirtinimu. Todėl pagrindinis jo darbas -- patvirtinti, rasti, rinkti įrodymus ir tikslinti jau esamus teorinius teiginius. Tai lemia, kad mokslo tyrinėjimu objektas yra vienatipiai, pakartojami reiškiniai. Ir jei pakartojama reiškinį galima logiškai paaiškinti, jis laikomas moksliškai paaiškintu. Todėl mokslininkai ieško įrodymu, renka statistine medžiaga, kuri įrodytu jų prielaidos apie ta ar ana reiškinį teisingumą. * Kitamoksleje srityje ne vienodumas, o kaip tik priešingai, skirtybe yra pirmutinis dėmesio objektas.

Kiekvienas žmogus yra asmenybe, turi savyje kažką originalaus, unikalaus, nepanašaus i kitus. Ir tame yra jo vidinis grožis, grožis žmogaus, jau iš pradžių sukurto meilėje, žmogaus, kuris būtent tame nepakartojamume gali būti mylimas.

Mes žinome, kad amato dalykai, kurie betarpiškai padaryti žmogaus rankomis, nepanašus vienas i kita. Išoriškai atrodytu -- meistro padarytos vazos vienodos, bet įsižiūrėk į kiekviena ir pamatysi, kad viena skiriasi nuo kitos. Ypač iškiliu meistru, kurie su didžiule meile daro bet kuri daiktą. Ar tai bebūtu vaza, ar kailio dirbinys, ar mezginys -- jie turi savyje ypatingos meiles antspaudą, ypatinga meistro būsena, kuriais jis kure būtent ši daiktą. Ir tame -- iš meistro ranku išėjusiu daiktu unikalumas.

Panašiu būdu Kūrėjo rankomis kuriamas žmogus, jo nemirtinga siela. Žinoma, kiekvieno sieloje yra visa tai, kas daro ji giminingu visiems likusiems žmonėms, kas budinga jam kaip žmogui, kas apskritai budinga visiems žmonėms. Bet ypatingai mylimu ji daro tai, kas išskiria ji tarp kitu. Todėl meilei susitikimas su šiuo unikalumu, nepakartojamumu yra ypatingas džiaugsmas. Būtent toks žmogaus santykio su žmogumi pobūdis yra pagrindinis Dorovinėje Psichologijoje ir Pedagogikoje, būtent tame Dorovines Psichologijos sritis yra kitamoksle -- nes čia reikšmingas susitikimas su kito žmogaus, mokinio, auklėtinio unikalumu.

Priešingai, visas blogis žmoguje -- tėvuose, pedagoguose, mokytojuose, ir apskritai suaugusiuose -- mėgina sušabloninti unikalumą, paversti įvairove vienodumu, apriboti iki monotoniškumo, standartiškumo, tolygumo, kareiviško belytiškumo, suniveliuoti asmenini pavidalą. Pedagogika, kuri eina link šitokio vienodumo, yra melaginga, ne dorovine (ir tuo pačiu nedora).

Dorovine psichologija ir pedagogika išskiria žmoguje tris sudedamąsias dalis: kūniškąja, sielos ir dvasiškąja. Kiekvienas iš šių pradu gali ieškoti savo tobulumo ir įgyti tobula vaizdą, o gali ir kristi, degraduoti, nusiristi i blogio bedugne. Taip pat žinoma, kad išauklėtas vaikas ar išauklėtas žmogus -- tai žmogus, kuriame realizuojamas tam tikras tiek sielos, tiek dvasios grožis.
Šiandieninis pasaulis beveik nežino dvasios srities, kadangi dvasios sritis betarpiškai susijusi su religija. Nieko apie tai nenutuokdami, dauguma žmonių dvasingumą sutapatino su menu, nors žinoma, kad menas, kultūra yra tik išorines apraiškos to, kas yra išties dvasinga.

Žinoma, kad kultūra, ypač meno sritis, patirdavo intensyvu vystymąsi tais istoriniais momentais, kai dvasingumas žmoguje imdavo intensyviai kristi. Dvasingumo nuopuolis liaudyje lėmė tai, kad geriausi menu sferos atstovai ėmė mėginti perduoti dvasingumo, vadinasi -- religiniu dalyku, prasme konkrečiam žmogui per sielos kalba. Sielos kalba pateiktas klasikinis menas: literatūra, daile, muzika. Būtent ji perduoda šiuolaikiniam žmogui religines tiesos, dvasios, slėpiningu ir persmelkiančiu dalyku prasmes -- to, ką dvasingas žmogus sužino per religine patirti. Ir jei žmogus pradžioje klausėsi ir susitelkdavo ties dailininku, rašytoju, muzikantu kvietimais atnaujinti dėmesį dvasios dalykams, tai paskui jis padare sau jų kurinius vieninteliu dvasingumo pradu ir pastate juos i pirminio šaltinio vieta. Vėliau, dvasingumui silpnėjant, jis ėmė neigti ir pačius klasikus, neva jų atskleidžiama "pernelyg gili prasme" yra neįkandama ir nereikalinga.

Šiandien tasai sumenkėjimas toks didelis, kad šiuolaikinis jaunimas tiesiog atstume klasika. Ji jam nuobodi. Šiuolaikiniam žmogui nėra kuo atgaivinti tai, apie ką pasakoja Dostojevskis, apie ką kalba Gogolis, tapo Levitanas, savo poezijoje rašo Puškinas, kur kviečia Čaikovskis. Dvasingumo atnaujinimas šiuolaikiniame žmoguje -- viena iš pačiu sunkiausiu Dorovines Psichologijos ir Pedagogikos sričių.

Žinomi trys dėsniai, kurie bus paminėti mūsų kurse: Nykimo dėsnis, Pirmavimo dėsnis ir Sielos Jeigu (arba tiesos vaizdinio) išsaugojimo dėsnis. Nežinant šių trijų dėsnių, tikra pedagogika neįmanoma, nes neįmanoma paaiškinti to, kas vyksta šiandien su paaugliais ir ypač su jaunuoliais. Be šito neįmanoma suprasti, kas dedasi šiuolaikinio žmogaus vystymesi, kodėl šiuolaikine kultūra tokiame nuopuolyje, kur žmonių nesugebėjimo pakeisti vienas kita priežastys, kodėl mokykloje taip akcentuojamos vien tik žinios.

Šiuolaikiniam psichologui ir pedagogui sunku iki galo suprasti, kaip veikia giluminiai santykiu tarp suaugusiu ir vaiku, tarp bendraamžiu vaiku, tarp vyresniu ir mažesniu mechanizmai. Nes pro tuos menkus išorinius rupesnius, kuriuos mes mėginame pateisinti "objektyvia būtinybe" ir "sveiku protu", kažkaip suvokti, suprasti gilumines sroves ir judesius to, kas vyksta žmoguje, beveik neįmanoma. Tu klaidu, kurias mes darome tarpasmeniniuose santykiuose, ir tu sunkiu pasekmių, kurios yra ilgalaikio nedorovingo auklėjimo pasekme, priežastis būtent šita.

Kaip sugražinti šiuolaikini jaunuoli į kultūra, į klasikini mena, sugražinti jam mintis apie dvasinius dalykus, sugražinti ketinama rasti savyje dvasingumą? Tai, matyt, tos problemos, apie kurias šiandien galvoja kiekvienas žvelgiantis į ateitį pedagogas, auklėtojas, tėvas, kiekvienas, kuriam siela ir širdį skauda dėl to, kas vyksta mūsų pasaulyje. Ir ši vidine pedagogo bei auklėtojo pozicija yra jo dorovinio saviapibrėžtumo pradžia bei pagrindas. Be jos neįmanoma įgyti Dorovines Psichologijos ir Pedagogikos pagrindu.

Dorovines Psichologijos ir Pedagogikos pagrindus pažinti galima tik ten, kur žmogus ieško dorumo. Ten, kur nėra šios paieškos, toks pažinimas neįmanomas, nes šitie dalykai yra veiklos dalykai.

Dorovine psichologija ir pedagogika įgyjama tik per gyvenimiška patirti ir todėl be patirties praktiškai neįeinama i ja. Negalima tik pagal vadovėlio apie Dorovines Psichologijos ir Pedagogikos turini laikyti save žinančiu ši dalyką. Ir išgirdus keletą šio dalyko paskaitų, negalima laikyti, kad dabar kažką nutuoki apie ji, nes nutuokti apie ji negalima, juo reikia gyventi, ji reikia išmoningai vykdyti. Ir todėl Dorovinėje Psichologijoje ir Pedagogikoje mokymo būdas visiškai kitas, nei tas, kuris yra bei dominuoja šiuolaikinėje mokykloje.

Moralinio žmogaus veido įgyvendinimo kelyje mes susiduriame su tokiu reiškiniu, kaip egoistine žmogaus prigimtis, kurios pagrindas yra jo Ego Branduolyje. Kiekvienas vaikas nuo gimimo turi savyje ši Ego Branduolį.

Ilga laika buvo laikomasi nuomones, kad vaikas gimsta kaip tobula rasa, t. y., švari lenta, ir tai reiškia, kad visas blogis, kuris jame pasireiškia, ateina iš išores, iš visuomenes. Bet kiekvienas tėvas, turintis bent du vaikus, mato, jog blogis vaike pasirodo daug anksčiau, nei jis susiduria su blogiu socialinėse sąlygose. Vaikai, dar būdami lopšyje, jau rodo: vieni -- kaprizus, kiti -- užsispyrima, treti -- piktumą, ketvirti -- kerštingumą. Šie charakterio bruožai, kurie ryškiau pasireikš suaugus, budingi jiems dar nuo gimimo. Tai rodo tik tiek, kad egoistinis branduolys vaike atsiranda dar iki gimimo. Šalia Sąžinės Branduolio, formuojančio jame doro poelgio įvaizdi, egzistuoja Ego Branduolys, kuris savo ruožtu formuoja nedorumą ir aplinkinėje terpėje ieško tokio elgesio pavyzdžiu. Pirmiausia -- tarp tėvu, paskui -- tarp auklėtoju, o dar vėliau -- aplinkoje, kur patenka pirma vaikas, paskui paauglys, o vėliau ir jaunuolis. Galu gale egoistiškumas palaipsniui ima dominuoti.

Šiuolaikiniame gyvenime dorumo nesaugo tradicijos, papročiai, žmogaus tapsmas. Jis nesaugomas šiuolaikiniu žmonių gyvenimo bude ir tvarkoje, jis pagrinde eikvojamas, paminamas ir naikinamas. Kadangi egoistines vertybes tapo pagrindinėmis, ir materialistiškas turto siekimas, siekimas įgyti statusą pasaulyje ir žinomumą arba reikšmingumą sociume tapo pagrinde egoistiniu, šiuolaikinis žmogus netgi neįtaria, kad jame egzistuoja vidinio dorovinio grožio vaizdinys.
Todėl nenuostabu, kad egoistinis branduolys taip ryškiai pasireiškia šiuolaikiniu tėvu vaikuose. Jis visu pirma išreikštas jų agresyvume, paskui materialiniu gėrybių siekime, ir galu gale troškime rungtyniauti, pirmauti bei tapti aukščiau kitu.

Išoriškai toks vaizdas ir tokia situacija šiuolaikiniam pedagogui yra suprantami. Bet priežastys, esančios vidiniame, pasąmoniniame santykiu tarp žmonių mechanizme vargu ar žinomos daugumai. Egoistiniu santykiu mechanizmas, kuris šiandien lemia įvairiu grupuočių, ypač paaugliu, formavimąsi, daugumai yra paslaptis.

Šiandieniniam psichologui yra paslaptis sudėtingi santykiai, kurie atsiranda vaiku, paaugliu, suaugusiuoju kolektyve. Norint juos išspręsti, reikia atskleisti šia paslaptį.

Negali būti veiksmingos pedagogikos, jei pedagogas neturi žinių apie žmonių psichopatiniu santykiu mechanizmus. Kaip ir visiškai neįmanoma konsultuoti tėvus ir padėti jiems gerinti santykius šeimoje su vaikais, nežinant šių mechanizmu.

Dorovines Psichologijos sritis, tirianti neteisingus žmonių santykius, vadinama "Psichopatinis Ratas". Jos apimtis gana didele, ir jai bus skirta atskira knyga.

Vienas iš reikšmingiausiu šiandien veiksmu mokykloje ir vaiku darželyje yra apmokymas. Mokymo procesas mokykloje, atrodytu, pakankamai suderintas, metodikų daug ir galimybes pakankamai dideles. Tačiau patirtis rodo, kad pagrindiniai doroviniu Sielos Jėgų rezervai šiuolaikinėje mokykloje praktiškai nenaudojami. Tokie doroviniai rezervai pasireiškia, kai vaiko siela išlaisvinama susitikime su supančiu pasauliu. Jei pažvelgsime i šiuolaikine pedagogika iš doroviniu rezervu pozicijos, tai aptiksime, kad mokymo procesas gali įgauti visai kita pagrindą, kita ploti ir gelme.

Tokiu atveju tai, ką vaikas šiandien sužino apie pasauli per žodžius, gali jam tapti realiu realaus pasaulio atradimu. Ir tada džiaugsmas, susitikus su pasaulio gyvenimu, tampa neįmanomas perduoti. Mes žinome tai iš savo vaikystes. Jei prisiminsime savo vaikiškus išgyvenimus susitinkant su gamta, tai žinoma, tyrumu ir gelme jie nepalyginami su tuo, ką jaučiame paaugėja.

Daugelyje atveju apsakymai, kuriuos žmogus perskaito vaikystėje, neišlieka jo atmintyje, o štai vaikystes įspūdžiai atsimenami ir po dešimties, ir keturiasdešimties metu. Ir netgi mirties patale žmogus iki detaliu atsimena ta gyvenimo ryškumą, dovanota jam vaikystėje. Ar galima per pamoka mokykloje išgyventi ta pati? Taip, galima. Bet tam turi būti atverta visai kita vaiko sielos sritis, ir Dorovinėje Psichologijoje ir Pedagogikoje tai vyksta (žinome iš patirties).

Paties pedagogo tapsmas, vidinis dorovinio platumo ir grožio resursu išlaisvinimas savyje leidžia ir vaiką nusivesti paskui save į šita slėpiningos gelmes sfera, tos gyvenimo paslapties sfera, kurioje realiai įmanoma susitikti.

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Anželikos Cholinos šokio teatras (11)    Dažasvydis (3)    Lietuvoje (16)    Šv. Valentino diena (11)    Ožiaragis (7)    Lietuvių fantastika (11)    Parašiutizmas (15)    Aikido (14)    Namų vaizdo technika (2)    Telekomunikacijos (188)    Džiaugsmas (2)    Leo LT (12)    Kabala (6)    Auklės (3)    Skinheadai (9)    Sodininkystė (22)    Restoranai (5)    Užgavėnes (9)    Miestų bendruomenės (7)    Omnitel (12)    Barai (7)    Rokeriai (3)    Tamplierių ordinas (7)    Sportiniai šokiai (2)    Mitingai (5)    Korupcija (22)    Islamas (31)    Rašytojai (11)    Kompiuteriai (148)    Kino kritika (10)    Akvariumai (58)    Mokyklos (22)    Dektinė (2)    Internetas (184)    Atleidimo svarba (2)    EBSW (40)    Vabzdžiai (5)    Kitos šventės (7)    Krikščionys demokratai (3)    Metalistai (8)    Optinis ryšys (12)    Reklama internete (18)    Romas (3)    Mokėjimo kortelės (7)    Televizija (17)    Vaiko sveikata (8)    Roko muzikos grupės (10)    Picerijos (4)    Kompiuterių virusai (52)    Mada (4)
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!