Judaizmo dovana mūsų kultūrai
Iškėlęs reikalavimą seksualinius santykius apriboti santuoka, judaizmas pakeitė pasaulį. Paprasčiau tariant, nesantuokinio sekso uždraudimas Tora atvėrė galimybę atsirasti Vakarų civilizacijai. Visuomenės, kurios niekaip neribojo seksualumo, vystėsi žymiai lėčiau. Todėl šiandieninis Vakarų pasaulio klestėjimas didžia dalimi priklauso būtent nuo judaizmo pradėtos ir vėliau krikščionybės tęstos seksualinės revoliucijos.
Revoliucijos esmę sudarė bandymas seksualumo dvasią įprašyti į santuokos butelį. Revoliucija užtikrino sekso dominavimo visuomenėje pabaigą ir meilės bei seksualumo realizavimą tarp moters ir vyro (iš to išplaukia meilės ir erotikos galimybė tik santuokoje). Greta viso to buvo prisiimta ir sunki užduotis pagerinti moters statusą visuomenėje.
Visuomenė, kurioje dominuoja seksas
Mums, gyvenantiems po kelių tūkstančių metų nuo šio proceso judaizme pradžios, ko gero, labai sunku suvokti nevaržomo sekso karaliavimo žmogaus ir visuomenės gyvenime mastą. Seksualumas buvo pavergęs praktiškai visą visuomenę; tai pasakytina ne vien tik apie antikos laikus, bet ir apie netolimą daugelio pasaulio kultūrų praeitį.
Žmogaus, visų pirma vyro seksualumas, yra įvairialypis ir ypatingai laukinis (daug labiau negu gyvūnų). Vyrai lytinių santykių turėjo ir su moterimis, ir su kitais vyrais; ir su mažomis mergaitėmis, ir su mažais berniukais; su vienu partneriu ir su visa grupe; su visai svetimais ir su artimiausiais šeimos nariais; ne tik su žmonėmis, bet ir su įvairiausiais naminiais gyvūnais. Beveik nėra dalykų, gyvų ar negyvų, kurie kai kuriems vyrams nežadintų orgazmo.
Žinoma, kai kuriose visuomenėse nebuvo toleruojamos visos minėtos praktikos. Nedaug kur būdavo pritariama lytiniams santykiams tarp vaikų ir tėvų arba kito vyro žmonos suvedžiojimui. Tačiau dauguma jų buvo visai suprantamos ir priimtinos. Visos minėtos praktikos yra pavyzdys, kur gali atvesti nežabojamas arba, Freudo kalba tariant, „nesublimuotas” seksualinis potraukis.
Viena iš nežaboto seksualinio potraukio pasekmių yra visa ko, tarp to ir religijos, seksualizavimas. Kol seksualinis potraukis nebuvo niekaip tinkamai tramdomas (ne slopinamas, nes tai irgi kelia neigiamas pasekmes), negalėjo formuotis jokia aukštesnė religijos forma.
Taigi pirma, ką judaizmas padarė, tai „nuseksualino” Dievą: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1, 1) – savo valia, o ne kokiais nors seksualiniais veiksmais. Šis faktas radikaliai atskyrė judaizmą nuo visų kitų religijų ir vien jis iš esmės pakeitė žmonijos istoriją. Nes praktiškai visose civilizacijose dievai buvo seksualiai aktyvūs: štai Artimųjų Rytų deivė Ištara suvedžiojo Babilono pusdievį Gilgamešą; Egipto dievas Oziris seksualiai santykiaudavo su savo seserimi deive Ize; iš jų gimė dievas Horas. Kanaano aukščiausiasis dievas Elis turėjo lytinių santykių su Ašera.
Pagal induistų tikėjimą seksualiai aktyvus buvo dievas Krišna; jis turėjo daug moterų bei viliojo Radhą; Krišnos sūnus Samba suvedžiodavo mirtinguosius vyrus ir moteris. Graikų religijos dievas Dzeusas vedė Herą, viliodavo kitas moteris, pagrobė gražuolį Ganimedą ir pats dažnai masturbuodavosi; Poseidonas vedė Amfitritę, buvo susižavėjęs Demetra ir išprievartavo Tantalą; Romos dievai santykiaudavo tiek su vyrais, tiek su moterimis.
Seksualizuotos religijos
Turint omenyje seksualinį dievų aktyvumą, nieko nestebina, kad pačios religijos buvo pilnos įvairiausių seksualinių santykių formų. Antikos laikais Artimuosiuose Rytuose ir kitur prieš atiduodant nuotaką jaunikiui, „pirmos nakties” pareigą atlikdavo kunigai. Beveik universaliai klestėjo sakralinė bei ritualinė prostitucija.
Indijoje dar iki praeito šimtmečio kai kurie kultai reikalaudavo lytinių santykių tarp vienuolių moterų ir vyrų. Ištekėjusios moterys santykiaudavo su dievybes reprezentuojančiais kunigais. Iki pat 1948-ųjų, Indijos nepriklausomybės metų, kai ši praktika buvo uždrausta, daugybėje Indijos šventyklų buvo laikomos šventyklų prostitutės.
Kinai pasakoja apie XIV a. iš Tibeto religijos kilusius homoseksualius ritualus, praktikuotus mongolų imperatoriaus rūmuose. Šri Lankoje iki praeito amžiaus deivės Patini garbei buvo atliekama inscenizuota moterimis persirengusių kunigų ir deivės palydovo kastracija.
Judaizmas nubrėžė seksualiniams santykiams ribas ir sustabdė sekso viešpatavimą religijoje ir visuomenėje. Seksas privalėjo būti pašventintas – tai hebrajų kalboje reiškia „išskirtinumą iš pasaulio” – ir perkeltas į šeimą, į santuokinį vyro ir moters guolį. Seksualinio elgesio apribojimas judaizme buvo vienas iš pagrindinių elementų, atvėrusių galimybę visuomenės pažangai.
Homoseksualių santykių toleravimas visame pasaulyje
Žydų radikalusis visų nesantuokinio sekso formų uždraudimas nė vienoje srityje nebuvo toks didelis iššūkis įsigalėjusioms žmonijoms nuostatoms ir nieko nepalietė taip stipriai, kaip homoseksualumo.
Šios sąvokos išradimą išties derėtų priskirti būtent judaizmui, nes antikos laikais nebuvo skirstoma į heteroseksualumą ir homoseksualumą. Tas skirstymas prasideda Biblijoje. Pasaulyje buvo atskiriami tik penetratoriai (aktyvieji partneriai) ir penetratai (pasyvieji partneriai).
Brauno universiteto filosofijos profesorė Martha Nussbaum taikliai pastebi, kad antikos žmonėms lytinių pomėgių tenkinimas buvo lygiai tas pats, kas mums šiandien poreikis pavalgyti:
„Antikinės seksualinės patirties kategorijos iš esmės skiriasi nuo mūsų šiandieninių… Seksualinė moralė buvo skirstoma tik į aktyviuosius ir pasyviuosius vaidmenis. Objekto lytiškumas… moraliniu požiūriu buvo laikomas savaime neabejotinu. Berniukai ir moterys buvo laikomi kaitaliojamais (vyriškų) užgaidų tenkinimo objektais. Socialiniu požiūriu buvo svarbiau penetruoti nei būti penetruojamam. Seksas iš esmės buvo suprantamas ne kaip interakcija, o kaip ko nors darymas kitam…”
Judaizmas visu tuo suabejojo. Jo nuomone, objekto lytiškumas yra ypatingai morališkai problemiškas dalykas, o žmonės negali būti kaitaliojami seksualinio pasitenkinimo objektai. Dėl to seksas iš emės laikytinas interakcija, o ne kažkokių veiksmų atlikimu kitam asmeniui.
Kad įžvelgtume visą mastą judaizmo revoliucijos, uždraudusios homoseksualizmą ir pareikalavusios seksualinių santykių kaip interakcijos tik tarp vyro ir moters, turime suvokti, kaip universaliai visame pasaulyje buvo toleruojamas, praktikuojamas ir vertinamas homoseksualizmas.
Vienintelė išimtis buvo žydų civilizacija, o praėjus tūkstančiui metų – ir krikščionių. Išskyrus žydus, nė viena kita archajinė civilizacija nebuvo uždraudusi homoseksualizmo. Tik žydų tauta prieš 3000 metų išdrįso homoseksualumą pavadinti klaida ir iškrypimu. Ji tą padarė pagal galimybes aiškiai ir nedviprasmiškai: „Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina. Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir užsitraukė kraujo kaltę” (Kun 18, 22; 20, 13). Istoriškai žiūrint, nukrypimas nuo normos buvo ne homoseksualizmas, o būtent judaizmo seksualinė moralė.
Greenbergas, išsamiausius istorinius homoseksualizmo tyrimus pateikiančios knygos autorius („The Construction of Homosexuality”), tuolaikinį homoseksualizmo paplitimą apibūdina šitaip: „Beveik be išimčių visur vyrų homoseksualizmas nebuvo nei smerkiamas, nei stabdomas tol, kol jis neprieštaraudavo tam tikroms normoms, susijusiosms su lytimi, amžiumi ir partnerio statusu… Regis, kad tos nedidelės išimtys tebuvo dvi kultūros”, abi žydiškojo paveldo.
Civilizacinė Biblijos įtaka
Hebrajų Biblija, ypač Tora (penkios Mozės knygos), į pasaulio civilizavimą įnešė tiek, kiek nė viena kita knyga ar istorinė idėja. Tai ji padovanojo žmonijai tokias idėjas kaip universalaus, moralaus ir gyvojo Dievo, istorijos būtino ėjimo į moralinį ir dvasinį išganymą idėją bei idėjas tikėjimo istorijos prasmingumu ir kad laisvė bei socialinis teisingumas visai žmonijai duoti Dievo. Tai hebrajų Biblija davė pasauliui Dešimt įsakymų, etinį monoteizmą bei šventumo koncepciją (žmogaus panašumą į gyvūną paversti panašumu į Dievą). Todėl aš su didele pagarba klausausi šios Biblijos skelbiamų aiškių moralinių įsitikinimų. Apie vyrų homoseksualizmą (moterų neminimas) ji kalba taip aiškiai ir tiesiai, kad nereikia būti jokiu religiniu fundamentalistu, jog leistumeis vedamas jos nuostatų ir argumentų. Ji reikalauja tik, kad būtum arba žydas, arba rimtas krikščionis.
Žydai ir krikščionys, tie, kurie priima ir gerbia Biblijos požiūrį į homoseksualizmą, neprivalo teisintis ir įrodinėti, kad nėra fundamentalistai ar dogmatai, jau nekalbant šventeivos (nors, žinoma, yra žmonių, gynusių savo šventeiviškumą Biblija). Įrodinėti turi tie, kurie mano, kad homoseksualizmas nesikerta nei su judaizmu, nei su krikščionybe; tai jie turi parodyti, kaip tokį požiūrį suderina su Biblija. Turint omeny Biblijos nedviprasmišką požiūrį šia tema, joks suderinimas neįmanomas. Įmanomas tik vienas vienintelis teiginys: „Esu įsitikinęs, kad Biblija smerkia homoseksualizmą; tačiau, manau, ji klysta”. Tai būtų intelektualiai gana protingas teiginys. Tačiau ir jis sukelia vieną problemą. Jeigu mes patys renkamės, kurių Biblijos moralinių nuostatų paisyti, o kurių ne (Biblijoje homoseksualizmo draudimas yra ne tik įsakymas, bet ir vertybė „tai pasibjaurėtina”), tai kaip galima išvis kalbėti apie jos moralinę vertę?
Rinkis gyvenimą
Judaizmas niekada nesudarys taikos sutarties su homoseksualizmu, nes šis paneigia daugumą jo principų. Homoseksualizmas neigia gyvenimą; neigia Dievo planą, kad vyras gyventų su moterimi; žydų supratimu, neigia apskritai visą pamatinę žmonijos ir šeimos struktūrą.
Jeigu kalbėtume apie judaizmo esmę, tai ją būtų galima išreikšti Toros žodžiais: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą” (Įst 30, 19). Judaizmas pritaria viskam, kas skatina gyvenimą; atmeta ir kovoja su viskuo, kas reprezentuoja mirtį.
Pirmieji Dievo ištarti žodžiai apie žmogų (apskritai ir išskirtinai apie vyrą) yra šie: „Negera žmogui būti vienam” (Pr 2, 18). Tad kodėl pirmojo žmogaus, vyro, vienatvei palengvinti Dievas nesukūrė kito vyro arba keleto vyrų, bet sukūrė moterį? Be to, ne kelias moteris ir ne moterų ir vyrų kompaniją? Ogi todėl, kad pirmojo vyro vienatvės problema buvo ne ta, kad jam trūko kitų žmonių, o ta, kad jam trūko moters!
Žinoma, žydai taip pat mano, kad ir moterims trūksta vyrų. Tačiau tiek Tora, tiek žydų įstatymas daug griežčiau reikalauja, kad vestų vyrai nei moterys. Jie daug labiau susirūpinę vyrų likimu visuomenėje, jei šie bandytų savo aistras išlieti ne santuokoje.
Šia prasme tiek Tora, tiek ir pats judaizmas pademonstravo stebėtiną toliaregiškumą. Mat didžioji dauguma nusikaltimų padaroma nevedusių vyrų. Todėl nors kai kuriose religijose vyrų viengungystė laikoma šventu dalyku, judaizme – nuodėme. Žmogus pilnatviškai susiformuoja tik tada, kai vyras susieja save su moterimi: „Dievas sukūrė žmogų… kaip moterį ir vyrą sukūrė juos” (Pr 1, 27). Galų gale vyro ir moters tapimas vienu kūnu yra ne joks didingas idealas, o greičiau žydų mokymo apie žmogaus tapsmo reikšmę esmė ir pagrindas. Šitai neigti reikštų lygiai tą patį, kaip neigti pagrindinį gyvenimo tikslą.
Žydams nereikia aiškinti apie šeimos vaidmenį jų gyvenime. Visos jų tautos istorijos vienas ryškiausių bruožų yra labai aukštas šeiminio gyvenimo vertinimas. Nors tradicinis judaizmas nepasižymi egalitarinių tendencijų gausa, kaip daugelis šiuolaikinių žydų to norėtų, tačiau būtent jis – ypač dėl santuokos bei šeimos akcentavimo, taip pat dėl neištikimybės ir homoseksualumo smerkimo – pramynė kelią moterų emancipacijai. Kol kitos kultūros kūrė homoerotinę poeziją, žydai parašė Giesmių giesmę, bene gražiausią dainą apie vyro ir moters aistringą meilę.
Homoseksualus gyvenimo būdas
Dar viena homoseksualizmo atmetimo priežasčių yra homoseksualus gyvenimo būdas. Negalima paneigti, kad yra homoseksualių vyrų, kurie praktikuoja ištikimybe grįstą gyvenimo būdą, tačiau palyginus su heteroseksualiais, tokių labai nedaug. Amerikoje atlikti tyrimai rodo, kad statistinė lesbietė gali turėti apie dešimt partnerių, tačiau homoseksualūs vyrai – net iki 500 (gal dėl to daug mažiau kalbama apie lesbizmą). Todėl labai gaila, kad nei heteroseksualai, nei patys homoseksualai neįvertina fakto, kad labiausiai žmonėms rūpestį kelia ne homoseksualūs lytiniai santykiai, bet būtent homoseksualus gyvenimo būdas.
Neribojamas vyrų seksualumas daug destruktyvesnis ir sukelia daug sunkesnes pasekmes nei moterų. Dažniausi prievartautojai yra vyrai, o ne moterys; didžiausi fetišistai yra irgi vyrai; seksualinės aistros daug labiau užvaldo vyrus negu moteris ir dėl to jie žymiai dažniau už moteris kaitalioja partnerius; vyrai yra ir didesni seksualiniai sadistai nei moterys.
Besaikis seksas, apimantis beveik visas vyrų homoseksualaus gyvenimo sferas tiesiog brėžte pabrėžia judaizmo tezę, atspindinčią jo norą ir tikslą, kad žmogaus gyvenimo kelias turi vesti nuo gyvuliškumo į dieviškumą.
Žydų seksualinio gyvenimo idealas
Judaizmas turi seksualinio gyvenimo idealą – tai santuokinis gyvenimas. Visos kitos seksualinio elgesio formos, kad ir ne visos vienodai, neatitinka šio idealo. Kuo labiau neatitinka, tuo labiau judaizmo smerkiamos. Kiekvienas bandymas homoseksualizmą paskelbti socialine, moraline ar religine alternatyva heteroseksualizmui, gali būti laikomas tiesioginiu išpuoliu prieš tūkstantmetę, sunkiai iškovotą ir sukurtą, sukoncentruotą į šeimą, seksualiai monogamišką visuomenę. O tokių bandymų jau ne kartą būta, ir bandytojai juos vadino „pažanga”.
Tačiau visiems, kurie skirstė pasaulį į penetratorius ir penetratus, judaizmas atsakė: „Jūs neteisūs! Seksualumas yra tik vyro ir moters reikalas”. Visiems, kurie laikė moteris tik gimdymo mašinomis ir nepripažino jokios romantikos ir seksualinio dėmesio, judaizmas atkirto: „Jūs klystate! Moterys turi būti laikomos erotinės meilės siekiu ir svajone”. Pasauliui, kuris labiausiai vertino aistringumą ir kūnišką grožį, judaizmas atsakė: „Apsirinkate! Aukščiausias gėris yra etika ir šventumas”. Tūkstantį metų prieš tai, kai romėnų imperatoriai savo rūmuose laikė berniukus seksualiniams pasilinksminimams, žydų karaliams buvo liepta užrašyti Torą ir jos laikytis.
Sunkiai iškovotos moralinės nuostatos
Vakarų civilizacijos sukūrimas buvo unikalus, drąsus ir neapsakomai sunkus sumanymas. Jis reikalavo nuolant tramdyti pasitenkinimo poreikį ir perorientuoti natūraliuosius instinktus. Šitoks disciplinuotumas ne visiems buvo priimtinas. Būta daugybės bandymų sunaikinti žydų ir krikščionių civilizaciją net pačių žydų (radikalūs politiniai metodai) ir krikščionių (antisemitizmas). Tačiau Vakarų civilizacijos, kaip ir žydų gyvenimo, pagrindas, kurį sudaro šeimos vertingumas ir tyrumas, visuomet sugebėjo išlikti. Šeima savaime nėra kažkokia gamtos duotybė, labiau ji laikytina vertybe, kuri privalo būti praktikuojama, puoselėjama ir saugoma. Graikai puolė šeimą prisidengę grožiu ir erosu, marksistai – pažanga. Šiandien prieš šeimą išžygiavę homoseksualai, kurie stoja į kovą dangstydamiesi užuojauta ir lygybe. Aš suprantu, kodėl jie taip daro – daugumos jų gyvenimas buvo labai sunkus. Tik ilgai nesupratau, kodėl prie tų išpuolių prisideda kai kurie žydai ir krikščionys. Dabar ir tai suprantu: jie nesuvokia, kas pastatyta ant kortos. Ant kortos pastatyta mūsų civilizacija.
*****
Dennis Prager vadovauja „Michėjo centrui už etinį monoteizmą” ir leidžia žurnalą „The Prager Perspective”.
Šaltinis: Brennpunkt Seelsorge (97/4, OJC, Reichelsheim)
