LT   EN   RU  
2017 m. sausio 20 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Religija ir tikėjimai
  Religija ir tikėjimai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2005-11-18
Dievo rūstybė
"Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Melskite, kad tai neatsitiktų žiemą! Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus." (Mk 13,17–20)

"Todėl atimkite iš jo talentą ir... Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas." (Mt 25,28.30)

Nėra abejonių, kad vaizdingas Dievo rūstybės aprašymas, pateiktas Jėzaus, kelia susirūpinimą daugeliui šiuolaikinių skaitytojų. Taip yra todėl, kad mes praradome ryšį tarp Dievo malonės ir Dievo rūstybės ir manome, jog galime turėti pirmąją be antrosios. Mes dar labiau nerimaujame, nes užuominos apie dieviškąjį teismą, rodos, susipynusios su visais mokymais apie pasaulio pabaigą. Tai gera vieta pamąstyti apie Dievo teismo prasmę ir svarbą evangelijose, ypač Evangelijos pagal Matą 24–25 skyriuose ir atitinkamose Morkaus ir Luko evangelijų vietose.

Jėzus nesušvelnino savo žodžių. Jo žodžiuose skambėjo įspėjimas, ne mažesnis negu Senojo Testamento pranašo žodžiuose. Jis išpranašavo žmogišką ir socialinį žlugimą (Mt 24,6–8), persekiojimus (Mt 24,9–11), meilės atšalimą ir nusigręžimą nuo tikėjimo dėl bendros netvarkos ir neramumų (Mt 24,12–13).

Tiesa, kad daugelis iš tų nelaimių ir įspėjimų buvo susiję su vietiniais įvykiais Judėjoje. Reikia paminėti svarbą fakto, kad šis mokymas pradedamas šventyklos sugriovimo pranašyste. Toji pranašystė tuomet išsipildė 70 m. Evangelijoje pagal Luką, 20 skyriuje 21 eilutėje Jėzus kalba apie kariuomenės apsuptą Jeruzalę. Tai akivaizdžiai susiję su Judėja, taigi Jėzaus žodžiai gali byloti apie įvykius, kurie dabar yra tolima praeitis. Tačiau žinodami, kad Naujojo Testamento rašytojai manė pranašystę galėsiančią išsipildyti daugiau negu vienu būdu ir daugiau negu vienu metu, neturime manyti, jog šie žodžiai visiškai išsipildė 70 m. įvykiais.

Be šių užuominų apie Jeruzalę ir Judėją, tekstas leidžia mums įsivaizduoti daug geriau suprantamos globalinės, jeigu ne visuotinės, nelaimės proporciją: "Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos" (Mt 24,29). Žemės tautos bus sutrikusios ir bijos jūros riaumojimo ir šniokštimo. Žmonės alps iš siaubo suvokę, kas ištiks pasaulį (Lk 21,25–26).

Visi šie įvykiai Jeruzalėje ar daug platesnėje veikimo zonoje yra matomi kaip teismo ir rūstybės rezultatai. Kalbėdamas apie Jeruzalę, Jėzus specifiškai pavartoja žodį "rūstybė" (orge): "Baisi nelemtis užklups kraštą ir rūstybė šią tautą" (Lk 21,23). Jis pastebi, kad ateinant Žmogaus Sūnui "visos žemės tautos ims raudoti" (Mt 24,30).

Mato Alyvų kalno pamokslo interpretacijoje 24 ir 25 skyriai baigiasi septynių palyginimų serija. Keturi iš jų aiškiai byloja apie nusidėjėlių nubaudimą. Visų pirma matome, kaip Jėzus savo mokiniams primena rūstybę, užklupusią pasaulį Nojaus laikais (Mt 24,39). Kitas palyginimas vaizduoja neištikimą tarną, užkluptą sugrįžusio šeimininko, kuris "žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas" (Mt 24,51). Praleisdami "paikąsias mergaites", kurios tiesiog neįleidžiamos į vestuves, matome, kas nutiko "blogajam tarnui", kuris paslėpė vieną savo talentą žemėje, pabijojęs šeimininko. Jis išmetamas "į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas" (Mt 25, 30). Ir galiausiai žmonių perskyrimo palyginime, kuris yra tarsi avių ir ožių atskyrimas, karalius teisėjas pasmerks žmones ožius: "Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!" (Mt 25,41).

Tai šiurkštūs žodžiai. Jeigu kas nors įsivaizduoja "švelnų, kuklų ir nuolankų Jėzų", šie pasisakymai sukels stiprų šoką. Mūsų dienomis būtina iš naujo suprasti, kodėl Malonės Dievas, atėjęs kaip "nusižeminęs kūdikėlis", tapatintinas su visagaliu Viešpačiu, kurio pasirodymas yra skausmo metas, nes:

Kiekviena akis dabar jį išvys,
apsigaubusį baisinga galybe –
tie, kurie jį sužlugdė ir pardavė,
persmeigė ir prikalė prie medžio.

(Charles Wesley)

Žydų mokslininkas Abrahamas Heschelis, mano supratimu, geriausiai išreiškė šių dviejų įvaizdžių galutinį suderinamumą. Savo garsiajame darbe "Pranašai" (The Prophets) jis su palengvėjimu parodo ryškų žydų pranašų supratimo apie Dievą kaip apie patoso Dievą išskirtinumą. Geriausiai į šią mintį žvelgti lyginant ją su Aristotelio filosofija. Aristotelis iš dalies kaip ir žydai tikėjo vieną Dievą. Tačiau jis manė, jog vienumas reiškia Dievo užbaigtumą savyje ir tai, kad jam nieko netrūksta. Kadangi kančia kyla iš meilės arba troškimo, Dievas negali kentėti. Aristotelio Dievas, priešingai negu žmonės, nepažįsta kančios. Jis yra a-patiškas. Jis nedemonstruoja tokių emocijų kaip "troškimas, pyktis, baimė, pasitikėjimas, pavydas, džiaugsmas, draugiškumas, neapykanta, ilgesys, pavyduliavimas, gailestis" ("Nikomacho etika") ir nepatiria sąmonės būsenų, kurios yra lydimos malonumo arba skausmo.

Biblinių pranašų akimis žiūrint, yra visiškai priešingai: Dievas "paliečiamas ir veikiamas to, kas vyksta pasaulyje, jis atitinkamai ir reaguoja". Biblijos Dievas toli gražu nėra atitolęs, nepaveikiamas ir "apatiškas", kaip tvirtina Aristotelis. "Bibliniu požiūriu, žmogaus darbai gali Dievą paliesti, paveikti, nuliūdinti arba, kita vertus, nudžiuginti ir pamaloninti. Ši mintis, kad Dievas gali būti giliai paveiktas, kad jis turi ne tik protą ir valią, iš esmės atspindi pranašr išsakytą Dievo supratimą."

Heschelis suprato, kad pranašams patosas nereiškia antropomorfinės Dievo vizijos (Dievo matymas "žmogiškos būtybės pavidalu"). Tačiau patosas aiškiai reiškia tai, kad Dievas pasirenka gyventi bendrystėje su tuo, ką jis sukūrė. Patosas – tai ne fizinė kančia, o įsikišimas į bendrystę.

Visi tikime, kad vaikui susirgus motina kenčia. Ji kenčia ne fiziškai, bet ji jaučia vaiko kančią. Savo kančioje ji pilna užuojautos (sim-patijos), priešingai negu Aristotelio atsiskyrėlis dievas, kuris yra apatiškas. Motina kenčia su savo vaiku. Dievas, kurį pažinojo pranašai, buvo Dievas, užjaučiančiai kenčiantis su savo tauta. Todėl Dievas paiso savo tautos. Jis atsako jiems, ir jie tai patiria kaip "meilės ar pykčio patosą" (Heschel).

Turiu sunkumų su Dievo pykčiu

Buvo galima prognozuoti problemą, kuri sutrikdo tokį Dievo supratimą. Vieną dieną ši problema išvydo dienos šviesą sisteminės teologijos paskaitoje, kai Kevinas tarė:

– Turiu sunkumų su tuo Dievo pykčiu.
– Kas tai per sunkumai? – paklausė kitas studentas, kurį buvo įtikinę Heschelio darbai, be to, jis buvo skaitęs Dale'ą Moody, krikščionių teologą, kuris atspindėjo tokį pat mąstymą.
– Na, – atsakė Kevinas, – kai galvoju apie pyktį, suvokiu, kad kas nors prarado savitvardą. Nenorėčiau taip manyti apie Dievą; gyvenimas tuomet taptų per daug nepatikimas.

Kevinas prisidėjo prie bendro prieštaravimo prieš Dievo kaip patoso Dievo supratimą. Daugelis iš mūsų pakankamai perėmėm (netgi nesąmoningai) Aristotelio etiką, kad patikėtume, jog emocijos, kurios stipriai nukrypsta į vieną ar į kitą pusę, apverčia obuolio formos žmonių vežimą.

Toks neteisingas Dievo meilės ir Dievo pykčio supratimas kyla iš klaidingos antropomorfinės pranašų interpretacijos. "Apie Dievo patosą, – rašė Heschelis, – nebuvo manoma kaip apie proto karštinę, kuri nepaisydama teisingumo standartų, pasiekia aukščiausią laipsnį neracionaliais ir neatsakingais veiksmais". Kadangi Biblija nuosekliai įtvirtina požiūrį, jog "visi jo keliai yra teisingi", išvada turi būti ta, kad "nėra patoso dvilypumo ir motyvo bei normos etoso. Jie neegzistuoja vienas šalia kito, prieštaraudami vienas kitam. Jie apima ir nuspėja vienas kitą. Dievo patosas yra etiškas, nes Dievas yra teisybės šaltinis. Dievas yra absoliučiai asmeniškas, neturįs nieko neasmeniško, todėl šis etosas yra pilnas patoso" (Heschel).

Krikščioniškos doktrinos istorijoje, kaip pastebi Heschelis, žmogus, kurio prieštaravimas Dievo pykčiui sukėlė didžiausią bangavimą, buvo Markijonas, antrojo amžiaus gnosticizmo eretikas. Markijonas tvirtino, kad Dievo prigimtis bešališka. Todėl tas pykčio ir rūstybės Dievas, apie kurį kalbėjo žydų pranašai, buvo visai nepanašus į tą Dievą, kurį atėjo įkūnyti Jėzus. Žydų Dievas buvo "kritiškas, šiurkštus, galingas kare… pikto autorius… neišmanąs, žiaurus, nenuoseklus, paslaptingas ir nedoras". Tačiau Jėzaus Dievas buvo "švelnus, taikus ir paprasčiausiai geras ir puikus". Netgi Bažnyčios tėvas Tertulijonas, nuolaidų nedarantis markionitų erezijos priešas, norėjo paneigti Dievo Tėvo jausmus ir priskirti jas tik Dievui Sūnui. Taigi Tertulijonas pradėjo skelbti dualistinę "bešališko Tėvo ir greitai supykstančio Sūnaus" teologiją.

Šis klausimas buvo plačiai diskutuojamas Bažnyčioje ir buvo ganėtinai sudėtingas. Pakanka tik parodyti, jog tas mūsų šiuolaikinis troškimas atmesti Dievo rūstybę turi ilgą ir garbingą tradiciją. Suprantama, daugelis būgštavo, kad žydų antropopatija (žmogaus kančios priskyrimas Dievui) nebuvo nutolusi nuo graikų dievybių išdidumo, pagyrų, pavydo ir geidulingumo. Tačiau kiti, tokie kaip ankstyvosios krikščionybės apologetas Laktancijus (204–302), suprato, kad Dievas negalėtų mūsų tikrai mylėti, jeigu negalėtų nekęsti nuodėmės, kuri mus atvedė į mirtį ir pražūtį. Reformacijos amžiuje Lutheris gyrėsi, kad jis daug tvirčiau kalbėjo apie dievišką rūstybę negu kas nors kitas tai daręs anksčiau katalikybės laikais.

Rūstybės paguoda

"Naktyje", memuaruose apie nacių koncentracijos stovyklą II pasaulinio karo metu, Elie Wieselis pasakoja apie tris kalinius, pasmerktus į kartuves. Du vyrai buvo apkaltinti ginklų laikymu. Trečiasis, jaunas berniukas, labai mėgstamas stovykloje, kankinamas atsisakė atskleisti informaciją. Visi trys buvo pastatyti ant kėdžių, ant kaklų buvo užnertos kilpos. Viduryje stovėjo jaunas berniukas, jo kūnelis buvo lengvas, jis buvo išsigandęs. Stovyklos kaliniai buvo surikiuoti eilėmis ir priversti stebėti. Kėdės buvo patrauktos iš po aukų kojų. Du suaugę mirė greitai, bet ne berniukas. Jis raitėsi iš skausmo lėtai dusdamas.

Kažkas sušnibždėjo: "Kur yra Dievas?" Niekas neatsakė. Vėliau, kai kaliniai buvo vedami iš bausmės vietos, tas pats klausimas buvo užduotas vėl: "Kur dabar yra Dievas?" Wieselis išgirdo atsakymą savyje: "Kur jis yra? Jis čia – jis kabo čia, kartuvėse" ("Night").

Dievas guodžia savo žmones, nes jis gerai pažįsta jų kančią ir nelaimes. Toks Dievo artumas pasaulio kančiai yra esminis žydų pranašų teologijos elementas. Ar toks Dievo patyrimas tinka ir nuodėmei? Ar jis siejasi ne tik su mūsų nekaltu pagundų ir persekiojimų ištvėrimu, bet ir su mūsų polinkiu žaloti pačius save? Jeigu atsakymas yra "taip", argi nepatirsime Dievo paguodos ir rūpesčio rūstybės geluonies pavidalu? Mes pasukome klaidingu keliu ir Dievas nori mus sugrąžinti į teisingą kelią. Tai darant jo veiksmai gali drastiškai sugriauti mūsų planus ir tikslus ir tai, ką anksčiau patyrėme kaip "linksmą pasivažinėjimą".

Tai, ką Heschelis ir kiti pripažino esant žydiška Dievo samprata, reiškia, kad Dievas turi (ir gali) būti pažintas tik bendrystėje su savo žmonėmis. Jo akys nukreiptos į mus, jis amžinai rūpinasi mūsų poreikiais, mūsų progresu, mūsų siekiais, mūsų nuopuoliais ir mūsų gėdingais maištavimais. Jis nori atleisti viską, tačiau jis nieko nepraleis. Jis artimesnis už brolį. Jis mūsų artimiausia šeima. Mes patiriame tą artumą kaip meilę, draugystės stiprybę ir kaip pataisymą, kaip nukreipimą, o jei neklausome, kaip rūstybę. Marksistų rašytojas Ernstas Blochas rašė: "Žmonės niekada nėra vieni". Mes visada esame bendrystėje. Rūstybė – tai tik viena tos bendrystės pusė. Tai Dievo meilės savo kūrinijai patyrimas. Kai užsispiriame ir atsisakome tos meilės dėl maištavimo ir nepaklusnumo, savo pačių veiksmais patiriame tos meilės praradimą. Taigi kartais patiriame tą aistringą Dievo meilę kaip rūstybę. Dievas prievarta nelaikys mūsų bendrystėje. Ne tokia yra meilė. Tačiau jeigu nepatiriame meilės ar išsigelbėjimo iš negandų, kai maištaujame, neturime galvoti, kad tai meilė. Tai turime suprasti kaip abejingumą.

Jonathano Edwardso pamokslas "Nusidėjėliai piktojo Dievo rankose" buvo spausdinamas daugelyje JAV vidurinių mokyklų vadovėlių kaip ankstyvosios amerikiečių literatūros pavyzdys. Bendra reakcija buvo: "Kokį bauginantį Dievo supratimą turėjo tie puritonai!" Tiesą pasakius, aš visai nesu tikras, kad Edwardso požiūris rastų pritarimą šiuolaikinėje auditorijoje, netgi tarp krikščionių evangelikalų, kurie turėtų simpatizuoti bendrai temai. Tačiau man atrodo, kad yra kontrastas Edwardso pamokslui, kuris dar labiau atima drąsą bet kokiame amžiuje. Prieštaringas pamokslas galėtų vadintis "Mirtingieji abejingo Dievo rankose".

Tikrovės styga, kurią užgavo Biblijos pranašai, yra nepasotinama reikmė turėti gyvenimą, kuris galų gale kam nors yra svarbus. Mes galime pakelti "rūstybę", jeigu reikia. Ir jeigu tai įkūnija normą, kuri skelbia: "Taip, tai, ką jūs darote, iš tikro yra svarbu ir tai turi poveikio ir dabar, ir amžinybėje", bent jau esame padrąsinami, kad nešaukiame tuštybėje arba kad mūsų gyvenimas nėra nekontroliuojamas kritimas į beprasmę prarają. Tai, ko mes iš tikro negalime pakelti, yra abejingumas, gyvenimas, kuris nerūpi niekam, nes šio gyvenimo Dievas yra apatiškas.

Blogio galas, beribė malonė

Teismas pranašystėse ir Jėzaus mokyme nėra vaizduojamas kaip savavališkas dieviško pykčio prasiveržimas, kuris neturi jokio tikslo. Tai – esminis dalykas.

Dievo rūstybė, užklumpanti tokiomis didelėmis dozėmis kaip, pavyzdžiui, Mt 24–25, susikoncentruoja į "galą". Tų artėjančių negandų akivaizdoje Jėzus sako: "O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas" (Mt 24,13). Ir toliau: "Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas" (Mt 24,14).

Iš pirmo žvilgsnio, gali būti neaišku, ką reiškia tas "galas". Mes turime klausti: kieno galas? Be abejo, tie, kurie eschatologiją interpretuoja susiedami ją su tūkstantmete viešpatija, minima Apreiškimo Jonui 20 skyriuje, nematys šio "galo" kaip istorijos galo. Kitos interpretacijos, amilenarizmas ir postmilenarizmas, greičiausiai pavadins tai istorijos pabaiga, bet ne mūsų bendrystės su Dievu pabaiga. Visos krikščioniškos paskutinių laikų interpretacijos tikisi naujo dangaus ir naujos žemės. Taigi ką turi omeny Jėzus kalbėdamas apie galą?

Be abejonės, pagrindinis dėmesys šiuose mokymuose yra sutelktas į blogio galą. Todėl teismas pranašauja šį galą ir paliudija, kad tie dalykai, kurie prieštarauja Dievui, teršia pasaulį ir žaloja žmoniją – karo nešėjai, ligos, nusikaltimai, kerštas, pavydas ir geidulingumas – sulauks galo.

Evangelija yra garantija, kad tie dalykai, kurie turi likti, išliks. Kas buria žmones į bendruomenę, kas atskleidžia Dievo meilę jo kūrinijai, niekada nepražus, tuo tarpu tai, kas griauna, iškreipia ir suluošina gyvenimą, galiausiai bus nugalėta. Tai, ką Dievas yra numatæs iš pat pradžios, niekada nesibaigs: "Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis" (Mt 24,35; Mk 13,31; Lk 21,33). "Žodžiai" – tai, kokia buvo Dievo valia iš pat pradžių. Tai yra tas žodis, kurį skelbia Jėzus. Evangelija – kad "Žodis buvo pas Dievą" ir "buvo Dievas", ir "jame buvo gyvybė", niekada nebus nugalėta (Jn 1,1–5).

Tikėti, kad teismas turi vietos krikščioniškame moksle apie paskutinius laikus, reiškia tikėti, kad gėris galiausiai laimės ir blogis bus nugalėtas. Tik teismas byloja, kaip nesuderinami pasaulis, sukurtas iš Dievo meilės, ir to pasaulio neapykanta. Be teismo Dievo meilė nublanksta iki abejingumo.

Versta iš: "The End – What Jesus Really Said About the Last Things"

Iš žurnalo "Prizmė", 1999/4.

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Jautis (7)    Runkeliai (18)    Vilniaus bendruomenės (4)    Lietuvoje (43)    Psichiatrija (64)    Mergelė (7)    Radvilos (32)    Žindymas (14)    Filmai (91)    Ginklai (22)    Pagonybė (3)    Moters diena (4)    Šokoladas (10)    Atviras kodas (23)    Šventės (117)    Astronomija (46)    Džiazo muzikos grupės (11)    „Lietuvos” kino teatras (13)    NLP (8)    Žirgų sportas (4)    Vandens slidės (2)    Medžioklė (63)    Teatrai (21)    Shidokan (3)    Jausmai (27)    AMD (3)    Alkoholiniai gėrimai (74)    Lobiai (12)    Civilinė sauga (7)    Atsiprašymas (3)    Tinklapiai (13)    Jurga Ivanauskaitė (17)    Kalbos kultūra (39)    Sodininkystė (22)    Šventasis Pranciškus (3)    Bendravimas (743)    Dieta (33)    Egzorcizmas (11)    Trys karaliai (5)    Atmintis (4)    Logistika (12)    Istorija (154)    Hakeriai (273)    Variakojis (11)    Mistika (446)    Romas (3)    Žemgrobiai (6)    Fajetai (2)    Fizika (11)    Kelionių pasiūlymai (7)
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!