Sužadėtuvės ir meilė – nesiejami reiškiniai
Piršlybos yra vienas iš seniausių ir įdomiausių lietuviškų papročių. Piršlio vaidmuo lietuvių vestuvėse buvo vienas iš svarbiausių. Jis vadovaudavo vestuvėms, kartu su jaunikiu vykdavo pas jaunąją pirštis. Tačiau pokario metais piršlybų papročiai galutinai išnyko, o išliko tik tam tikros detalės. Šiandien piršlio funkcijas baigia perimti studijų draugai, bendradarbiai ir internetas. Slapti giminaičių susitarimai, tylios jų intrigos – visas tas sąmyšis, kurį taip gerai žinome iš klasikinės literatūros, nuėjo į praeitį. Šiais laikais siekdamas susižadėti, vaikinas dažniausiai pats vienas oficialiai pasiperša merginai, padovanoja jai žiedą. Kartais vaikinas paprašo jaunosios rankos, kreipdamasis į jos tėvus. Tačiau dažniausiai jaunieji patys tiesiog paskelbia tėvams savo sprendimą. Ypač retai vaikinas paprašo pabūti savotišku piršliu savo draugą. Siekdamas išsiaiškinti, kaip šiais laikais lietuviai vertina piršlybas, informacinis portalas www.info.lt atliko apklausą. Jos duomenimis, 40 proc. respondentų piršlybas laiko romantišku gestu, o kiti 39 proc. teigė, kad piršlybos yra žingsnis į santuoką. Likusieji atsakė, kad senovėje buvusios itin populiarios piršlybos šiais laikais jau yra praradusios savo reikšmę ir gyvuoja tik kaip tradicija. Tad tik keturi iš dešimties lietuvių vis dar galvoja, kad piršlybos yra rimtas veiksmas, kurio galutinis tikslas – vedybos.