Kanapės: žala sveikatai ir pavojus visuomenei

Kanapės – „žolė”
Kanapių poveikis
THC metabolizmas ir intoksikacijos trukmė
Pažeidžiamiausi kanapių vartojai
Kaip vystosi priklausomybė nuo kanapių?
Auga poreikis gydyti kanapių preparatų vartotojus
Kanapės ir psichikos susirgimai
Kanapių vartojimas kartu su kitomis psichoaktyviomis medžiagomis
Kaip plačiai paplitusi priklausomybė?

Pastaraisiais metais didelį susirūpinimą kelia padidėjęs kanapių vartojimas ir jo sukeliamos pasekmės. Didėja rūkančių kanapes asmenų skaičius, ypač tarp jaunų žmonių. Kanapių preparatuose nustatomas padidėjęs veikliosios medžiagos – tetra-hydro-kanabinolio (THC) kiekis. Atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų, patvirtinančių tiesioginį kanapių vartojimo žalingą psichologinį, socialinį poveikį asmenybei. Kanapės įvardijamos kaip vienas iš labiausiai psichiką žalojančių (psichopatogeniškiausių) narkotinių preparatų. Plačiai paplitęs šio narkotiko vartojimas turi sunkias pasekmes tiek individui, tiek visuomenei.

Kanapės – „žolė”

Kanapės yra bendras visų preparatų gaunamų iš kanapės augalo Cannabis sativa pavadinimas. Marihuana gaminama iš džiovintų kanapės augalo dalių, hašišą sudaro kanapių dervos, kurias išskiria ties žiedynais esančios kanapių pluošto liaukos. Be marihuanos ir hašišo, kurie yra rūkomi, iš kanapų dar išgaunamas hašišo aliejus, kuris gali būti vartojamas ne tik rūkomiesiems preparatams sustiprinti – sumaišomas su maistu ir gėrimais. Europoje labiausiai paplitęs yra kanapių rūkymas.

Kanapėse randama daugiau nei 400 sudėtinių medžiagų. Viena iš stipriausių psichiką veikiančių medžiagų ir turinti stipriausią žalingą poveikį yra tetra-hydrokanabinolis (toliau – THC). Prieš du dešimtmečius THC koncentracija marihuanoje sudarė nuo 0,1 iki 4 proc., tuo tarpu hašiše 3-8 proc., hašišo aliejuje THC siekė 20- 50 proc. Šiuo metu vykdant augalo selekciją išauginamos kanapių rūšys, turinčios labai didelę THC koncentraciją.

C. H. Ashton, išnagrinėjusi mokslinių tyrimų duomenis ir kitą JAV bei Jungtinės Karalystės informaciją, padarė išvadą, kad dabar kanapių preparatai turi žymiai daugiau veikliosios medžiagos nei buvo 1960-1970 metais. Pavyzdžiui, marihuanos cigaretės anksčiau turėjo 1-3 proc. THC (iki 10 mg cigaretėje), dabar marihuanos cigaretėse yra: 6-20 proc. THC (iki 60-200 mg cigaretėje) – tai yra 20 kartų daugiau. Hašišo pyragėliai turi 10- 20 proc. THC.

Švedijos nacionalinė teismo ekspertizės laboratorija, tyrinėdama kanapių preparatus, sulaikytus neteisėtoje apyvartoje, pastebi, kad THC koncentracija juose sparčiai didėja nuo 1 iki 20 proc. Pagal kanapių preparatų stiprumą mokslininkai įvertina kanapių sukeliamus rizikos veiksnius individams.

Kanapių poveikis

Vartojant kanapių preparatus, jų poveikis pasireiškia dvejopai. Žmogus gali jausti pakilią nuotaiką, linksmumą, nori juoktis be priežasties, atsipalaiduoja, apsvaigsta, išnyksta laiko pojūtis. Atpalaiduojantis poveikis panašus į alkoholio ar raminamųjų sukeltą poveikį. Tačiau kanapių psichoaktyviosios medžiagos labai nepalankiai veikia vartotojo emocijas ir pažintines funkcijas – sukelia mąstymo proceso suskilimą (fragmentaciją), iškreipia suvokimą ir pojūčius (šviesos, garso, lietimo), ypač susilpnėja dėmesio koncentracija, trumpalaikė atmintis, įsiminimo galimybės, sutrinka koordinacija. Vartojant dideles kanapių dozes galimos haliucinacijos ir iliuzijos, kurių metu vartotojas praranda ryšį su realybe. Dėl to pastebimas vartotojo susitelkimas savyje ir atsiribojimas nuo kitų žmonių („stiklinės sienos jausmas”). Vartotojai gali tapti agresyviais.

THC metabolizmas ir intoksikacijos trukmė

Didėjantis susidomėjimas, kaip kanapes galima naudoti medicinos tikslams, paskatino THC ir kitų kanapėse esančių medžiagų poveikio žmogaus organizmui mokslinius tyrimus. Šie tyrimai suteikė naudingos informacijos, padedančios suprasti piktnaudžiavimo kanapių preparatais išsivystymą.

Rūkant kanapes THC koncentracija kraujyje sparčiai pasiekia maksimumą per kelias minutes. Jeigu preparatas patenka į organizmą kartu su maistu, pavyzdžiui, valgant, kanapių preparatą turinčius pyragėlius ar šokoladą, THC kiekis kraujyje maksimumą pasiekia tik po 30 ar 60 minučių.

Intoksikacijos trukmė tiesiogiai priklauso nuo THC dozės. Jeigu kanapių preparato buvo rūkoma mažai, efektas tęsiasi kelias valandas ir dvigubai ilgiau, jeigu kanapės buvo valgomos. THC lygis kraujyje sumažėja gana greitai jam suskilus į tarpinius produktus ir ištirpus riebaliniuose audiniuose (Grotenhermen, 2003).

Dar nepakankamai yra ištirtas THC apykaitos procesas riebaliniuose audiniuose, pavyzdžiui, kokie THC ir jo skilimo produktų kiekiai išlieka riebaliniame audinyje ir kaip jie, vėliau patekę atgal į kraują, veikia žmogaus organizmą. Manoma, kad patekę į kraują THC ir jo skilimo produktai nebepasiekia tokios koncentracijos, kuri sukeltų psichologinį efektą ar įtakotų normalią žmogaus veiklą. THC apykaitos procesui, jo paskirstymui, suskaldymui ir išskirimui, turi įtakos individualios vartotojo savybės ir dozės. Tyrimais nustatyta, kad po kanapių vartojimo THC neigiamai veikia žmogaus gebėjimus net iki 24 valandų (Leirer, 1991).

Kadangi THC produktų pasišalinimas vyksta per kepenis ir inkstus, jo skilimo produktus šlapime galima aptikti praėjus net 6 savaitėms po kanapių preparatų vartojimo. THC skilimo produktų yra labai daug, tačiau ne visi jie veikia psichiką. THC skilimo produktų poveikio tyrinėjimas yra gana naujas ir labai svarbus reiškinys, pavyzdžiui, nagrinėjant jų poveikį vairavimo sugebėjimams (Ramaekers ir kiti, 2004; Kane ir kiti, 2002; Grotenhermen, 2003).

Pažeidžiamiausi kanapių vartojai

Kanapės įvairiems individams sukelia skirtingą poveikį. Išskiriamos trys pagrindinės žmonių grupės, kurioms kanapių vartojimas yra ypač žalingas.

Paaugliai. Net ir atsitiktinai parūkius kanapių, dėl žalingo THC poveikio kyla grėsmė paauglių psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Jiems dažniau nei suaugusiems gali atsirasti asmenybės ir psichikos sutrikimų.

Nėščios moterys. Kadangi THC patenka per motinos kraują į vaisių, nėščia moteris rūkydama kanapes žaloja ir savo būsimą kūdikį.

Asmenys su polinkiu į psichikos sutrikimus. Kanapių rūkymas sukelia psichikos sutrikimus. Tai akivaizdžiai įrodyta moksliniais tyrimais, analizuojant psichikos sutrikimų ir depresijos atvejus, susijusius su kanapių vartojimu. Jei asmuo linkęs sirgti psichikos ligomis, kanapių rūkymas sukelia ankstesnį ligų pasireiškimą (pavyzdžiui, šizofrenijos), suaktyviną psichikos ligas arba sutrikdo jų gydymą.

Kaip vystosi priklausomybė nuo kanapių?

Piktnaudžiaujant narkotikais vystosi priklausomybė, kuri charakterizuojama neįveikiamu potraukiu vartoti narkotikus kasdien arba beveik kasdien. Išsivysto ne tik psichologinė, bet ir fizinė priklausomybė, taip pat abstinencinis sindromas, kuris pasireiškia nerimu, dirglumu, nemiga. Asmenims, kurie bent kartą gyvenime vartojo kanapes, yra tikimybė, kad vėliau 10 proc. iš jų gali išsivystyti priklausomybė. Be to, kanapes vartojantys asmenys turi didesnę riziką pradėti piktnaudžiauti ir kitais narkotikais. Kalbant apie priklausomybę nuo narkotikų yra išskiriamos piktnaudžiavimo ir priklausomybės sąvokos. Kanapių vartotojams gali išsivystyti ne tik piktnaudžiavimas, bet taip pat ir priklausomybė.

Piktnaudžiavimas dar nėra nuolatinis narkotikų vartojimas. Jis sukelia fizinę, psichinę ir socialinę žalą patiems vartotojams ir kitiems asmenims. Tačiau asmuo, kol dar nėra priklausomas, kontroliuoja narkotikų vartojimą ir periodiškai gali nuo jo susilaikyti.

Išsivysčius priklausomybei vartojimas perauga į nenumaldomą poreikį būti nuolat apsvaigusiam. Socialinė, psichinė ar fizinė žala yra ignoruojama ir daug laiko skiriama narkotikų įsigijimui, jų vartojimui ir pasekmių sprendimui. Kiti interesai nustumiami į antrą planą ir pastangos nutraukti priklausomybę paprastai žlunga. Auga tolerancija – poreikis, kai asmuo norėdamas pasiekti tam tikrą intoksikacijos (apsvaigimo) būseną turi didinti dozę, o nutraukus vartoti narkotikus pasireiškia abstinencijos simptomai.

Priklausomybė nuo narkotikų gali būti psichologinė ir fizinė. Daugelis narkotikų sukelia abi priklausomybes. Nutraukus narkotikų vartojimą, pasireiškia trumpalaikio fizinio poveikio priklausomybės reiškiniai, o psichologinei priklausomybei yra būdingi ir trumpalaikiai, ir ilgalaikiai reiškiniai.

Buvo atlikti moksliniai tyrimai, patvirtinantys tolerancijos ir abstinencijos reiškinių pasireiškimą nutraukus kanapių vartojimą (Hollister, 1986; Jones, 1983). Jų atlikti tyrimai parodė, kad trijų savaičių laikotarpyje dažnai ir dideles kanapių preparatų dozes vartojantiems asmenims greitai vystėsi tolerancija ir buvo stebimas akivaizdus abstinencinis sindromas, labai panašus į stebimą klinikinėje praktikoje.

Atlikus daug sisteminių stebėjimų ir mokslinių tyrimų nustatyta, kad priklausomybės išsivystymas susijęs su ilgalaikiu kanapių preparatų vartojimu (Miller & Gold, 1989; Gable, 1993). Išsivysčius tolerancijai – poreikiui didinti dozes ir siekiant to paties efekto kaip anksčiau, atsiranda fizinė priklausomybė (Comton et al., 1990). Pagal tarptautinę ligų klasifikaciją (TKL-10, Tarptautinė 10-oji ligų klasifikacija, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), 1992) ir diagnostikos sistemoje DSM-IV (Psichikos susirgimų diagnostinis ir statistinis žinynas, 1994) priklausomybė kanapėms yra išskiriama kaip psichikos sutrikimų vienetas.

Nepaisant mokslinių tyrimų, vis dėlto būna abejonių, ar tikrai pasireiškia abstinencijos reiškiniai, susiję su priklausomybe kanapėms.

Gydytojų praktikoje pasitvirtina, kad asmenims, rūkiusiems kanapes didelėmis dozėmis tam tikrą laikotarpį, nutraukus kanapių vartojimą, stebimi abstinencijos reiškiniai. Įprastai šie simptomai pasireiškia nemiga, nerimu, pykčiu, dirglumu, prakaitavimu, kartais pykinimu, vėmimu, drebėjimu, svorio netekimu (Comton ir kiti, 1990).

Priklausomiems nuo kanapių asmenims nerimą ypač kelia nemiga, kuri dažnai yra atkryčio priežastis. Patiriamo diskomforto intensyvumas priklauso nuo vartotų kanapių dozių ir vartojimo intensyvumo (Comton ir kiti, 1990). Atliekant mokslinius tyrimus ir siekiant nustatyti abstinencijos reiškinius, susijusius su priklausomybės nuo kanapių išsivystymu, prieinama tų pačių išvadų (Duffy & Milin, 1996; Crowely ir kiti, 1998; Haney ir kiti, 1999). Tyrimai patvirtina apie žymiai sunkesnius abstinencijos reiškinius.

Nežinant ar neatpažįstant abstinencijos reiškinių, susijusių su priklausomybe nuo kanapių, kyla gydymo komplikacijos.

Auga poreikis gydyti kanapių preparatų vartotojus

Akivaizdžiai auga asmenų, priklausomų nuo kanapių, gydymo poreikis. Šią tendenciją stebi gydytojai ir mokslininkai. Todėl iškyla būtinybė naujoms gydymo programoms ir kokybiniam jų efektyvumo vertinimui. Pripažinimas, kad gydymui nuo kanapių priklausomybės reikalingi kitokie būdai nei tie, kurie dabar yra taikomi gydymui nuo kitų narkotikų priklausomybės, skatina kurti naujas metodikas. Priklausomybės nuo kanapių gydymo būdai pritaikomi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Šiaurės šalyse. Didelis susidomėjimas gydymo metodų vystymo praktika yra Švedijoje. Šioje šalyje priklausomybės nuo kanapių gydymo programoje dalyvauja dvidešimt penkios specialistų komandos. Ypač gera patirtis Lunde, kur buvo gydoma daugiau nei vienas tūkstantis kanapėmis piktnaudžiaujančių asmenų. Tobulinant gydymo metodus, bendradarbiaujama su Stokholmo priklausomybės ligų centru. Į šį procesą įsijungia vis daugiau mokslininkų, kurių dėmesį pritraukia vis jaunesnis piktnaudžiaujančių kanapėmis asmenų amžius, didėjantis pranešimų skaičius apie žalingą kanapių psichologinį ir socialinį poveikį jauniems žmonėms.

Kanapės ir psichikos susirgimai

Kanapių rūkymas daro didelę žalą individo psichikos sveikatai. Daugelio mokslinių tyrimų išvados patvirtinta, kad kanapių poveikis psichikai yra vienas iš labiausiai nerimą keliančių aspektų. Kanapių vartojimas sukelia psichikos susirgimus ir trumpalaikius psichikos sutrikimus. Piktnaudžiavimas kanapėmis gali būti priklausomybės nuo kanapių vystymosi, ūmaus psichikos sutrikimo būsenų, kanapių psichozių, kitų psichozių pasireiškimo, jų eigos ypatybių, asmenybės sutrikimų, depresijų, savižudybių ir agresijos priežastimi. Kanapių preparatų, ypač su aukšta THC koncentracija, rūkymas gali sukelti trumpalaikę toksinę, psichozę (nuo kelių dienų iki kelių savaičių). Dalis tyrėjų nustatė, kad kanapių rūkymas gali sukelti ir ilgai trunkančias psichozes, kartais minimas kaip „kanapių psichozes”, kurios savo eiga neabejotinai skiriasi nuo šizofrenijos. Manoma, kad intensyvus kanapių rūkymas gali būti priežastimi, kai asmeniui, linkusiam sirgti šizofrenija, anksčiau pasireiškia ligos pradžia. Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad kanapių rūkymas pagreitina šizofrenijos pasireiškimą vidutiniškai 4 metais.

Kanapių vartojimas kartu su kitomis psichoaktyviomis medžiagomis

Ypač didelį susirūpinimą kelia piktnaudžiavimo kanapėmis ir alkoholiu poveikis vienu metu. Tai nėra naujas reiškinys. Atliekamų mokslinių tyrimų išvados patvirtina, kad šių medžiagų vartojimas kartu kelia didelį pavojų ne tik asmeniui, bet ir aplinkai – neigiamai įtakoja sugebėjimus vairuojant, didina asmenybės polinkį į agresiją, dažniau pasireiškia įvairūs asmenybės ir psichikos sutrikimai bei ūmios psichozės.

Kaip plačiai paplitusi priklausomybė?

MD. Newkomb (1992) 13 metų stebėjo didelę jaunų amerikiečių grupę. Tyrimas buvo pradėtas, kai respondentai buvo septintoje – devintoje klasėje. Praėjus 13 metų, kai šie asmenys buvo 27-29 metų amžiaus, tyrimas dėl kanapių vartojimo buvo pakartotas. Kiek mažiau nei 24 proc. visų tirtų asmenų buvo kanapių vartotojai arba piktnaudžiavo jomis, o iš jų – daugiau nei 25 proc. (arba 8 proc. iš visos tirtos grupės) turėjo išreikštus priklausomybės nuo kanapių požymius (pagal diagnostinius kriterijus). DB. Kandel ir M. Davies (1992) nustatė, kad 14,6 proc. 28-29 metų amžiaus asmenų kanapes vartojo labai dažnai – beveik kasdien. W. Hall ir kiti (1994) patvirtina rizikos veiksnių (lytis, amžius, socialinė aplinka ir kita) priklausomybės nuo kanapių vystymosi įtaką. Be to, autoriai patvirtina, kad asmenims, kurie kada nors vartojo kanapes, priklausomybės išsivystymo rizika jų gyvenime yra 10 proc.

——————————–

Parengta pagal Jan Ramströn pranešimą „Adverse Health Consequences of Cannabis Use: A Survey of Scientific Studies Published up to and including the Autumn of 2003″, National institute of Public Health – Sweden , www.fhi.se, 2004