Halloween’as Amerikoje švenčiamas tik nuo XIX amžiaus antros pusės, o pati šventė atsirado Europoje ir turi gilias šaknis. Į Ameriką ją atsivežė keltiškoji europiečių emigrantų dalis. Iš pradžių Halloween’as vadintas „Samhainu” - tai pagoniška keltų šventė, kurios akcentas buvo mirtis. Pagoniškos keltų gentys, gyvenusios Britų salose, daugiausia Airijoje, taip pat Prancūzijoje, tikėjo, jog Samhaino išvakarėse, spalio 31 d., gyvųjų žemę aplankydavo vaiduokliai ir kitos dvasinės būtybės. Todėl tą naktį dvasioms būdavo ruošiamos specialios aukos ir atnašos. Samhaino metu buvo švenčiami...

Istorija: veikiausiai, jog šiandien švenčiamo Halloween'o pagrindinis šaltinis – tai keltiška Samhaino šventė. Keltai gyveno prieš 2000 metų ten, kur dabar yra Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija. Jų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų šventės išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėdavo, jog Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus. Samhaino šventės vakare...

Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktai yra svarbiausi ir reikšmingiausi lietuvių tautos XX a. nuveikti darbai. Jie užtikrino lietuvių tautos savarankišką valstybinį gyvenimą, atvėrė galimybes ir garantijas valstybinei laisvai savaimingai lietuvių tautos, lietuvių kalbos, mokslo, kultūros, politikos plėtrai. Lietuvos Tarybos Vasario 16-osios aktas buvo konceptualus, lakoniškas – vos 122 žodžių – ilgamečių vilčių dokumentas. Jis skelbė tautai valstybinę laisvę, nepriklausomybę ir ateičiai Steigiamąjį Seimą. Jame nebuvo žadama materialinių gėrybių ar materialinio palepinimo. Mes kiekvienas jaučiame Vasario 16-osios reikšmę, prasmę ir...

Naujųjų Metų vakarą žmonės kai kuriose Lietuvos vietovėse vadindavę "kūčelėmis" ir gamindavę panašius valgius, kaip prieškalėdinėse Kūčiose, tik valgiai galėjo būti nepasninkiniai ir šieno po staltiese nedėdavo. Naujų Metų išvakarėse, bent iki vidurnakčio, žmonės neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks: būsi apsnūdęs, tinginys. Didžiausias rūpestis Naujųjų Metų išvakarėse ir Naujųjų Metų dieną - sužinoti ateitį: kokie bus naujieji metai, ką jie žada, kaip seksis gyventi. Todėl Naujųjų Metų išvakarėse ir rytojaus dieną...

Margas žiedų raštas ir stebuklingas saulės ratas danguje skelbia metą, kai merginos ir moterys pasklinda po laukus, žolelė tampa mažu stebuklu. Šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią gydyti ligas, atnešti laimę, išburti sėkmingą gyvenimą. Pirmiausia suskantama dievaičio Perkūno žolės. Perkūnžolė - tai geltonžiedis barkūnas. Tai Perkūno sėta ir auginta žolė, padedanti velnio apsėstiems žmonėms, sergant priepuoliu, malšinant širdies sopulį. Užvis labiausiai ji buvo vertinama kaip priemonė, apsauganti nuo perkūnijos. Pakilus tamsiems debesims, žolę mesdavo į ugnį, kad griaustinis "praeitų šonu". Į žoliautojų prijuostes ar krepšelius pagarbiai gula ir rausvažiedė širdažolė. Tai raganų žolė. Prisivirę jų košelės ir pasitepę pažastis,...

Pats vasarvidis... Saulė dangaus skliaute užsibūna 17 valandų ir 18 minučių, įkopia į pačią mitinio dangaus kalno viršūnę. Gamta kvieste kviečia pasigėrėti kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Tad ir tradicinės vasarvidžio šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos dievybių įvaizdžiais. Iš to ir per šventę atliekamų veiksmų sakralumas. Dabar težinome jų nuotrupas, tiktai tai, kas neišdilo iš tautos atminties. Arba kas buvo užrašyta istoriografiniuose šaltiniuose; beje, dažniausiai...

1 d. - "Prima aprilis". Melagių ir juokų diena yra žinoma ir lietuvių tradiciniuose papročiuose. Dažnai balandis prasideda gamtos išdaigomis. Čia šilta, miela; čia staiga papučia žvarbus vėjas, pašąla, pasninga, - apgaulingi pavasario orai. Jei babalandžio 1-ąją pavyks ką nors apgauti, seksis visus metus. Kitur sakydavo, jei apgavai balandžio pirmąją, tai seksis apgaudinėti visus metus. Apgautasis neužsigauna, nors iš jo ir juokiasi. Tikėta, kad iš apgauto žmogaus atimama laimė. Pirmąją balandžio dieną kaimynai vienas kitą patikrindavo, kaip pasiruošę sėjai. Apsileidėliams ir tinginiams iškrėsdavo pokštų. Pavyzdžiui, radę netvarkingai išmėtytus padargus, užkeldavo juos ant stogo ar įstumdavo tvėnkinin....

4 d. - Verbų sekmadienis. Išaušo Verbinių rytas, pavasaris eina. Rykštele ar kadagio šakele budinkime užsimiegojusius, apsnūdusius, nespėjančius su greitais jo žingsniais. Pusiau dainuodami sakydavo oracijas, kurių pirmos dvi eilutės vienodos po visą Lietuvą („ne aš plaku, verba plaka...“) Lietuviui verba - atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos irgi pasitikdavo pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Kai metų pradžia buvo perkelta iš pavasario į žiemos saulėgrįžą, tokia šakelė tapo kalėdine eglute. Dzūkijoje ir Suvalkijoje bažnyčioje šventinamos kadagio (ėglio) šakelės, žemaičiai dar prideda alyvos ir tujos rykštę; kitur šventinami - žilvičio, karklo, gluosnio "kačiukai". Rytų Lietuvoje prie...

Sėjos pradžia (šv. Morkaus diena). Žmonės šį svarbiausią darbą pradėdavo nuo morkų. Lysvės gale kuolą įsmeigdavo, kad užaugtų tokios pat didelės. Kitų darbų vengdavo: kad ledai vasarą javų neiškapotų, kurmiai laukų nesuverstų. Labai įdomios ir prasmingos yra sakmės apie šv. Morkų. Štai užrašyta Ilgiškėlių apylinkėse: "Kartą švc. panelei Marijai prapuolė sietas, kuriuo miltus sijodavo. Sužinojo, kad velniai pavogė, nusiuntė šv. Morkų atimti. Velniai nenorėjo gražume atiduoti sieto ir šv. Morkui teko su jais apsipešti. Užtat ir sakom: "Daužosi kaip Morkus po peklą". Besimuždami sietą sulankstė, ir Marija negalėjo juo naudotis. Pakabino tada ant dangaus, ir dabar mes jį...

Tradiciniame lietuvių kalendoriuje Jorė - labai svarbi šventė. Galėjo būti kitados švenčiama kaip Naujieji Metai, nes vidutinio klimato kraštuose sutampa su naujo augmenijos ciklo pradžia. Tai gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos Jorio garbinimo šventė. Joris- pavasarinis Perkūnas. Jurginių dainose sakoma, kad Jorjis atrakinąs žemę ir paleidžiąs žolę. Į saulę išsistiebia gležni želmenys - galima iš tvartų ginti sunkų žiemos badmetį perkentėjusius gyvulius. Žinoma, su tam tikromis apeigomis: kad metai būtų pieningi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti. Todėl gyvuliai smilkomi verbos šakele, o po tvarto slenksčiu padedami du dažyti kiaušiniai - joručiai - ir užrakinta spyna....