LT   EN   RU  
2014 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Šventės
  Šventės
Lankomumo reitingas Publikuota: 2006-02-08
Gruodžio mėnesio jubiliejai ir žymios datos

SAUSINIS, VILKINIS, VILKŲ, KALĖDŲ, PUSTIS, RAGAS, DIDYSIS RAGUTIS

(Lotyniškas mėnesio pavadinimas ,,December" reiškia "dešimtasis mėnuo").

Dvasios - velniai, kipšai, bildukai.

Dievybės - Velinas, Žemyna.

Dvasios būsena - ryžtas atgimti, nepasiduoti nevilčiai, gamtos gyvybingumo, amžino prisikėlimo nuojauta, vienybės su visais jausmas, noras broliautis, teikti pagalbą visiems, kam to reikia.

Gruodis - pirmasis žiemos mėnuo. Saulė pasirodo retai, žemę slepia sniegas ir kausto šaltis. Iš didžiųjų darbų valstiečiams belikęs linamynis. Linamyniui, kaip ir kitiems sunkiems darbams, buvo kviečiamos talkos. Jis ypatingas tuo, kad buvo dirbama naktimis: dieną jaujos pirtyje linų stiebeliai buvo karštyje džiovinami, naktį rankiniais mintuvais vyrų laužomi ("minami"), merginų čia pat išlaužtos iš stambių spalių linų saujos braukiamos lengvesniais mintuvais ar brukamos bruktuve. Jauja būdavo apšviesta besikūrenančių šakalių (juos kurstyti buvo paauglių ir karšinčių senelių darbas) ar prie sienos pakabinto žibinto, - puiki proga vaikinams, apsitaisius šmėklomis, pagąsdinti merginas. Talkos metu šeimininkės stengdavosi paruošti kuo skanesnį ir sotesnį maistą, ypač populiarus linamynio talkų patiekalas buvo riebus kugelis, kruopų, žirnių, bulvių ir šviežios kiaulienos šutinys, vadinamas šiupiniu, įvairūs virtiniai su lašiniais ar varške, ant kopūstlapių duonkepyje iškeptos bulvinės bandos su grietinės ir spirgučių dažiniu. Talkininkai paprastai buvo vaišinami ten pat, jaujoje, net keletą kartų per naktį. Darbo talkos, anot žymiojo suomių etnologo Kumsta Vilkuma, senovės žmogui buvo viena didžiausių švenčių. Jų metu kiekvienas turėjo puikią progą parodyti savo sugebėjimus, išprusimą, mokėjimą bendrauti, krėsti pokštus. Čia ne tik užsimegzdavo pažintys, bet neretai buvo pasirenkamas partneris vedyboms. Neilgomis poilsio ("pypkiarūkio") valandėlėmis senesnieji sekė pasakas, minė mįsles, jaunimas krėtė išdaigas, prasdimanydavo įvairiausių žaidimų.

Gruodis - tradicinis skerstuvių metas. Geriausias laikas meitėlį ant šono versti - per Mėnulio pilnatį arba priešpilnyje. Tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani. Iš kiaulės kasos spėjama, kokia bus žiema: jei jos pradžia stora, tai pirmoji žiemos pusė bus šalta.

Senovėje gruodžio mėnuo - saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, kartu ir poilsio nuo sunkių rudens darbų laikas. Papročiai draudė darbus, ypač tuos, kurie susiję su sukimo judesiu: negalima malti girnomis, verpti rateliu, žiesti puodus. Mitine mąstysena vadovaujantis, vengta sutrikdyti natūralius gamtos procesus, susijusius su Saulės kelione dangaus skliautu. Ilgais žiemos vakarais moterys verpdavo, ausdavo, plunksnas plėšydavo, o vyrai malkomis rūpinosi, drožinėjo, virves vijo, žvakes liejo, tinklus pynė. Mažieji klausydavosi pasakų, kurias sekė suaugusieji, dirbdami visus tuos darbus.

Lietuvių liaudies saulės sugrįžimo šventei skirta apie 2/3 visų kalendorinių dainų. Jas vadina lauktuvių (advento) arba kalėdinėmis. Šios dainos parodo, kaip žmonės suvokė pasaulį: saulei gresia mirtis; atsiradusiam chaosui, tamsioms požemių jėgoms priešinama kosmoso darna. Saulės lauktuvių dainų pasaulio įvaizdis yra grūšelė, kurioje žvakelė dega, elnias devyniaragis, kuriam ant devinto rago stovi seklyčia, jovaras, šermukšnis ir t. t.

Šis laikotarpis seniau visiems buvo šventas. Tačiau žmonių sąmonėje jis buvo susijęs ir su įvairiais prietarais - bijota apie namus vaikščiojančių mirusiųjų vėlių ir pan. Paskutinieji metų mėnesiai - tai iš tikrųjų kažkoks kritimas į tamsą, į anapusį, mirusiųjų pasaulį. O adventas - tai pats niūriausias laikotarpis, netikrumo ir laukimo metas: artėja šiųmečio pasaulio pabaiga. Ir todėl nestebina glaudus ryšys žmonių su mirusiaisiais. Jų ir bijomasi, ir už juos meldžiamasi. Iki Kūčių būtina atsiskaityti ir su gyvaisiais - grąžinti visas skolas, su visais susitaikyti, kiekvieno atsiprašyti. Tvarkomi, valomi namai, švarinamas ir kūnas - prausiamasi, maudomasi iškūrentoje pirtyje. O svarbiausia - išskaistinama širdis, išbaltinama siela, atsiteisiant su bendruomene ir Dievu, priimamas susitaikymo sakramentas.

Pagal lietuvišką ir krikščionišką tradiciją visą gruodžio mėnesį tęsiasi adventas - tai prieškalėdinio susikaupimo, atgailos, apsivalymo, pasiruošimo laikotarpis, laukiant Kristaus atėjimo pasaulin šventės - Kalėdų. Lotynų k. žodis adventus reiškia ,,atėjimas, atvykimas, artinimasis, pradžia, atsiradimas" ir turi prasminį laukimo atspalvį. Bažnyčioje Advento laikotarpis prasideda artimiausią šv. Andriaus dienai sekmadienį (šiemet tai lapkričio 28 d.) ir trunka iki Kalėdų. Nesena, bet graži tradicija - advento vainikai, kurie, papuošti keturiomis žvakėmis, simbolizuoja 4 pasaulio šalis, 4 metų laikus, primena amžiną žaliavimą ir gražiai siejasi su Rasos šventės vainikais, nuplaukiančiais upe kartu su degančia žvakele.

Gruodžio zodiako ženklai yra Šaulys (lapkričio 22 - gruodžio 21) ir Ožiaragis (gruodžio 22 - sausio 19). Saulė gruodį pereina per Gyvatnešio ir Šaulio žvaigždynus. Gruodis prasideda ta pačia savaitės diena kaip rugsėjis.

Gruodžio 1 d.

Pasaulinė kovos su AIDS diena

Pasaulinė AIDS diena minima nuo 1988 m. Tais metais įvyko visų pasaulio šalių Sveikatos ministrų susitikimas, kurio metu nuspręsta bendradarbiauti kovoje prieš mirtiną ligą. Nuo 1981-ųjų, kai buvo užregistruotas pirmasis šios ligos atvejis, vis dar nėra vaistų, galinčių ją išgydyti. Nuo to laiko jau mirė beveik 40 milijonų vyrų, moterų ir net vaikų. Šiuo metu Lietuvoje užregistruoti 832 ŽIV užsikrėtę žmonės. Esama įvairių teorijų, iš kur atsirado šis virusas, tačiau labiausiai pagrįsta yra ta, kad Afrikoje mutavo beždžionių liga. ŽIV užsikrečiama trimis būdais: per kraują, per motinos pieną ir lytiniu keliu. Lietuvoje šviečiamąja veikla užsiima Lietuvos AIDS centras: leidžiamas žurnalas "Saugok sveikatą", dalinami švirkštai narkomanams, prezervatyvai prostitutėms; jie nuolat konsultuojami ir tiriami. AIDS centras taip pat padeda ir jau infekuotiems žmonėms kovoti su negalia ir socialine atskirtimi.

1812 gruodžio mėn. rusų armijai žygiuojant iš Vilniaus į Vakarus per Merkinę, tame pačiame Merkinės name, kuriame mirė karalius Vladislovas Vaza buvo apsistojęs rusų generolas Michailas Kutuzovas.

90 m., kai gimė Stasys Tomonis, bibliografas. Stasys Tomonis gimė 1915 m. Petrograde, mirė 1992-aisiais Vilniuje. Jo tėvai žuvo tremtyje. 1939 metais savo pavardę sulietuvino, iš Tomaševičiaus tapo Tomoniu. Dirbo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoju, vėliau redakcijoje. Sovietų okupuotoje Lietuvoje vienas Jūrų skautų korporacijos įkūrėjų, 1941-aisiais įsteigto Lietuvos aktyvistų fronto dalyvis darbo pagal specialybę negavo. Dirbo redaktoriumi, paskui tapo bibliografu ir šį darbą dirbo 40 metų M.Mažvydo bibliotekoje. 1940 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje gimė sūnus Mindaugas Tomonis - pasipriešinimo sovietinei santvarkai dalyvis, chemikas, poetas, mąstytojas.

1990 m. gruodžio 1 d. tunelyje po La-Manšu susitiko britų ir prancūzų statytojai.

1990 m. gruodžio 1 d. pirmą kartą po karo Leningrade įvestos maisto kortelės.

Gruodžio 2 d.

Tarptautinė vergovės panaikinimo diena

1949 m. Jungtinių tautų Organizacija priėmė konvenciją dėl kovos prieš prekybą žmonėmis ir prieš prostituciją. Lietuvoje grėsmingai plečiasi nauja organizuoto nusikalstamumo rūšis - prekyba žmonėmis. Pagal Baudžiamojo kodekso 8(1) straipsnį prekyba žmonėmis laikoma sunkiu nusikaltimu. 131(3) straipsnis numato, jog asmens pardavimas ar kitoks perleidimas arba asmens įgijimas, turint tikslą jį seksualiai išnaudoti, priversti užsiimti prostitucija arba gauti materialinę ar kitokią asmeninę naudą, taip pat asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą arba už Lietuvos ribų yra baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. Ta pati veika, padaryta pakartotinai arba nepilnamečio atžvilgiu, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba itin pavojingo recidyvisto, - baudžiama laisvės atėmimu nuo šešerių iki dvylikos metų. Prekyba žmonėmis yra žmogaus teisės į laisvę pažeidimas. Lietuvos moterys, susižavėjusios geresnio gyvenimo užsienyje iliuzija, neretai tampa aukomis. Žmonėms, kurie prarado artimuosius, susidūrė su prekyba žmonėmis, teikia pagalbą Dingusių žmonių šeimų paramos centras (www.missing.lt). Centras bendradarbiauja su Valstybinėmis institucijomis, organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje.

1945 m. gruodžio 2 d. JAV sukurtas pirmasis branduolinis reaktorius.

Gruodžio 3 d.

Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena

1983 m. buvo pradėta aktyviai informuoti visuomenę apie neįgaliųjų žmonių problemas ir kovoti už tai, kad tokiems žmonėms būtų suteiktos vienodos teisės ir sudarytos sąlygos pritapti visuomenėje. 1992 m. Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė gruodžio 3-ąją Tarptautine neįgaliųjų žmonių diena, kurios metu būtų organizuojami renginiai, orientuoti į pagalbą neįgaliesiems.

1470 m. (prieš 535 m.) mirė paskutinis Kijevo kunigaikštis Simonas Olelkaitis (Algirdo proanūkis). Po jo mirties (1471) Kijevo kunigaikštystė paversta vaivadija.

145 m. kai gimė Oskaras Vydemanas (Wiedemann, 1860), vokiečių kalbininkas, lituanistas. Gimė Jurbarke, mirė 1917 m. Leipcige.

120 m., kai gimė Antanas Aleksandravičius (1885), dailininkas, skulptorius. Gimė Gluosninkuose (Alytaus raj.), mirė 1970 m. 1925 m. sukūrė M.Valančiaus biustą (Varniuose).

1935 m. Pajevonyje pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas, 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms. Tuo metu A.Aleksandravičius buvo tik pradėjęs savo savarankišką kūrybinį darbą, bet jau buvo subrendęs portretistas. Paminklas lietas iš betono, jo aukštis - daugiau kaip 4 metrai. Beveik pusę aukščio užima postamentas, kitą dalį - kunigaikščio skulptūra. Pagal prisiminimus, statula buvo lieta Kaune, traukiniu atvežta į Kybartus, iš ten arkliais į Pajevonį. Darbais rūpinosi valsčiaus savivaldybė, vietos šauliai.

95 m., kai gimė Vladas Drėma (1910), dailėtyrininkas, dailininkas, pedagogas ir muziejininkas, kultūros istorijos tyrinėtojas ir žinovas. Gimė Rygoje, Latvijos Respublikoje. 1936 m. baigė Vilniaus universiteto dailės fakultetą, 1938 m. - Varšuvos rankų darbų institutą. Mokytojavo įvairiose Vilniaus gimnazijose, dirbo Vilniaus baltarusių muziejuje. 1945-1946 m. buvo Etnografijos muziejaus direktorius. Dėstė Lietuvos dailės institutuose, Vilniaus universitete. Vėliau dirbo Lietuvos dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėju, nuo 1970 m. - paminklų konservavimo institute. Dailininkas dirbo tapybos, grafikos, scenografijos srityse, kūrė akvareles, ekslibrius, apipavidalindavo knygas. Įvairiuose Lietuvos ir užsienio šalių leidiniuose paskelbė nemažai straipsnių apie lietuvių dailę. Išleido knygas "Dailioji medžio drožyba" (1958), monografijas "Pranciškus Smuglevičių" (1973), "Dingęs Vilnius" (1991), sudarė katalogą "Kanutas Ruseckas" (1961). Kai kurie žymesni V. Drėmos kūriniai: "Stiklius" (1929), "Skalbėja" (1930), "Bobutė" (1936), "Dailininkas" (1930). Mirė 1995 m.

1910 m. gruodžio 3 d. Paryžiaus parodoje pirmą kartą pademonstruotos neoninės lempos.

Gruodžio 4 d.

Šv. Barbora

Šv.Barbora - IV a. mergelė kankinė, laikoma globėja visų, mirusių ne sava mirtimi. Tikima, kad jai meldžiantis apsisaugoma nuo žaibo, gaisrų. Anot legendos, Barbora buvusi Mažosios Azijos turtuolio Dioskuro dukra. Tėvas labai saugojo dukrą ir net uždarė bokšte, kad jos nesuviliotų gerbėjai. Barbora apsikrikštijo ir buvo už šį poelgį tėvo pasmerkta. Romėnų valdžia ją kankino ir nukirsdino tėvo kardu. Sakoma, kad po jos mirties tėvą nutrenkė žaibas. Barbora vaizduojama su karūna ant galvos ir ilgu apsiaustu. Dažniausiai ji kairėje rankoje laiko kalaviją, o dešinėje taurę arba palmės šakelę. Lietuvos kaime ji laikyta avelių globėja - tą dieną moterys neverpdavo vilnų, neausdavo.

130 m., kai gimė Raineris Marija Rilke (1875), vokiečių poetas. Gimė Prahoje, geležinkelio tarnautojo šeimoje. Vaikystėje mokėsi realinėje karo mokykloje, tačiau kentėjo dėl griežtos drausmės, žiauraus pedagogų elgesio. Nuo 1895 m. Prahos universitete studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą, meno istoriją, teisę, studijas tęsė Miunchene. Svarbiausi ankstyvosios lyrikos rinkiniai - "Larų aukos" (1896), "Vainikuotas svajonėmis" (1897), "Adventas" (1898). Tolesnis poeto gyvenimas buvo turtingas įvairių permainų, pažinčių, kelionių. Tarp 1896 ir 1919 m. R.M.Rilkė pakeitė arti 100 gyvenamųjų vietų. Poetas artimai bendravo su žymiais žmonėmis, gyveno turtingų mecenatų rūmuose, aristokratų pilyse. Tačiau visa išorinė ir vidinė jo būtis buvo skirta vieninteliam tikslui - meninei kūrybai. R.M.Rilkė teigė, jog jo tikrasis poeto kelias prasidėjo nuo kelionės į Rusiją. Vedė skulptorę Klarą Vesthof, tačiau greitai įsitikino, jog vedybinis gyvenimas nesuderinamas su poeto laisve ir likimu. Paryžiuje jis dirbo O.Rodeno sekretoriumi. Šio dailininko kūriniai padėjo jam padaryti išvadą, jog svarbiausias naujos epochos meno požymis - orientacija į daiktiškąją tikrovę. Svarbiausi šio laikotarpio kūriniai - "Valandų knyga" (1905), rinkiniai "Naujieji eilėraščiai" (1907-1908), "Vaizdų knyga" (1902, 1906, 1913), romanas "Maltės Lauridso Brigės užrašai" (1910). Pirmojo pasaulinio karo metu poetas tarnavo Vienos karo archyve. Jį baugino šovinistinis pakilimas Vokietijoje. Pažymėtina, jog šiuo metu R.M.Rilkė atsigręžia į XVIII-XIX a. didžiųjų vokiečių humanistų ir menininkų kūrybą. 1922 m. poetas išgyveno kūrybinių jėgų antplūdį. Sukūrė "Sonetus Orfėjui" (1923), eilėraščių. Mirė 1926 m. ir palaidotas Raroro kapinėse (Valės kantonas). R.M.Rilkės kūrybą veikė pagrindinių XIX a. pab. - XX a. pr. krypčių - simbolizmo, impresionizmo, neoromantizmo - poetika. Savo kūryboje R.M.Rilkė susintetino trijų Europos kultūrų - germanų, romanų ir slavų - elementus, buvo atviras viso pasaulio būties formoms.

1415 m. (prieš 590 m.) žemaičių delegacija buvo iškilmingai priimta Konstanco katedroje.

80 m., kai gimė Eugenijus Survila-Bagdonavičius (1925), dailininkas.

1905 m. gruodžio 4-5 d. vyko lietuvių suvažiavimas Vilniuje (Didysis Vilniaus seimas).

Gruodžio 5 d.

Tarptautinė savanorių diena už ekonominę ir socialinę plėtrą

Šią dieną Jungtinių Tautų Organizacija pasiūlė minėti 1985 m. Ji skirta supažindinti visuomenę su savanorių tarnybomis ir skatinti žmonių norą įvairiose srityse siūlyti savo paslaugas bei pagalbą - tiek savo šalyje, tiek užsienyje.

85 m., kai gimė Jonas Usačiovas (1920), prozininkas. Gimė Juozapave (Telšių r.). Paskelbė apybraižų, apsakymų, romaną "Nemunas laužia ledus" (1956).

Gruodžio 6 d.

Šv. Mikalojus, Arklių, Žirgų Ašvienių diena

Krikščionybėje arklių ir arklininkų globėjais laikomi Šv. Floras ir Šv. Lauras. Šią dieną būdavo pamaloninami arkliai, dėkojant jiems už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas sočiai priberdavo avižų, aptaškytų juodo gaidžio krauju. Šv. Mikalojus laikomas keliauninkų globėju, tačiau būtent jo vardo diena paskelbta Arklių diena. Šv.Mikalojus - IV a. vyskupas, išdalinęs visą paveldėtą turtą vargšams, globojęs ir šelpęs našlaičius, ligonius. Viduramžiais apie jį sukurta daugybė legendų, kurių rezultatas yra krikščioniškasis Kalėdų Senelis, didelėje pasaulio dalyje vadinamas Santa Klausu - t. y. šventu Mikalojumi. Lietuvoje jo įvaizdis susiliejo su mūsų ikikrikščionišku Seniu Kalėda (Diedu ar Dievuliu). Mikalojus yra Rusijos ir Graikijos šventasis globėjas. "Kalėdos - dovanų metas", tačiau nepamirškime, kad Karaliai savo dovanas nešė Kūdikėliui, o ne atvirkščiai; ir šventajam Mikalojui svarbiausias buvo Jėzus Kristus, o ne dovanėlės ir komercinės linksmybės, į kurias Mikalojaus vardas tapo įtrauktas šiandien. Verčiau jau prisiminkime savo baltiškąjį Senį Kalėdą, kurį (ir išvaizda, ir elgesiu) žymiai lengviau tapatinti su šventuoju, o ir su pačiu Dievu, aplankančiu mūsų namus stebuklingą Kalėdų naktį. Po Mikalojaus prasidėdavo tradiciniai Advento turgeliai, vadinamieji šeškaturgiai (juose vyrai pardavinėjo sumedžiotų žvėrių kailius, naminius avikailius, paaugliai - spąstais sugautus žvėrelius, taip pat ir šeškus).

Keletas įdomių faktų apie arklius:

Išradus pirmąsias mašinas, jų galingumas pradėtas lyginti su arklio galia. 1 AJ (arklio jėga) lygi 75 Kg m/s. Vieno žmogaus jėga apytikriai lygi 0,3 arklio jėgos.

Ilgiausiai gyveno Napoleono Bonaparto žirgas Marengas - 63 metus.

Didžiausias pasaulyje arklys - brabansonų veislės sunkiasvoris Bruklinas Siupremas (198 cm, 1374 kg).

Mažiausias pasaulyje arklys - Argentinoje išvestas miniatiūrinis arklys (40 cm, 25 kg).

Lietuviai yra išvedę dvi arklių rūšis: žemaitukus ir lietuvių sunkiuosius.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Kęstutis ir Algirdas po mirties buvo sudeginti kartu su jų žirgais.

XV a. pab. indėnai, pamatę ispanų raitelius, arklius palaikė dievais.

Balti arkliai Japonijoje dalyvaudavo religinėse apeigose.

Senovės germanai tikėjo, kad baltas arklys gali išvaikyti piktąsias dvasias.

Lietuviai pagonys sausio 15 d. švęsdavo kumeliuko krikštynas. Tikėta, kad kumeliuko pavidalą įgyja augmeniją prikeliantis požemių dievas. Balto plauko arkliais tuo metu buvo leidžiama jodinėti tik žyniams.

Lietuvoje, Niūronyse (Anykščių raj.), 1978 m. įkurtas Arklio muziejus. Jo įkūrėjas - agronomas prof. Petras Vasinauskas.

1370 m. (prieš 635 m.) Algirdo vedama Lietuvos kariuomenė antrą kartą apgulė Maskvą.

1950 m. gruodžio 6 d. užpatentuota mikrobangų krosnelė.

Gruodžio 7 d.

Tarptautinė civilinės aviacijos diena

Jungtinių Tautų Organizacija 1996 m. gruodžio 7 d. paskelbė Tarptautine civilinės aviacijos diena. Ši diena skirta pasidžiaugti aviacijos laimėjimais. 1903 m. gruodžio 17 d. JAV Šiaurės Karolinos valstijoje pirmasis į orą pakilo brolių Vilburo ir Orvilio Raitų (Wright) sukurtas lėktuvas "Lakūnas" ("Flyer"). Lietuvoje 1851 m. Kauno valdininkas A.Griškevičius knygelėje "Žemaičio garlėkys" aprašė iš aerostato ir garo mašinos sukurtą skrendantį įrenginį, kurį pats suprojektavo ir meistravo. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą, Lietuvai atsirado galimybė ir būtinybė kurti savą aviaciją.

Šv. Ambraziejus

Šv. Ambraziejus gyveno 337-397 a. Jis laikomas bažnytinės muzikos tėvu ir liturgijos reformatoriumi: sukūrė ne vieną garsų himną, įtraukė himnų giedojimą į bažnytines pamaldas. Būdamas Milano vyskupu jis pastatė krikštyklą, kuri primena didžiųjų tos epochos imperatorių mauzoliejus. Krikštui, kaip naujam žmogaus užgimimui, vyskupas skyrė itin daug dėmesio.

1550 m. (prieš 455 m.) Krokuvoje karūnuota Barbora Radvilaitė.

1569 m. gruodžio 7 d. Žygimantas Augustas patvirtino Merkinei anksčiau duotas Magdeburgo teises.

1989 m. gruodžio 7 d. panaikintas Lietuvos SSR Konstitucijos straipsnis dėl vadovaujančio komunistų partijos vaidmens.

Gruodžio 8 d.

Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventė

Šventė švenčiama nuo 1954 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė privaloma katalikiško tikėjimo tiesa Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Anot jo, Mergelė Marija, kurią Dievas pasirinko savo vienatinio Dievo Sūnaus Išganytojo motina, turėjo būti išvaduota nuo pirmųjų žmonijos tėvų padarytos nuodėmės, kuri yra paveldima ir vadinama gimtąja nuodėme. Šis teiginys įrodomas, remiantis Šventuoju Raštu. Jame rašoma, kad Dievo siųstas arkangelas Gabrielius kreipėsi į Mariją: "Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi". Tai Marijos palaiminimas ir išvadavimas nuo pirminės nuodėmės. Jėzaus motiną Mariją jau pirmieji Bažnyčios mokytojai lygina su Ieva, kol šioji dar buvo mergelė. "...bet vėliau viena jų - Ieva - tapo mūsų mirties priežastimi, o antra - mūsų atgimimo priežastimi" (Šv. Efremas). Mergelė Marija, numatyta būti Dievo Motina, nuo pirmojo savo egzistavimo momento Dievo visagalybės buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Tai ir vadinama Nekaltu Prasidėjimu. Šią dieną krikščionys džiaugiasi Marijai suteikta dovana ir garbina ją kaip Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus motiną, kuri sujungė žmones su Dangaus Tėvu. Tokiu būdu Marija tarsi atitaisė pirmosios moters Ievos nuodėmę.

110 m., kai gimė Bronė Buivydaitė (1895). B.Buivydaitė (Tyrų duktė) gimė Svėdasuose, smulkaus amatininko šeimoje, augo Anykščiuose. 1912 m. baigė buhalterijos kursus Kaune, kurį laiką dirbo prekyboje, 1914 m. baigė Utenos keturklasę mokyklą, 1918 m. Voronežo gimnaziją; mokytojavo Skuode, Veiveriuose, Panevėžyje, Anykščiuose. Tarpukario metais ji išleido tris eilėraščių rinkinius ir kelias prozos knygas, daug rašė vaikams (sukūrė eiliuotų pasakų, apysakų, eiliuotų padavimų rinkinį "Anykščių baladės" (1930)). Po Antrojo pasaulinio karo mokytojavo Alytuje. Sukūrė naujų eilėraščių, perredagavo ir išleido kai kuriuos prozos kūrinius, skirtus vaikams. Apie 1960 metus ji neteko regėjimo. 1970 m. buvo priimta nare į tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją. Būdama neregė, materialiai remiama LAD, B. Buivydaitė parašė ir išleido naujų knygų vaikams: apysaką "Pro vaikystės langą" (1969), "Karklo švilpa" (1972), atsiminimus "Vargai vartus kilnoja" (1982). Išleido eilėraščių knygas: "Vasaros šnekos" (1921), "Skudučiai" (1933). "Po žilvičiais" (1939); pjeses pasakas: "Mėlynasis drugelis" (1927), "Stebuklingoji radasta" (1933), "Lapė gudragalvė" (1935); parašė libretą K. Banaičio operai "Jūratė ir Kastytis", romaną "Atversti lapai" (1934) ir kt. "Ilgai žiūrėjau pro vaikystės langą ir rašiau. Prikėliau iš kapų pažįstamus, gerus, vargšus žmones... Nebepasakosiu, kiek aš su ta vargše akele vargau, kol parašiau autobiografinę apysaką... Matau viską pro dūmus", - taip rašė apie save B. Buivydaitė. Mirė 1984 m. sausio 29 d., palaidota Anykščiuose.

1812 m. gruodžio 8 d. rusų persekiojama išbadėjusi Napoleono armija pasiekė Vilnių.

140 m., kai gimė Janas Sibelijus (1865), suomių kompozitorius, pedagogas, septynių simfonijų (tarp jų ,,Suomijos", ,,Šiaurės dukters"), koncertų smuikui ir fortepijonui su orkestru autorius. Sukūrė muziką H.K.Anderseno pasakai ,,Bjaurusis ančiukas". Mirė 1957 m.

1980 m. gruodžio 8 d. Niujorke nužudytas ,,The Beatles" lyderis John Lennon.

Gruodžio 9 d.

Tarptautinė antikorupcijos diena

Korupcija - neteisėta veikla, siekiant pasipelnyti, pareigūnų papirkinėjimas. Tarptautinė antikorupcijos diena visame pasaulyje minima nuo 2004 m. Ji skirta paskatinti žmones užkirsti kelią plintančiai korupcijai. Šią dieną įvairiose pasaulio šalyje rengiamos demonstracijos, diskusijos apie verslo įmonių, privačių asmenų teises bei korupcijos atvejus. Įvairių šalių, taip pat ir Lietuvos, televizijos transliuoja laidas šia tema. Tarptautinę antikorupcijos dieną inicijavo ir paskelbė Jungtinės Tautos. Gruodžio 9-oji pasirinkta todėl, kad šią dieną 2003 metais Meridoje (Meksika) įvyko aukščiausio politinio lygio konferencija kovos su korupcija problemoms spręsti. Jos metu buvo pasirašyta Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją. Lietuvos Respublikos vardu šį dokumentą pasirašė teisingumo ministras.

1905 m. gruodžio 9 d. Prancūzijoje bažnyčia atskirta nuo valstybės.

75 m., kai gimė Algimantas Vaišnoras (1930), rašytojas, vertėjas, Vilniaus pedagoginio universiteto italų kalbos lektorius. 2004 m. buvo pakviestas į Romą dalyvauti italų kalbos ir kultūros propagavimo užsienyje simpoziume Romoje. Simpoziumo tema - masinės italų kalbos ir kultūros propagavimo priemonės (spauda, italų radijas ir televizija). Analizuotos egzaminų programų naujovės pagal Europos sertifikato reikalavimų 6 lygius. A. Vaišnoras 1996 m. yra gavęs Italijos Nacionalinę Ministrų Tarybos premiją, Dantės Alighierio ir Ministrų Tarybos premijas, nes jis, kaip Italijos Nacionalinės premijos laureatas, pagal nuostatus gali pretenduoti į Ministrų Tarybos premijas, jeigu ir toliau propaguoja italų kalbą ir kultūrą Lietuvoje. 1987 m. į lietuvių kalbą išvertė Džanio Rodario pasaką ,,Tortas danguje".

Gruodžio 10 d.

Žmogaus teisių diena

Nuo 1950 metų Jungtinių Tautų Organizacija gruodžio 10-ąją skatina valstybes minėti Žmogaus teisių dieną. Lietuvoje žmogaus teisės saugomos, remiantis Jungtinių Tautų Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija. Remiantis tyrimų bendrovės "Vilmorus" atliktais tyrimais, Lietuvos žmonės labiausia nepatenkinti dėl šių teisių apsaugos: teisė į teisingą darbo apmokėjimą; teisė į deramą gyvenimo lygį; senyvo amžiaus žmonių teisė į socialinę apsaugą; teisė į teisingą bylos nagrinėjimą teisme; teisė į nuosavybės neliečiamumą.

Futbolo diena

Manoma, kad futbolas atsirado dar senovės Egipte. Mokslininkai čia surado ne tik piešinių, kuriuose pavaizduotas žaidimas, bet ir pačių kamuolių. Yra žinių, kad kamuolį mušinėti kojomis mėgo dar prieš 2000 m. pr. m. e. gyvenę kinų kariai. Daugiau žinių apie futbolą pasiekia iš XII a. Anglijos. Tuomet futbolas buvo žaidžiamas Anglijos miestų turgaus aikštėse ar net siaurokose gatvelėse. Žaidimas buvo toks azartiškas, kad žaidėjai besivaikydami kamuolį nuversdavo turgaus palapines, neretai būdavo mėlyni nuo sutrenkimų, pamuštomis akimis ir kojomis. Tuometinis keliautojas Gastonas de Fua yra pasakęs: "Ir anglai tai vadina žaidimu? Tuomet ką jie vadina muštynėmis?" Dvasininkai ir prekybininkai reikalavo šį žaidimą uždrausti ir 1313m. karalius Edvardas uždraudė jį žaisti Londone. Tuomet žaidėjai persikėlė už miesto ribų. 1389m. karalius Ričardas II uždraudė žaisti futbolą visoje karalystėje. Draudimas atšauktas tik 1592m. Škotijoje ir 1603m. Anglijoje. 1872m. tarp Anglijos ir Škotijos rinktinių įvyko pirmosios futbolo rungtynės, deja, nė vienai komandai nepavyko įmušti įvarčio. Nuo 1884 m. pradėtos rengti tarptautinės rungtynės. 1904 m. Paryžiuje 6 šalys (Prancūzija, Belgija, Olandija, Danija, Švedija ir Šveicarija) įkūrė Tarptautinę Futbolo Federaciją - FIFA. Nuo 1930 m. federacija pradėjo rengti pasaulio futbolo čempionatus. Europos pirmenybės organizuojamos tik nuo 1960 metų.

Nobelio diena

Kasmet Švedijoje, Stokholme, už žymiausius pasaulio pasiekimus teikiamos Nobelio premijos. Privatų Nobelio fondą įkūrė mokslininkas Alfredas Nobelis. 1896 metais gruodžio 10 d. mokslininkas mirė, palikęs testamentą, kaip turi būti skirstomos jo lėšos. Jis nurodė kasmet įsteigti penkias Nobelio premijas - po vieną už fizikos, chemijos, literatūros, medicinos ir taikos srities pasiekimus. Nobelio premijas skiria atskiros institucijos, kurias fondas tik kontroliuoja. Be rimtų Nobelio premijų vėliau pradėtos rengti ir nerimtos Ig Nobel. Šios nominacijos skiriamos už keistus ar praktiškai nenaudingus atradimus. 2001 m. Ig Nobel premija suteikta ir lietuviui Viliumui Malinauskui už sovietinių figūrų parką, kurį jis įkūrė Druskininkų rajone, Grūte. Tai pavadinta keistu Taikos srities atradimu.

1812 m. gruodžio 10 d. Rusijos armija užėmė Vilnių.

1798 m. gruodžio 10 d. Vilniuje mirė Laurynas Stuoka-Gucevičius, architektas, žymiausias Lietuvos klasicizmo atstovas. Gimė 1753 m. Migonyse (Kupiškio r.).

175 m., kai gimė Emilė Elizabetė Dikinson (1830), amerikiečių poetė.

135 m., kai gimė Ferdinandas Ruščicas (1870), dailininkas tapytojas, grafikas, dekoratorius ir pedagogas, XX a. pradžios Vilniaus meninio gyvenimo organizatorius. F.Ruščicas gimė 1870 m. Ašmenos paviete (dab. Baltarusija), Bogdanovo dvare, maždaug 80 km. nuo Vilniaus. 1890 m. aukso medaliu jis baigė Minsko gimnaziją ir pradėjo teisės studijas Peterburgo universitete. Tačiau po dvejų metų Ruščicas įstojo į Peterburgo Imperatoriškąją dailės akademiją, pasirinkdamas peizažinės tapybos studijas. Pirmasis jo mokytojas buvo žinomas rusų peizažistas Ivanas Šiškinas. Ruščicas, paskatintas mokytojo, porą kartų nuvyko į Krymą, čia sukurti Alupkos, Balaklavos apylinkių piešiniai bei marinistiniai aliejumi tapyti peizažai. "Pavasarį", F.Ruščico diplominį darbą, vaizduojantį Bogdanovo apylinkes, įsigijo meno kolekcininkas Pavelas Tretjakovas. Tai jau reiškė pripažinimą. Baigęs imperatoriškąją dailės akademiją, Ruščicas pabuvojo Švedijoje, Danijoje, Berlyne, Paryžiuje, Briuselyje, Vienoje, Milane, Veronoje, Venecijoje... 1898-1904 metais sukūrė labiausiai jį išgarsinusius paveikslus: simbolinę kompoziciją "Žemė", "Malūną", "Baladę", kuri, deja, dingo per Antrąjį pasaulinį karą. 1903-1904 metais Ruščicas kartu su kitais menininkais prisidėjo prie Varšuvos dailės mokyklos steigimo ir atidarymo. Šioje mokykloje jo, jau profesoriaus, studentu tapo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, su kuriuo Ruščicas bendravo ir vėliau, gyvendamas Vilniuje. Iš tuo metu kūrusių lietuvių dailininkų Čiurlionį Ruščicas vertino labiausiai, vadino ji naujojo meno šaukliu. 1908-aisiais menininkas visam laikui apsigyveno Vilniuje. Netrukus aliejumi nutapė paskutinį savo paveikslą "Lizdas", simboliškai įprasminantį sugrįžimą į gimtąsias vietas. Šis darbas tartum užbaigė vieną kūrybos tarpsnį. Po jo atsivėrė kitas, paženklintas energinga visuomenine, pedagogine ir kultūrine veikla. Apsistojęs Vilniuje, Ruščicas aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Tapo įvairių renginių organizatoriumi, inscenizuotoju ir apipavidalintoju. Jis greitai pritapo Vilniaus inteligentų aplinkoje. Apie tai liudija jo priėmimas į slaptą elitinę masonų ložę. Kita veiklos sritis, kurioje Ruščicas pasireiškė kaip novatorius, buvo teatras. Ruščico sukurti scenovaizdžiai pateikė naują, modernaus teatro apipavidalinimo koncepciją. Dailininkas prisidėjo prie kiekvienos svarbesnės miesto šventės. 1932 m. sunki liga privertė Ruščicą pasitraukti iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo ir persikelti į Bogdanovą. Čia 1936 m. menininkas mirė, čia ir palaidotas.

80 m., kai gimė Adelė Valeckienė (1925), kalbininkė, habilituota daktarė. Gimė Kupiškio rajone, mokėsi Kupiškyje, studijavo Vilniaus universitete. Dirba Lietuvių kalbos institute. 1958 m. apgynė daktaro disertaciją, 1984 m. apgynė habilitacinį darbą ,,Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas", prisidėjo prie daugelio kitų darbų.

50 m., kai gimė Edita Nazaraitė (1955), daugialypė menininkė, puiki dailininkė ir poetė. Gimė Lietuvoje, bet 1984 m. išvyko į Kanadą. Nuo 1991 m. ji gyvena ir dirba JAV, Virginijoje. Jos darbų yra daugelyje privačių kolekcijų.

50 m., kai gimė Raimondas Savickas (1955), dailininkas. 1974-1979 m. studijavo Vilniaus universitete, istorijos fakultete. Nuo 1988 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narys; nuo 2000 m. - Savicko paveikslų galerijos savininkas. Personalines parodas rengė Vilniuje, Klaipėdoje, Danijoje, Olandijoje, Berlyne, Londone, Varšuvoje, Taline, Stokholme, Maskvoje, Čikagoje, Paryžiuje, Romoje. 1997 m. II tarptautinio M. Chagall'o plenero, skirto M. Chagall'o 110-osioms gimimo metinėms, laureatas.

Gruodžio 11 d.

Tarptautinė kalnų diena

Gruodžio 11-ąją Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi Tarptautine kalnų diena. Vieniems galbūt tai puiki proga pasidomėti alpinizmu, kitiems - tiesiog pasigrožėti kalnų peizažais, o gal ir aplankyti aukščiausią Lietuvos kalną. Didžiausi pasaulio kalnai - Himalajai. Tai kalnai tarp Centrinės ir Pietinės Azijos, skiriantys Tibeto kalnyną nuo Indo ir Gango žemumų. Bendras Himalajų kalnų ilgis siekia 2400 km, plotis 200-350 km. Himalajai stūkso Kinijos, Indijos, Nepalo ir Pakistano teritorijose. Aukščiausia Himalajų kalnų viršūnė vadinama Džomolungma arba Everestu. Ji siekia 8851 metrą. Manoma, kad Himalajų kilimas dar nesibaigė. Tai patvirtina dažni žemės drebėjimai ir aukštai virš jūros lygio aptinkamų kvartero nuogulų sluoksniai. Lietuvoje nėra tokių įspūdingų kalnų, tačiau verta aplankyti aukščiausią Lietuvos kalną - Juozapinę, esantį Medininkų aukštumoje (Vilniaus raj., Medininkuose). Šio kalno aukštis - 294 metrai.

Gruodžio 12 d.

1586 m. gruodžio 12 d. Gardine mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras.

1925 m. gruodžio 12 d. Kalifornijos San Luis Obispo miestelyje atidarytas pirmas pasaulyje motelis.

75 m., kai gimė Vytautas Narbutas (1930), rašytojas, kritikas, prozininkas.

1955 m. gruodžio 12 d. britų inžinierius Christopher Cockerell užpatentavo laivą ant oro pagalvės.

Gruodžio 13 d.

Šventoji Liucija, Šviesos diena. Liucija - III-IV a. krikščionių kankinė, sudeginta už tikėjimą. Ji - šventoji Skandinavijos šalių globėja. Šios dienos simbolis - šviesos spingsulė (žibintas, deglas, žvakė). Jokiam kitam liturginiam laikotarpiui tiek nebūdinga šviesų simbolika, kaip adventui. Keturios advento žvakės išreiškia šviesos slėpinį: žvakė teikia šviesą pati sudegdama. Apie gruodžio tryliktąją vakarai jau nustoja trumpėję - saulė leidžiasi vienu ir tuo pačiu metu. Tik ryte ji dar vis kažkiek "pramiega". Kitados šią dieną būdavo atliekamos ugnies pagerbimo apeigos, kalbamos maldos namų židinio ugnelei ir jos globėjai Gabijai. Ir dabar Šviesos dieną galima uždegti ugnelę savo namuose, sukurti švenčių laukimo nuotaiką. Kai kur Lietuvoje nuo Šviesos dienos dvylika dienų paeiliui atidžiai stebimas oras: Pirmoji šio tarpsnio diena atitiksianti sausio orus, antroji - vasario ir t.t. Po šventosios Liucijos prasidėdavo kalėdinis prekymetis: pirmiausiai vykdavo skaistaturgis (čia, gavęs metines algas, suplūsdavo tarnaujantis jaunimas - apsipirkti prieš Kalėdas gražesnių drabužių, papuošalų ir vieni į kitus - skaisčias mergeles ir bernelius - pasižvalgyti); po to sekdavo saldaturgiai (prieš šventes daugiausia pirkta saldumynų, cukraus, medaus ir kitų skanumynų vaišėms ir lauktuvėms).

285 m., kai gimė Karlas Gocis (1720), italų dramaturgas, poetas, garsus Venecijos rašytojas, rašęs dramas-pasakas, vadinamas fjabomis. Tai kūriniai, kupini nuostabių pasikeitimų, gerų ir blogų fėjų, vaizduojantys fantastinį pasaulį, kuriame vyksta žūtbūtinė kova tarp sąžiningų ir veidmainių, drąsuolių ir egoistų, teisingųjų ir melagių. Gocis buvo XVIII a. italų teatro reformatorius. Norėdamas atgaivinti kaukių teatro tradicijas, sukūrė pasakišką italų teatrą, jo laikais labai populiarų, dariusį įtakos vėlesniems rašytojams, ypač prancūzų ir vokiečių romantikams. 1761 m. su kaukėmis suvaidinta pirmoji Gocio fjaba - "Meilė trims apelsinams"; pasisekimas buvo milžiniškas. Tai linksma parodija literatūros klausimais, satyrinė alegorinė pjesė, jos siužetas sudėtingas ir panašus į ilgą pasaką. Po to Gocis parašo dar kelias fjabas ir keliolika kitų žanrų kūrinių. Garsiausios - "Varnas", "Karalius elnias", "Princesė Turandot", "Mėlynoji pabaisa", "Žaliasis paukščiukas" ir kt. Pasakos elementų buvimas leido aktoriams improvizuoti, improvizacija natūraliai įsipindavo į visą pasakinio siužeto rezginį. Gocis įrodinėjo, kad "bobutės pasaka, kurią venecijietės maitintojos seka savo vaikams ir juos linksmina", gali surinkti į teatrą ne mažiau publikos nei bet kuri racionaliai parašyta pjesė. Gocis neišgelbėjo kaukių teatro, tačiau pristabdė jo irimą. Jo pjesės patiko septintojo dešimtmečio publikai, bet po kelių dešimtmečių jam buvo priekaištaujama, kad savo talentą galėjęs geriau panaudoti Italijai išgarsinti. Kitaip Gocio kūrinius (ypač fjabas) vertino vokiečių romantikai - pjesėse jie matė grotesko, fantazijos ir alegorijos derinį, perpintą bufonada,- visa tai, anot A.Šlėgelio, yra puikiausias romantinės ironijos pavyzdys. Karlas Gocis mirė 1806 m. Fjabos ,,Meilė trims apelsinams" motyvais S.Prokofjevas sukūrė operą (1919); "Princesė Turandot" lietuviškai buvo pastatyta dukart: 1927 m. ir 1931 m.; 1965 m. Klaipėdos dramos teatras pastatė ,,Karalių elnią".

1925 m. (prieš 80 m.) Kaune atidaryta K. Čiurlionio paveikslų galerija.

75 m., kai gimė Vytautė Žilinskaitė (1930), rašytoja. Gimė Kaune, 1955m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultete. Kūrybą spausdina nuo 1950m. 1961m. išleidusi eilėraščių rinkinį ,,Nesustok, valandėle", perėjo prie prozos. Savo satyromis rašytoja davė pradžią naujoms tendencijoms lietuvių humoristikoje. Nemažai rašo vaikams. Pasakoms, pjesėms būdinga geras vaiko psichologijos ir kasdienybės pažinimas, laki fantazija, sąlygiškos situacijos. 1972m. rašytojai įteikta Respublikinė valstybinė premija už humoristinius kūrinius, 1979m. - Respublikinė valstybinė premija už knygą vaikams "Robotas ir peteliškė", 1964m. - Žurnalistų sąjungos premija. 1980m. suteiktas nusipelniusios kultūros veikėjos vardas. Net du kartus rašytoja gavo Šarūno Marčiulionio premiją už geriausią vaikų literatūros kūrinį (1997 ir 2001m.). Vytautės Žilinkaitės kūryba versta į vokiečių, lenkų, slovakų, rusų, bulgarų, portugalų, moldavų, vengrų, latvių ir kt. kalbas. Rašytoja gyvena Vilniuje.

50 m., kai gimė Vytautas Kaziela (1955), rašytojas, poetas, kūrinių vaikams autorius, jaunimo kūrybos knygų redaktorius, jaunųjų literatų globėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jo kūrybinė patirtis ir noras patarti skatina jaunimo kūrybinę iniciatyvą.

Gruodžio 14 d.

1575 m. (prieš 630 m.) Varšuvoje lenkai išrinko Steponą Batorą karaliumi.

1812 m. gruodžio 14 d. Rusijos armija užėmė Kauną.

1900 m. (prieš 105 m.) Berlyno fizikų sąjungos posėdyje Maksas Plankas pirmą kartą ištarė žodį ,,kvantas", padėdamas pagrindus naujai žinių rūšiai - kvantinei mechanikai.

Gruodžio 17 d.

235 m., kai gimė Liudvigas van Bethovenas (1770), vokiečių kompozitorius. Kada tiksliai jis gimė nėra tiksliai žinoma, nes tada bažnyčios knygose būdavo pažymima tik krikšto diena. Todėl 1770 metų gruodžio 17-oji, Liudvigo Bethoveno krikšto diena, laikoma ir gimimo diena. Bethovenų namuose būdavo mažai džiaugsmo: tėvas, grįžęs iš smuklės naktį, keldavo mažąjį Liudvigą iš patalo ir šis turėdavo groti išgertuvių draugams. O jei dieną sėsdavo prie spineto ir be natų fantazuodavo, gaudavo nuo tėvo antausių, nes toks skambinimas, jo nuomone, buvo beprasmis. Kai pasklido gandas apie trylikamečio Liudvigo gabumus, jis buvo pakviestas į rūmus, kur reikėjo gero klavesinisto bei vargonininko. Tėvas troško iš savo Liudvigo padaryti antrąjį Mocartą - tuo būdu būsią galima užlopyti visas skyles namų kasoje, todėl suorganizavo keletą koncertų. Žinoma, žmonės stebėjosi, kad berniukas taip puikiai skambina, tačiau jis nesukėlė tokios sensacijos, kaip Volfgangas Amadėjus Mocartas. 1787 metais septyniolikmetis Bethovenas išvyko į Vieną ir tuoj pat susirado Mocartą, kuris tais metais statė savo ,,Don Žuaną". Nauji mokiniai Mocartui visada buvo pravartu, nes operos atnešdavo daug garbės, bet mažai pinigų. Iki pat mirties jis buvo priverstas duoti pamokas. Pamokų nedaug teįvyko - Liudvigas gavo žinią iš Bonos, kad serga motina. Vos jam parvykus, ji mirė. Liudvigas turėjo pasilikti Bonoje ir rūpintis abiem jaunesniais broliais ir tėvu. Vėliau jis vėl mokėsi muzikos pas Haidną, Saljerį ir kitus žymiausius to meto kompozitorius, o 1795 metais jau koncertavo - skambino savo fortepijoninį koncertą. Labiausiai Bethovenas stebino savo improvizacijomis. Jomis jis žavėjo meno žinovus Bonoje, jomis pavergė ir Vieną. Keletas aristokratų mokėjo Bethovenui pastovų atlyginimą - jam to pakako, kad gyventų be rūpesčių. Pirmaisiais metais Vienoje Bethovenas rašė daugiausia kūrinius klavesinui, variacijas, sonatas ir kamerinę muziką. Tai buvo parankiau, nes šiuos kūrinius jis galėdavo pagroti savo akademijose (taip tada būdavo vadinami savarankiški koncertai) arba savo rėmėjų salonuose. Bethovenas buvo gimęs skambinti. Prie klavesino jis susilaukdavo didžiausio pasisekimo. Taigi jam buvo artimesni kūriniai klavesinui arba bent tokie, kuriuose dalyvautų ir pianistas. Gana vėlai Bethovenas ėmėsi simfonijos. Pirmojoje jo simfonijoje C-dur dar buvo ryški Haidno ir Mocarto įtaka. Teigiama, kad Bethovenas pradėjo tuo, kuo aniedu baigė. Atrodytų, kad likimas Bethovenui buvo palankus. Ko jis imdavosi - viskas sekdavosi. Visi muzikos mėgėjai ir žinovai Austrijoje ir Vokietijoje jį mylėjo. Jo kūriniai būdavo atliekami visur. Bethovenas turėjo geras gyvenimo sąlygas, elegantiškai rengdavosi, draugijoje, jei jo niekas nesupykindavo, kompozitorius būdavo malonus ir linksmas pašnekovas. Bet įvyko baisiausia nelaimė, kuri tik gali ištikti muziką - jis apkurto. Bethovenas nepalūžo, bet darėsi vis uždaresnis. Jis bijojo, kad žmonės, pastebėję jo kurtumą, ims niekinti ir jau nepripažins jo kaip muziko; tapo šykčiu, kaprizingu, vienišu keistuoliu. Blogiausia būdavo tada, kai tekdavo viešai koncertuoti. Metams bėgant, Bethovenas vis rečiau išdrįsdavo groti, nes jau nebegirdėjo instrumento skambesio. Dirigavo, bet irgi darydavo klaidų. Ir vis dėlto tuo metu buvo sukurtos šios didingos fortepijoninės sonatos:"Apasionata", didžioji sonata B-dur ir paskutinioji sonata c-moll opus 111. Kaip žmogus Bethovenas buvo sunkiai sugyvenamas, tačiau niekas nepykdavo dėl jo išsišokimų, dargi jo gailėjo. Ir būsimoms kartoms tokios žmogiškos silpnybės netrukdė stebėtis jo genialumu. Svarbiausia yra tai, kad, kuo Bethovenui buvo sunkiau, tuo puikesnius kūrinius jis rašė. Kuo daugiau gyvenime jis sutikdavo negandų, tuo aukščiau pakildavo jo genijus. 1827 metų žiemą Bethovenas stipriai peršalo ir susirgo sunkia sąnarių liga (juose kaupdavosi vanduo). Jis mirė 1827 metų kovo 26-ąją.

1915 m. gruodžio 17 d. Benito Mussolini vedė savo buvusią mokinę Raquel Gvidi.

Gruodžio 18 d.

Tarptautinė migrantų diena

Gruodžio 18-oji Jungtinių Tautų sprendimu paskelbta migracijos diena. Šią dieną skatinama aptarti migracijos problemas. Migracija (lot. migratio - kėlimasis, kraustymasis) - gyventojų kėlimasis iš vienos vietos į kitą. Dėl migracijos šalyse daugėja problemų: susiduriant skirtingų tautų, tikėjimų, kalbų ir papročių žmonėms, didėja vidinių šalies nesutarimų grėsmė. Lietuvos statistikos departamento migracijos duomenys: 2001 m. atvyko 4694 žmonės, išvyko 7253; 2003 m. atvyko 5110, išvyko 7086.

75 m., kai gimė Valerijonas Vytautas Jucys (1930), dailininkas, grafikas, žinomas Lietuvos meninkas. Gimė Skuodo r., gyvena Vilniuje. Tarptautiniame konkurse ,,Lietuviškai knygai 450" jam įteikta trečioji premija už exlibrisą iškiliąja spauda, pirma premija už 2 ekslibrisus, atliktus mišria technika. Daugelio tarptautinių dailininkų konkursų laureatas ir vertinimo komisijos narys.

35 m., kai gimė Arnas Ališauskas (1970), kol kas teišleidęs vieną poezijos rinkinį ("Prisukama karalystė" - 1996 m.), ištikimas tai tradicijai, kurios atkakliai laikosi vadinamieji neoneoklasicistai (pavyzdžiui, Tomas Venclova ar Aidas Marčėnas). Jo eilės šaukte šaukiasi ritmo ir rimo, jo balsas kiek prikimęs nuo patetikos, bet drauge - šiurkštokas nuo kartėlio, kurį kelia tikrumo ir prasmės ilgesys, noras regėti tikrąsias vertybes, kaip svarbiausią paskatą pasirenkant melancholiškos, kartais kiek ironiškos nevilties, o ir mirties kriterijų.

UŽUPIS

Subačiaus gatvėj nėra vienuolyno.
Katinas žiūri į yrančią arką.
Katinas Užupio vaizdo nedarko.
Liejasi rytas kaip "Šaltmėtinis".

Spoksantį katiną pastebi Munkas.
Spoksančio Munko nepastebi niekas.
Švinta. Ir rytas šaltas kaip sniegas
Mirdamas Subačiaus gatvėj susmunka.

Iš knygos: Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. - Vilnius, LRS leidykla, 1996.

1970 m. gruodžio 18 d. Italijoje legalizuotos skyrybos.

1940 m. gruodžio 18 d. Hitleris pasirašė direktyvą nr. 21 - "Barbarosos" planą.

Gruodžio 19 d.

140 m., kai gimė Hermanas Hirtas (1865), vokiečių kalbininkas, indoeuropeistas (indoeuropiečių protėvynę tapatino su dabartinės Vokietijos teritorija). Mirė 1936 m. Hermanas Hirtas darė prielaidą, kad indoeuropiečių protėvynė beveik sutapo su dabartinės Vokietijos teritorija.

Gruodžio 20 d.

165 m., kai gimė Kazimieras Alchimavičius (Kazimierz Alchimowicz,1840-1916), tapytojas. Dalyvavo 1863 metų sukilimo kovose Lietuvoje. Už tai buvo nuteistas sunkiems darbams ir ištremtas į Sibirą. Ten pradėjo piešti ir tapyti. 1869 m. amnestuotas apsigyveno Varšuvoje, lankė Varšuvos piešimo mokyklą ir privačią Wojciecho Gersono studiją, 1873-75m. mokėsi Miuncheno dailės akademijoje, tobulinosi Paryžiuje. Ilgėdamasis gimto krašto, tapė jo peizažus (kilimo buvo nuo Lydos), istorines kompozicijas, domėjosi lietuvių sakmėmis, padavimais. Gal todėl ir "Pono Tado" motyvais jis lengvai sukūrė 12 paveikslų, kuriuos 1898 m. pristatė Krokuvos dailės bičiulių draugijai. 1903 m. poemos iliustracijas, tapytas ant kartono, eksponavo Varšuvoje, salone "Krywulta".

50 m., kai gimė Dalia Marija Šaulauskaitė (1955), dailininkė. Gimė Zarasuose, 1974 - 1979 m. studijavo Estijos valstybiniame dailės institute, Taikomosios dailės meninės odos katedroje. 2002 m. įgijo pedagogo kvalifikaciją Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2000 m. - Lietuvos dailininkių moterų draugijos narė ir tarptautinės odininkų organizacijos "Art Forum" narė. 1976 m. - kūrybinės veiklos pradžia. Surengta per šimtą parodų, iš jų - septynios personalinės parodos. Kūriniai eksponuoti Lietuvos, Vokietijos, JAV, Graikijos, Ispanijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rusijos, Estijos, Prancūzijos, Latvijos bei Lietuvos meno galerijose ir muziejuose. Darbus turi įsigiję Lietuvos, Latvijos, Rusijos dailės fondai, Lietuvos taikomosios dailės muziejus, privatūs asmenys Europoje. Kūrybiniai darbai apdovanoti diplomais Latvijoje, Rusijoje, Ispanijoje, Lietuvoje.

Gruodžio 21 d.

Žiemos saulėgrįža (Elnio devyniaragio šventė), ilgiausia naktis ir trumpiausia diena

Pagal astronominį kalendorių žiemos solsticija įvyksta gruodžio 22 dieną. Ikikrikščioniškais laikais mūsų protėviai turėję savitas žiemos saulėgrįžos apeigas. Tas saulės stabtelėjimas horizonte būdavo švenčiamas keletą dienų. Kai kas iš prosenovinių apeigų išliko ir iki mūsų dienų kaip tradiciniai lietuviškų Kūčių ir Kalėdų papročiai. Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos, didžiausio gamtos nusikalėjimo, nuovargio taškas, maros triumfo valanda. Būtent šitokioje būklėje pasaulį išvydo atėjęs Kūdikėlis Jėzus - jo žemiausiame taške, duobėje. Bet Kalėdos - ir vilties pradžia. Prakartėlės jaukumoje glūdintis Pažadas įsuka Ratą aukštyn. Būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis - aukštyn, į šviesą, į viltį. 1925 m. gruodžio 21 d. Maskvos Didžiajame teatre oficialiai pristatytas Sergejaus Eizenšteino filmas ,,Šarvuotis Potiomkinas". 70 m., kai gimė Juozas Nekrošius (1935), rašytojas, visuomenės veikėjas. Gimė Raseinių rajone, Betygalos valsčiuje, Rimgailių kaime. Tėvai turėjo 10 ha ūkį, penkis vaikus. 1954 m. baigė Betygalos vidurinę mokyklą, po to tarnavo kariuomenėje, trejus metus dirbo rajono laikraštyje, sukūrė šeimą. Jau tada domėjosi literatūra, bendradarbiavo spaudoje. 1959 m. įstojo į Vilniaus universitetą, pradėjo studijuoti žurnalistiką. Bebaigiant studijas buvo pakviestas dirbti į CK skyrių, spaudos sektorių. Šalia pagrindinės veiklos visada daug laiko skyrė visuomeniniam darbui. Įkūrė Lietuvos knygos draugiją. Atsiradus galimybei imtis labdaros, tapo Lietuvos vaikų fondo organizatoriumi. 1992 m. išrinktas į Seimą. Pirmuosius dvejus metus dirbo Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitete. 1994 m. gruodžio mėn. jam buvo patikėtos ir Lietuvos kultūros ministro pareigos.

1998 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Seimas panaikino mirties bausmės taikymą Lietuvoje.

Gruodžio 22 d.

Astronominė žiemos saulėgrįžos diena, Saulė praeina žiemos tašką. Saulėgrįža - momentas, kai Saulės skritulio centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai į šiaurę (vasaros saulėgrįža) arba toliausiai į pietus (žiemos saulėgrįža). Žemės šiaurės pusrutulyje vasaros saulėgrįža (birželio 22 d.) yra astronominė vasaros pradžia, žiemos saulėgrįža (gruodžio 22 d.) - astronominė žiemos pradžia.

100 m., kai gimė Stasys Anglickis (1905), poetas, prozininkas, vertėjas. Gimė Bernotave (Plungės r.). Baigė Kauno universitetą, mokytojavo Šiauliuose, Kuršėnuose. Išleido eilėraščių rinkinius ,,Žingsniai prie sfinkso" (1931), ,,Kraujo auka" (1934), ,,Septynios didžiosios nuodėmės" (1935), ,,Didžioji kančia" (1937), ,,Po atviru dangum" (1960), ,,Karklai žydi" (1969), ,,Nenusileisk, gražioji saule" (1980), ,,Karvelėli mėlynasis" (1992) ir kt., romaną ,,Čiupikai" (1990), dramą ,,Rūmai be pamato" (1933), išvertė Lermontovo, H. Heinės kūrinių. Mirė 1999 vasario 26 Vilniuje.

Gruodžio 24 d.

Šv. Kūčios (Kočės)

Kūčios - šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Lietuvių šeimai - tai pati brangiausia šventė, lydima sudėtingų vaišių, apeigų, būrimų, aukų, užmeldimų, pašlovinimų. Kūčios mažojoje Lietuvoje vadintos Kočėmis. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja - kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kūčios - tai šeimos santarvės diena. Net jei per metus būtų buvę pyktasi ir kivirčytasi, prieš Kūčias visi būtinai susitaikydavo. Iki Kūčių stengdavosi ir kaimynams skolas atsiteisti, kad metų sandūros slenkstį būtų galima peržengti ramia sąžine. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai iki pat Trijų karalių. Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį "kūčia" per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų "kūčia", turi graikų k. žodis "kukkia". Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai - svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Aguonų pienas - tai medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos sutrintos aguonos. Į šį gėrimą merkiami smulkūs neraugintos kvietinės tešlos džiūvėsėliai, vadinami prėskučiais, šližikais, kūčiukais. Tai irgi tik Kūčių valgis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma. Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms. Vyrai parūpindavo malkų, pašaro gyvuliams, aptvarkydavo kiemą, iškūrendavo pirtį, vakarop visi būtinai maudydavosi, persirengdavo švariais marškiniais. Viską suruošus, stalas apdengiamas balta linine staltiese. Po ja padedama sauso šieno. Taip esą reikią daryti prisimenant, jog Kūdikėlis Jėzus buvęs paguldytas prakartėlėje ant šieno. Kita vertus, vyrauja tyrinėtojų nuomonė, jog ši tradicija - tai žmonių dalijimasis maistu su gyvuliais ypatinguoju senųjų-naujųjų metų sandūros laiku. Šeima, kurioje būdavo nelygus valgytojų skaičius, pasikviesdavo neturtingą bešeimį, kad būtų lyginis skaičius. Jei tais matais kas nors iš šeimos būdavo miręs, prie stalo namiškiai jam palikdavo tuščią vietą, padėdavo šaukštą. Visi su didžiausiu nekantrumu laukdavo šventinės vakarienės. Ji būdavo valgoma ne anksčiau, nei užteka Vakarinė žvaigždė. Senovėje būdavę ant Kūčių stalo 9 patiekalai. Tai, ko gero, atitiko devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Vėlesniais laikais buvo stengiamasi patiekti 12 patiekalų, turint galvoje 12 mėnesių, nes ši vakarienė - tai padėka Dievui (senovėje - dievams) už praėjusius metus, už suteiktą globą. Dabar Kūčių vakarienė pradedama kalėdaičio - šeimos santarvės duonos simbolio - laužymu. Seniau būdavo laužomas ruginės duonos kepalėlis, vadinamoji Kūčių duona. Valgyti pradėdavo visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą, palinkėjus visiems gerų ateinančių metų ir dalijantis kalėdaitį. Gerai žinomi žmonių tikėjimai, esą Kūčių vidurnaktį gyvuliai tvarte prabyla, visuose šuliniuose vanduo akimirksniui gryniausiu vynu pavirsta, - laikoma, jog šie stebuklai vyksta Kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu. Kūčių naktį baigiasi senas ir prasideda naujas ciklas. Tai nepaprasta akimirka, kai žmogus tarsi pakimba tarp dangaus ir žemės, tarp gyvybės ir mirties, kuomet atsiveria visos galimybės. Iš čia - visi kalėdiniai ir naujametiniai burtai. Šią nepaprastą naktį žmogus pats yra lyg vanduo, virstantis vynu. Su nauja viltimi jis turi atnaujinti savo dvasią naujam prasidedančių metų ratui, kilimui aukštyn, su saule, į Šviesą. Na, o šiuolaikiniai lietuviai Kūčių naktį eina ieškoti Senio Šalčio dovanų po eglute...

Šventieji Adomas ir Ieva - jų minėjimas Bažnyčioje būtent šiuo metu - tarsi dar vienas pasaulio sukūrimo, visos žmonijos pradžios simbolis.

1920 m. gruodžio 24 d. scenoje paskutinį kartą dainavo didysis tenoras Enrico Carruzo.

65 m., kai gimė Bronius Radzevičius (1940) - vienas žymiausių aštunto dešimtmečio lietuvių prozininkų. Rašytojo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonų kaime. Motinos jis neteko vaikystėje, tėvo - sulaukęs 18 metų. Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate. 1960 m. B.Radzevičius baigė vidurinę mokyklą. Dėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B.Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įgijo tekintojo specialybę. Vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1968 m. baigęs universitetą, metus mokytojavo, vėliau dirbo redaktoriumi. B.Radzevičius priklauso kartai, gimusiai kartu su tragiška istorine Lietuvos lemtimi ir užaugusiai vadinamojo socializmo sąlygomis. Atstumto našlaičio jausmas, gerumo alkis, skaudi vienatvė kūrė uždarą charakterį, linkusį į savianalizę. Politinio, kultūrinio, dvasinio stingulio metas skaudžiai slėgė B.Radzevičių. Nužmogintoje, paradiškoje, bedvasėje sąstingio metų visuomenėje B.Radzevičius su savo skausmo klyksmu nebuvo nei pripažintas, nei populiarus. Gindamas asmenybės dvasios autonomiją, kūrėjo laisvę, rašytojas gyveno tylų, uždarą gyvenimą, kurį nutraukė 1980m. spalio 10d. Vilniuje. Palaidotas Vyžuonose. Pirmieji apsakymai pasirodė 1967 m. Pirmoji knyga - novelių rinkinys ,,Balsai iš tylos" (1970). Svarbiausias kūrinys - autobiografiškumu, egzistenciniais ir filosofiniais klausimais pasižymintis romanas ,,Priešaušrio vieškeliai". Kitos knygos - apsakymų rinkiniai ,,Link Debesijos" (1984), ,,Žolė po šerkšnu" (1994), rinktinė ,,Vakaro saulė" (1996).

60 m., kai gimė Saulius Šaltenis (1945), rašytojas. Gimė Utenoje. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją. Keletą metų dirbo Lietuvos kino studijoje, redagavo kultūrinį savaitraštį "Šiaurės Atėnai", dienraštį "Lietuvos aidas". Aktyviai įsijungė į Lietuvos atgimimo sąjūdį, yra Kovo 11-osios akto signataras, 1992 - 2000 m. buvo Seimo narys, 1996-1999 m. - Lietuvos kultūros ministras. Saulius Šaltenis - prozininkas, dramaturgas, vienas iš tų, kurie ženkliai modernizavo mūsų prozą ir dramą. Svarbiausi jo kūriniai: apysaka ,,Riešutų duona" ir jos draminis variantas ,,Škac, mirtie, visados škac!" (1978) bei apysaka ,,Duokiškis". Taip pat jis parašė scenarijus ,,Riešutų duonos" ekranizacijai, filmams ,,Skrydis per Lietuvą" (apie Darių ir Girėną) bei ,,Herkus Mantas". Kartu su giminingos sielos prozininku L.Jacinevičiumi S.Šaltenis parašė pirmąjį lietuvišką miuziklą ,,Ugnies medžioklė su varovais" (1976), su S.Geda - miuziklą ,,Komunarų gatvė" (1978). S.Šaltenio draminei kūrybai priklauso pjesės ,,Jasonas" (1978), ,,Lituanica" (1989), ,,Katė už durų" (su G.Kanovičium, 1980). Savitas Šaltenio kūrinys yra romanas ,,Kalės vaikai" (1990), kuriame vaizduojamas Donelaičio laikotarpis. Eseistikos knygoje ,,Pokalbiai prieš aušrą" (1995) svarstomas inteligentijos vaidmuo Lietuvos atgimimo laikais. Saulius Šaltenis yra jaunatviškos dvasios rašytojas, to meto lietuvių literatūros kontekste išsiskiriantis platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve. Jis įtvirtino savitą prozos stilių, kuriame originaliai jungiamas lyrizmas ir ironija - poetinio ir kritinio mąstymo ypatybės. Iš jaunatviškos nuotaikos kilusi Saul

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Konditerija (10)    Artūras Zuokas (41)    Picerijos (4)    Mitingai (5)    Klonavimas (10)    Dailė (34)    Vitaminai (2)    Kitos šventės (7)    Džiaugsmas (2)    Sąmokslo teorijos (19)    Sportas (180)    Mazda (2)    Lobių ieškotojai (3)    Kultūra (749)    Trys karaliai (5)    Ištikimybė (4)    Švedija (9)    Filosofija (326)    Drakonai (36)    Likeris (2)    Krikščionys demokratai (3)    TV3 (4)    Striptizas (8)    Mada (4)    Melagių diena (3)    Mokslininkai (2)    Wing Tsun (14)    Seimo rinkimai 2004 (3)    Katalikybė (49)    Žmonės (241)    Budizmas (73)    Krizė (59)    Gatvės šokiai (5)    Vabzdžiai (5)    Švietimas (1281)    Žmogaus teisės (52)    Interjero dizainas (13)    Aviacija (38)    Romas (3)    LICS (17)    Dvarai (36)    Soliariumai (5)    Korupcija (22)    Archeologija (42)    Šokiai (56)    Renginiai (31)    Skamp (16)    Arkliai (12)    Kaukazo aviganis (2)    Krikščionybė (135)
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!