Tango visuomet buvo įtraukiamas į standartinių šokių programą, neatsižvelgiant nei į jo argentinietišką dvasią, nei į kultūrinį – socialinį kontekstą, kuriame jis atsirado. Pirmiausia, mes žinome daugybę faktų apie Argentinos tango ištakas bei jo ankstyvąjį laikotarpį, apie didelę jo įtaką Europoje XX a. pradžioje ir tolesnį jo vystymąsi įvairiose valstybėse. Tačiau apie jo raidą pačioje Argentinoje žinome kur kas mažiau, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie vyko prieš 40–50 metų. Po jų sekė ištisi karinės diktatūros Argentinoje dešimtmečiai, kuriuos išgyveno kelios argentiniečių kartos. Antra, tango istorija Argentinoje daugiausia buvo perduodama žodžiu. Jeigu apie tango, kaip socialų šokį (socialus tango – tango, skirtas bendravimui, o ne pasirodymui) 4–6 – ajame dešimtmečiuose paklausinėtume dar gyvų amžininkų, išgirstume įdomių istorijų ar net anekdotų. Be abejo, reikėtų atsižvelgti į tai, kad šie pasakojimai yra dabartinių 60–70 – mečių prisiminimai, todėl labai subjektyvūs. Amžininkai savo istorijose dažnai hiperbolizuoja savo ir savo artimųjų reikšmę, tačiau jų prisiminimai yra vieninteliai, galintys nukelti mus į tą laikotarpį, kai Argentinos tango buvo įprasta kasdieninio gyvenimo dalis. Reikšmingas Argentinos tango stiliaus pokytis įvyko 5-jame dešimtmetyje. Jį pradėjo nuostabus ir novatoriškas šokėjas Carlos Alberto Estevez, pravarde Petróleo (isp. – žibalas, nafta). Tai liudija, kad net ir ankstesnės epochos šokėjams Petróleo idėjos iš pradžių atrodė kiek keistos.