Draugai

Pasirodo, kad vienišumą vyrai ir moterys supranta labai skirtingai. Ilinojaus (JAV) universiteto psichologai atliko tyrimą, kuriuo stengėsi išsiaiškinti, kaip lytis įtakoja vienišumo sampratą. Pagrindiniai šio tyrimo kintamieji buvo socialinių kontaktų kiekis ir santykių artumas. Tyrimo rezultatai parodė, kad vyrai ir moterys, įvardydami, ar jie yra vieniši, ar ne, naudoja skirtingus kriterijus. Vyrams svarbesnis grupinės draugystės kriterijus, tuo tarpu moterys daugiau akcentuoja santykių tarp dviejų žmonių artimumą. Spręsdami pagal šio tyrimo rezultatus galime teigti, jog moteriai, kad ji nesijaustų vieniša, gali pakakti vieno tikrai artimo draugo ar draugės, o vyrams vienišumo jausmą sėkmingai išsklaido tuzino net ir ne ypač artimų draugų kompanija.

Jūs esate apsuptas draugų, o galbūt turite tik kelis gerus draugus? JAV mokslininkai pranešė, kad bet kuriuo atveju šiame procese svarbiausią vaidmenį vaidina jūsų genai ir raida, informuoja „Reuters“. Galbūt tas faktas, kad genai gali padėti paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės turi daug draugų, o kiti tik keletą, nenustebins, tačiau mokslininkai teigia, kad jų atradimai atskleidė kai ką daugiau. „Kai kurie mūsų atrasti dalykai yra tiesiog keisti“, – teigia tyrimui vadovavęs Masačiusetse esančio Harvardo universiteto mokslininkas Nicholas Christakisas. „Mes atradome, kad nuo jūsų genų priklauso tai, kaip jūsų draugai yra susiję tarpusavyje. Kai kurie žmonės gali turėti keturis tarpusavyje pažįstamus draugus, o kiti turi keturis draugus, nepažįstančius vienas kito. Tai, ar Dickas ir Harry yra pažįstami, lemia Tomo genai“, – telefonu duodamas interviu sakė N. Christakisas. N. Christakisas ir jo kolega Jamesas Fowleris iš Kalifornijos universiteto San Diege yra gerai žinomi atliktais tyrimais nutukimo, rūkymo ir laimės srityse. Šio tyrimo metu jie kartu su Christopheriu Dawesu iš Kalifornijos universiteto San Diege panaudojo nacionalinius duomenis, kuriuose lyginama daugiau nei 1 000 identišku ir neidentiškų dvynių porų. Kadangi dvyniai gyvena toje pačioje aplinkoje, šie tyrimai parodo genų poveikį įvairiems dalykams, nes identiški dvyniai turi tuos pačius genus, o neidentiškų dvynių sutampa tik pusė genų.

Michelangelo Buonarotti – žymus italų Renesanso tapytojas, architektas, skulptorius, inžinierius ir poetas – skulptoriaus kūrybą apibūdino kaip procesą, kurio metu akmens luite išlaisvinama slypinti figūra. Čia menininko užduotis labai paprasta – pašalinti nereikalingą akmenį ir atidengti slypinčią formą, kuri Michelangelo vizijoje buvo ideali – dieviška, herojiška ir gyva. Kaip ir tuose akmens luituose, apie kuriuos kalbėjo M. Buonarotti, kiekviename iš mūsų taip pat slepiasi tobula forma – mūsų „aš“ idealas. Jis apibūdinamas kaip polinkių, norų, elgesio tendencijų, kurias norime įgyti, visuma. „Aš“ idealas suteikia formą bei kryptį mūsų mąstymui ir elgesiui, o kiekvienas mūsų stengiasi savo tikrąjį „aš“ kuo labiau priartinti prie idealo, nes tai siejama su savirealizacija, asmenine gerove, didesniu pasitenkinimu gyvenimu ir efektyvesniu psichologiniu prisitaikymu. Idealusis „aš“ apima daugelį žmogaus gyvenimo aspektų. Pavyzdžiui, tai gali apimti karjeros tikslus (norimą išsilavinimą, profesionalumą darbe), socialinius tikslus (darnius santykius su mylimu žmogumi, tėvais, draugais), asmenines savybes (dosnumą, kilnumą), siekius (kelionę po Europą, muzikinių gebėjimų lavinimą), materialinius tikslus ir sveikatą (dietą, tobulą kūno sudėjimą). Manoma, kad „aš“ idealas formuojasi iš lėto.

Utrechto universiteto sociologai 1007 žmones apklausė apie jų draugystes: kur susipažino su draugais, su kuo pasišneka asmeniniais klausimais, kas padeda praktiškuose reikaluose. Po septynerių metų tie patys žmonės buvo apklausti iš naujo. Paaiškėjo, kad per tą laiką iširo kas antra draugystė. “Mes vidutiniškai turime po tris keturis draugus, su kuriais kalbamės apie asmeniškus dalykus. Pusė šių žmonių po septynerių metų pasikeičia”, – sako viena iš tyrimus atlikusių mokslininkių. Lieka guostis bent tuo, kad kita pusė draugų lieka tie patys. Šiais laikais, kai tampa vis sunkiau be didelių pastangų palaikyti artimus santykius, ir tai yra visai neblogai: mes dažniau kraustomės iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, keičiame darbo vietą, miestą, šalį – savo valia arba verčiami būtinybės. Neišvengiamai užmezgami nauji santykiai, o dalis senųjų pamažu išyra. Kadangi draugystė, priešingai nei partnerystė, neturi aiškios pabaigos, šis procesas vyksta nepastebimai: iš pradžių dar gana dažnai skambiname telefonu ir rašome laiškus, bet kuo geriau apsiprantame naujoje aplinkoje, tuo labiau silpnėja senieji ryšiai. Ginčai draugystės pabaigai paprastai didelės reikšmės neturi. Ir kada juos vėl prarandame? Nors naujas pažintis nuolatos užmezgame visą gyvenimą, niekad nebebūna taip paprasta susidraugauti kaip vaikystėje, kai draugai randami kartu žaidžiant, gyvenant kaimynystėje ir kartu lankant mokyklą.

Gyvendami svečioje šalyje suaugusieji susiduria su daugybe problemų: darbo, būsto paieškos, kalbos mokymosi, pagaliau patys išgyvena prisitaikymo sunkumų. Vaikų problemos, ypač skundai, kad neturi draugų, kartais atrodo neverti dėmesio. Dažnai galvojama, kad vaikai prie visko lengvai pripranta. Tačiau psichologai sako, kad prisitaikyti naujoje aplinkoje vaikui reikia dar daugiau pastangų nei suaugusiajam. Dominyko (vardas pakeistas) klasėje stovi nedidelis suolelis. Ant jo, jei kam prasta nuotaika, galima atsisėsti netgi pamokos metu. Tuomet moksladraugiai gali prieiti ir, kaip kas moka, paguosti sėdintįjį, praskaidrinti jam nuotaiką. Kartą ant to suolelio atsisėdo Dominykas, nes tądien jam buvo labai liūdna. Grįžęs namo vaikas atrodė kažko prislėgtas. Mamai jis pasiguodė, kad atsisėdus ant „nuotaikų“ suolelio, prie jo nepriėjo nė vienas bendraklasis. Dominykui dabar septyneri. Guvus ir komunikabilus berniukas visiškai, regis, nesirūpino, kad kalbama apie jį. Kiek sutriko pasiteiravus apie draugus. Tyliai prisipažino, kad vaikai su juo nelabai nori žaisti. Kodėl? Gal todėl, kad Dominykas priėjęs klausia: “Ar tu mano draugas?” Atsakymas – “Ne”. Mums, lietuviams, tikrai neįprasta taip klausti. Anglijoje toks klausimas, pasak berniuko mokytojos, norma. Berniuko motinos rūpestį, kad sūnus atsiskyręs nuo bendraamžių, mokytoja bando išsklaidyti ramindama, jog mama turinti tik džiaugtis, kad „Dominykas nežaidžia tų kvailų žaidimų su berniukais.“

Ar iš tiesų tikrai draugystei reikia suvalgyti pūdą druskos? Kuo vyrų draugystė skiriasi nuo moterų? Galų gale, ko apie draugystę turėtume išmokyti savo vaikus? Žiniasklaidoje apie draugystę kalbama nedaug. Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros doktorantas Antanas Kairys įvardija tokias priežastis: ši tema nesukelia sensacijų, ji asmeniška, be to, daugeliui žmonių draugystė nepelnytai atrodo savaime suprantamas dalykas. O kad draugystė yra kur kas sudėtingesnis reiškinys, patvirtina ir psichologo Jordžio Mišino mintys. Drauge su profesionalais savo pastebėjimais pasidalijo ir mūsų skaitytojai – sociologė Rūta, architektas Gediminas bei studentė Laura. Antanas Kairys: Draugystę galėtume apibrėžti kaip abipusį savanorišką dviejų žmonių ryšį, kuris jiems teikia pasitenkinimą. Dažniausiai pabrėžiama, kad draugystė neturėtų būti susijusi su seksualiniais santykiais. Pagrindiniai draugystės požymiai – savanoriškumas, abipusiškumas ir vienoks ar kitoks pasitenkinimas, kurį teikia tie santykiai. Be to, draugystė dažniausiai apima ir tokius dalykus, kaip savitarpio supratimas, empatija. Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas yra gana ypatingas. Dar niekada žmonija nebuvo susidūrusi su tokiu informacijos kiekiu, tokiomis bendravimo priemonėmis, tokiu gyvenimo tempu. Žinoma, visi šie procesai turi įtakos ir draugystei. Šiuolaikinėje visuomenėje trūkinėja ryšiai – tiek tarp tėvų ir vaikų, tiek tarp kaimynų, tiek bendruomenėse. Trūkinėja ir ryšiai su draugais.

Pasakoja dvynukų mama Vaida: ,,Mūsų draugai Linas ir Ieva neturi vaikų. Jie bent kartą per mėnesį pasikviečia mus praleisti šeštadienio popietę – pagamina egzotiškų patiekalų, visada turi sugalvoję vakaro programą (įspūdžiai iš kelionių, vaizdajuostės). Kartą Ieva atsargiai pastebėjo, kad mes jų niekada nepasikviečiame pietums. Susimąsčiau. Iš tiesų, per kelerius metus mūsų namuose nė karto nebuvo jokio vakarėlio, kviestinių pietų ar tiesiog susibėgimo arbatai. Mūsų šeimos grafikas labai paprastas – viskas priderinta prie vaikų kasdienybės. Šeštadienis nesiskiria nuo pirmadienio ar ketvirtadienio. Su vyru vos spėjame bendromis jėgomis pasigaminti paprasčiausią vakarienę (dažniausiai koldūnus iš pakelių arba dešreles). Auginant vaikus kasdien reikia padaryti tiek daug, o laiko mažai ir miego trūksta”. Nors dvynukų tėvams ir trūksta miego, jie vis dėlto randa laiko savaitgalius leisti draugų namuose. Tikriausiai vaikai šiai šeimai tapo paprasčiausia patogia priedanga. Juk eiti į svečius taip malonu ir visai paprasta. O jei dar tave skaniai pavalgydina ir linksmina. Visai kas kita priimti būrį žmonių. Reikia apgalvoti meniu, užimti svečius, o paskui dar ir išplauti indus. Psichologai pastebi, kad ne viena šeima tik prisidengia tėvystės rūpesčiais, nors iš tikrųjų ką nors organizuoti paprasčiausiai tingi ar gali pinigų. Tokios šeimos kelerius metus iš eilės nešvenčia gimtadienių, nekviečia svečių. Juk vaikai maži…

Ar iš tiesų tikrai draugystei reikia suvalgyti pūdą druskos? Kuo vyrų draugystė skiriasi nuo moterų? Galų gale, ko apie draugystę turėtume išmokyti savo vaikus? Žiniasklaidoje apie draugystę kalbama nedaug. Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros doktorantas Antanas Kairys įvardija tokias priežastis: ši tema nesukelia sensacijų, ji asmeniška, be to, daugeliui žmonių draugystė nepelytai atrodo savaime suprantamas dalykas. O kad draugystė yra kur kas sudėtingesnis reiškinys, patvirtina ir psichologo Jordžio Mišino mintys. Drauge su profesionalais savo pastebėjimais pasidalijo ir mūsų skaitytojai – sociologė Rūta, architektas Gediminas bei studentė Laura. pasitenkinimą. Dažniausiai pabrėžiama, kad draugystė neturėtų būti susijusi su seksualiniais santykiais. Pagrindiniai draugystės požymiai – savanoriškumas, abipusiškumas ir vienoks ar kitoks pasitenkinimas, kurį teikia tie santykiai. Be to, draugystė dažniausiai apima ir tokius dalykus, kaip savitarpio supratimas, empatija. Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas yra gana ypatingas. Dar niekada žmonija nebuvo susidūrusi su tokiu informacijos kiekiu, tokiomis bendravimo priemonėmis, tokiu gyvenimo tempu. Žinoma, visi šie procesai turi įtakos ir draugystei. Šiuolaikinėje visuomenėje trūkinėja ryšiai – tiek tarp tėvų ir vaikų, tiek tarp kaimynų, tiek bendruomenėse. Trūkinėja ir ryšiai su draugais. Kita vertus, atsirado naujų draugystės formų, pavyzdžiui, internetinė draugystė.

Yra toks angliškas posakis, kurio prasmę galima nusakyti taip: vieni draugai atsiranda iš reikalo, kiti – nes sutapo laikas ir aplinkybės, o treti išlieka visam gyvenimui. Kiekvienas galvojame, kad turime draugų visam gyvenimui. Ir ne vienam pasitaiko, kad draugas, su kuriuo ketinome kartu pasenti, išeina, užtrenkdamas už savęs duris. Draugystė – kaip augalas, kurį reikia laistyti. Todėl nenuostabu, kad neretai vienam iš draugų išsikrausčius į kitą miestą ar šalį draugystė nutrūksta – nebesusibėgsi arbatos kas vakarą, neatlėksi vos tik draugą ištiks bėda. Be to, pasikeitus aplinkai, lieka mažiau bendrų įspūdžių, apie kuriuos būtų galima pasišnekėti. Atsiranda daugiau pauzių ir nutylėjimų, temų, kuriomis nesikalbama. Panašios situacijos galimos ne tik vienam iš draugų išsikrausčius. Draugystės nutrūksta ir įvykus kitiems radikaliems gyvenimo pokyčiams, tokiems kaip vedybos, skyrybos, vaikų gimimas, pareigų pasikeitimas. Kaip elgtis, kai draugas nutolsta? Ką daryti, jei rengiesi keisti savo gyvenimą, tačiau nenori prarasti draugų? Kada laikas ištarti „sudie“? Jei išsikraustote. Raskite laiko susitikti su visais savo artimais draugais. Pabūkite, pasikalbėkite apie artėjančius pasikeitimus, ką jie reikš kiekvienam iš jūsų.Nuoširdžiai pasikalbėkite apie savo draugystę, apie tai, kaip norėtumėte ją išsaugoti, ir kartu paieškokite būdų, kaip būtų galima tą padaryti.Jei išsikraustėte į kitą miestą, pasistenkite kuo dažniau grįžti. Taip jūsų draugai nesijaus palikti.

Dažnai galima išgirsti: „Mano vyras – tiesiog stebuklas, bet jo draugai…“ Juk taip nebūna, kad visi vyro draugai – vien niekšai. Na, gal koks vienas ir atsirastų, o likusieji, jeigu akylai įsižiūrėtume, – visai normalūs vyrai. Kai kurios iš mūsų, atrodo, viską padarytų, kad šį pražūtingą reiškinį – vyro draugus – išgyvendintų. Žinoma, jeigu kalbama apie girtuoklius, nusikaltėlius arba ištvirkautojus, kurie taikosi savo draugą išvesti iš doros kelio, tuomet jūsų susirūpinimas suprantamas. Tačiau dažniausiai tie draugai – normalūs žmonės. O žmonoms atrodo, jog, bendraudamas su jais, vyras užmiršta šeimą: užuot vakarojęs namie arba ėjęs su vaikais į filmą, jis vyksta su draugais į pirtį arba skuba į futbolą. Moterims, kurios su draugėmis dažniausiai bendrauja telefonu (valandų valandas ir beveik kasdien) arba vaikšto po parduotuves, tai nesuprantama. Iš tikrųjų vyrų ir moterų draugystė skirtinga, todėl skirtingai ir vertinama. Pavyzdžiui, vyrų draugystę retai sužlugdo pavydas, o moterų – atvirkščiai. Draugių sėkmę daugelis moterų suvokia kaip asmeninį įžeidimą, ir bendravimas baigiasi. Kartais ir vyrams taip atsitinka, tačiau draugo sėkmė dažniausiai skatina vyrą būti dar aktyvesnį, pažadina ambicijas. Įrodyta, kad vyras, norėdamas susitikti su draugu, yra pasirengęs įveikti didžiausią atstumą, o moteris — ne. Nors jie ir vienodai užsiėmę. Jeigu draugė persikelia gyventi į kitą miesto rajoną arba bent keliomis stotelėmis toliau, bendraujama rečiau arba išsiskiriama visam laikui. Esmė ta, kad vyras iš prigimties turi bandos jausmą. Be draugų jis jaučiasi kaip be oro. Moteris saugo šeimos židinį ir gali bendrauti tik namų ribose. Vyrams giminystės ir kaimynystės santykių neužtenka, jiems būtina ištrūkti iš namų aplinkos. Bendraudamas su draugais „už namų ribų“, jis pasikrauna teigiamų emocijų, atitrūksta nuo žmonos kontrolės. Tad jeigu tie draugai ne kažkokie monstrai, o normalūs žmonės, neverta juos guiti iš vyro gyvenimo. Būtų protingiau, jeigu su jais susidraugautumėte.