Etiketas Lenkijoje
| | |

Etiketas Lenkijoje

Gero elgesio taisyklės Lenkijoje nesiskiria nuo įprastų gero elgesio taisyklių visose Vakarų Europos šalyse. Susitinkant paduodama dešinė ranka, kartais pakanka tik pasisveikinimo “Laba diena” arba “Labas”. Ypatinga pagarba moterims išreiškiama rankos pabučiavimu. Tokia pasisveikinimo forma populiari tarp vyresnės kartos žmonių. Dažnai susitikus pasibučiuojama į skruostą, ypatingai tarp draugų ar šeimos narių. Šiuo atveju nėra griežtų nurodymų: gali būti lengvas bučinys į skruostą (ypatingai populiari ir jaunimo mėgstama pasisveikinimo forma) arba keletas bučinių (dažniausiai tarp šeimos narių). Arbatpinigiai, duodami padavėjams arba taksi vairuotojams, dažniausiai apskaičiuojami laikantis taisyklės – apie 10% nuo visos sąskaitos sumos. Viešajame transporte galioja taisyklė, kad jaunesni užleidžia vietą vyresniems, tačiau vertėtų įsitinkinti, kad pasiūlymas užleisti vietą neįžeis vyresnio asmens: ypatingai vidutinio amžiaus moterys nemėgsta, kai primenami jų metai. Vyresnės kartos atstovai vis dar laikosi taisyklių, kurios jaunesniems gali atrodyti pasenusios. Retkarčiai galima pamatyti, kad vyras paduoda ranką išlipančiai iš autobuso moteriai. Taisyklės, nurodančios, kad moteris turi eiti vyrui iš dešinės, laikomasi tik iškilmingų progų – susitikimų ar ceremonijų – metu. Mandagūs vyrai vis dar praleidžia moteris pro duris, prilaiko automobilio dureles ir pan. Tokios lenkų vyrų pagarbos moterims vakarietės gali tik pavydėti.

Etiketas teatre ir kino teatre
| | |

Etiketas teatre ir kino teatre

Kada paskutinį kartą buvote teatre? O kino teatre? Tikriausiai, beveik visi dažniau lankosi kino teatre nei teatre. Dėl šios priežasties dažnai teatro etiketas yra pamirštamas, teatre elgiamasi lyg kino teatre. Prieš einant į teatrą, rekomenduojama susipažinti su pjese, sužinoti apie autorių. Tokiu būdu galėsite susiformuoti savo pjesės įsivaizdavimą ir palyginti jį su režisieriaus. Jei nepavyko nupirkti bilietų arčiau scenos, su savimi rekomenduojama pasiimti teatro žiūronus. Nedera spoksoti į žmones per žiūronus, skolintis žiūronus iš kaimynu ar pasakoti pjesės siužeto dar neprasidėjus spektakliui. Svarbiausia, atsiminti, kad spektaklio, pjesės metu nedera klausti aplinkinių apie įvykius scenoje. Bendrai, bet koks triukšmas yra nepriimtinas (išimtis – ovacijos operos teatre). Todėl, jeigu prieš ėjimą į teatrą jaučiate negalavimą, geriausia pasilikti namuose ir netrukdyti kitiems. Mobilius telefonus taip pat galima palikti namuose arba nepamirškite juos išjungti dar prieš įeinant į teatrą. Teatre sutikus pažįstamą pasistenkite audringai nereikšti emocijų, nereikia pamiršti kur esate. Būtina pasisveikinti: jei pažįstami šalia – žodžiu ar rankos paspaudimu, jei toliau – galvos linktelėjimu. Apranga priklauso tiek nuo teatro aplinkos, tiek nuo spektaklio, tiek nuo jūsų aprangos stiliaus, ir nuomonės bei požiūrio į kultūrą. Tačiau bet kuriuo atveju apranga turi būti proginė. Nedera į teatrą eiti su kasdieniais rūbais.

Etiketo patarimai – raktas į sėkmę
| | |

Etiketo patarimai – raktas į sėkmę

Kaip atrasti savo aprangos stilių, moko būriai stilistų. Apie plaukų kirpimus, tinkančius konkrečiam veido tipui, nušviečia madingi renginiai bei parodos. Makiažo subtilybes visais įmanomais šaltiniais praneša visažistai. Bet kodėl, rodos, net itin didelės investicijos į išvaizdos gražinimą dažnai neatneša lauktos sėkmės? Kad „atrakintumėte” sėkmę, reikia ne tik patrauklios išvaizdos. Dar vienas „raktelis” – etiketo žinojimas ir mokėjimas tas žinias praktiškai pritaikyti. Labai dažnai terminas „etiketas” žmones gąsdina, esą tai sudėtinga ir kasdieniame gyvenime mažai reikalinga. Jaunimas tokį mąstymą „išsiaugina” iš laisvesnio gyvenimo būdo (mokykloje ar vakarėlyje juk nebūtina demonstruoti gerų manierų prie stalo…), o vyresnieji dažnai neva nemato galimybių pademonstruoti etiketo išmanymo, tad lengviausias abiejų kartų sprendimas – neakcentuoti etiketo svarbos. Kas yra etiketas ir kiek dėmesio reikėtų skirti tokio tipo žinių paieškai bei įsisavinimui? Etiketas – elgesio taisyklės ir formos; viešoji laikysena, manieros. Akivaizdu – nebūtina ruoštis į aukštuomenės pobūvį, kad prisimintumėte etiketo žinias. Jų reikia kasdien. Klysta manantieji, kad etiketo žinojimas (ir ypač pritaikymas) varžo, kausto elgseną. Tai tik įpratimo klausimas: dar vaikystėje įdiegtas įpratimas sveikintis arba dėkoti nekausto, o juk mandagumas – bene vienas pagrindinių etiketo principų. Kiekviena epocha turėjo savitas etiketo normas, kurių ne viena šiandien atitiktų anekdotines situacijas.

Kalbos etiketas
| | |

Kalbos etiketas

Šiandieniniame verslo pasaulyje, dirbant ir bendraujant su įtakingais verslo pasaulio atstovais, verslo partneriais – itin svarbi žmogaus kaip vadovo, vadybininko ar firmos darbuotojo kalbos kultūra, tiksliau sakant – etiketas. Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su kitais žmonėmis. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsiejamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu etiketas (iš prancūzų kalbos etiquette). Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną. Sveikinantis dažniausiai vartojamas žodis labas. Sveikinamės – vardininku ir galininku: labas rytas, labas vakaras, laba diena ir labą rytą, labą vakarą, labą dieną. Abi formos – vardininko ir galininko – taisyklingos ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal ir teiktinesnis. Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviškumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir latviams.

Sušių etiketo pamokėlės
| | |

Sušių etiketo pamokėlės

Naudojate lazdeles valgydami sušius? „Negerai, neteisingai, labai neteisingai“, – teigia Trevoras Corsonas, knygos „The Story of Sushi“ autorius. Negana to, kad šis baltaodis gilinasi į japoniškųjų sušių gamybos tradicijas, istoriją ir rašo apie tai knygas, jis taip pat teikia vieną įdomią paslaugą, kurią įvardija kaip „sušių žinių nuoma“. Tai reiškia, kad Trevoras Corsonas rengia specialius kursus amerikiečiams, kuriuose pasakoja apie tinkamą etiketą ir elgesį sušių restorane. Taip, kaip pridera tikram japonų maisto žinovui ir kaip tai daroma Japonijoje. Niujorko dienraščio „The New York Times” žurnalistas Florence’as Fabrikanas, apsilankęs Trevoro Corsono rengiamuose kursuose, kurie vienam žmogui kainuoja 105 JAV dolerius (apie 575 Lt), dalijasi savo įspūdžiais. CityOut mano, kad ir jums turėtų būti įdomu, ko moko sušių ekspertas, tad pateikiame trumpą straipsnio ištrauką. Trevoras Corsonas atvykus į tradicinį sušių restoraną rekomenduoja niekuomet nesėsti prie stalo. Įsitaisykite prie baro, kur matyti, kaip sušių meistrai atvirai demonstruoja jų gamybą. Pasisveikinkite ir susipažinkite su meistru bei paprašykite omakase – sušių rinkinio, kuriam geriausius restorano sušių ritinėlius šefas parinks savo nuožiūra. Taip ne tik parodysite pasitikėjimą virtuvės meistru, tačiau ir pats apsilankymas restorane bus kitoks, šiltesnis ir nuoširdesnis. Trevoras Corsonas teigia, jog sušiai valgomi tik su pirštais, o jei norite šiek tiek padažo, jame būtinai mirkykite tik žuvį, o ne ryži

Etiketas restorane: kaip (ne) derėtų elgtis
| | |

Etiketas restorane: kaip (ne) derėtų elgtis

Paskutiniu metu vis daugiau žmonių renkasi maitinimąsi viešose įstaigose. Tai, be abejo, tik paskatina restoranų kultūros kūrimąsi ir klestėjimą. Tačiau vis daugėja žmonių, nežinančių, kaip derėtų elgtis pietų ar vakarienės metu ar tiesiog šį žinojimą (jei turi) ignoruojančių. Anot maisto ir kultūros specialistės Jeniffer Berg, atsiranda štai toks paradoksas. Restoranų vadybininkai džiaugiasi sulaukdami klientų. Lankytojai tuo tarpu yra šventai įsitikinę, kad pietaudami viename ar kitame restorane, šiam daro paslaugą: juk pasirinko būtent šį, o ne kitą! Taigi jie gali elgtis taip, kaip norisi. Dar daugiau, restoranų lankytojai gerai žino posakį “klientas visuomet teisus” ir juo nuolat naudojasi. Iš tikrųjų, tai toli gražu nereiškia, kad restorane galima elgtis, kaip norisi. Šios tvirtai įsigalėjusios minties paneigimas taip pat nereiškia ir to, kad aptarnaujantis personalas gali įžūliai komentuoti kliento elgesį ir vėliau tikėtis dosnių arbatpinigių. Kaip ir kasdieniame gyvenime, taip ir restorane: svarbiausia yra pagarba ir žmogiškasis tarpusavio supratimas. Suabejojote ar Jūs pats visuomet elgiatės tinkamai restorano aplinkoje? Nenusiminkite, mandagaus elgesio mokytis ilgai nereikia. Amerikietiškojo etiketo autorės Emily Post teigimu, geroms manieroms tėra būtinas nuoširdus kito žmogaus pajautimas. Jei stengiatės gerbti kitą ir mandagiai su juo elgtis, Jūs darote kaip tik tai, ką ir reikėtų daryti. Ir nesvarbu, kuria šakute – didesne ar mažesniąja – pietaudamas naudojatės.

Ar egzistuoja aprangos etiketas universitetuose?
| | |

Ar egzistuoja aprangos etiketas universitetuose?

Gyvename demokratiniame ir tolerantiškame pasaulyje. Bet visgi, ar iš tiesų toleruojame kiekvieno žmogaus elgseną, manieras, kalbėjimo toną bei apsirengimo stilių? Ar nepalydime pašaipiais žvilgsniais tų, kurie bando išsiskirti iš minios ir rengiasi taip, kaip visuomenei atrodo “nenormalu”? Šie klausimai kirba daugelio mūsų galvose, todėl SAVAS nutarė paklausinėti studentų bei dėstytojų, ar iš tiesų egzistuoja aprangos etiketas universitetuose, ar bendrakursių apranga gali būti erzinanti? Rita, VPU – 2k.: Mano manymu, reikia vaikščioti apsirengus švariai ir tvarkingai, tikrai ne laisvalaikio apranga ir juo labiau ne treningais. Aprangos taisyklės egzistuoja: su aptįsusiais, senais ir netvarkingais rūbais į viešumą neinama. Labiausiai erzina “fyfos”, kurios dažnai persistengia su apranga bei kieti/treninginiai vyrukai. Simona, MRU – 1 k.: Visi rengiasi kaip nori ir nemanau, kad kokios nors taisyklės egzistuoja. Stengiuosi būti tolerantiška, bet labai neestetiškai atrodo nuogas pilvas. Violeta, MRU – 2k. mag.: Studentų aprangos taisyklės egzistuoja iš dalies – tai tuo metu esančios mados rekomendacijos. Oficialiai studentų aprangos etiketą nusakančių teisės aktų neteko matyti. Aš manau, kad aprangos etiketas turėtų būti tvarkinga apranga, nepamirštant tvarkingai sušukuotų plaukų. Manęs asmeniškai neerzina jokia apranga, gali visi vaikščioti, kad ir nuogi, tik tokiu atveju studentai pažeistų viešąją tvarką ir gautų baudas.

Etiško elgesio pradžiamokslis
| | |

Etiško elgesio pradžiamokslis

Dažnas gyvenime susiduriame su tokiomis situacijomis, kuriose nežinome, kaip elgtis. Kaip sveikintis, ką pirmą praleisti pro duris, kaip elgtis užstalėje, ar iki dugno ištuštinti stikliuką. Šiais lakais visi nori atrodyti mandagūs, tačiau apie etiketą visgi nelabai ką teišmano. Apie gražaus elgesio kultūrą maloniai pabendrauti sutiko Seimo narys ir vienas profesionaliausių protokolo ir etiketo specialistų Lietuvoje Arminas Lydeka. Knygų „Protokolo pagrindai kiekvienam siekiančiam…” , „Etiketas kiekvienam” bei daugybės publikacijų autorius etiketo sakė išmokęs per ilgus mokslo metus. Profesionalias žinias įgijo studijuodamas Maskvos Michailo Lomonosovo universitete, Socia-linių mokslų fakultete. Vėliau žinias gilino Danijos, Jungtinės Karalystės universitetuose. Nuo ko priklauso žmogaus etiškumas? Pasak A.Lydekos kiekvienas mūsų turime tam tikrą moralės sistemą, savus dorovinius principus. Iš viso to susiformuoja ir tam tikra vertybių skalė, kas yra gerai, o kas yra blogai. Žinoma etiškumas labai priklauso ir nuo paties žmogaus išsilavinimo. Kuo daugiau mokomasi, tuo daugiau sužinoma, todėl yra didesnė tikimybė svarbiose situacijose neapsijuokti. Etiškumui įtaką turi ir pati tauta, jos nusistovėjusios tradicijos ir papročiai. O kaip bendrame Europos šalių kontekste atrodo mūsų tauta? Pašnekovo tvirtinimu, lietuviai Europos valstybių kontekste atrodo vidutiniškai. „Tikrai nėra prasta situacija. Mes nesame barbarai, neraštingi, nekultūringi.

Dalykinis bendravimas telefonu (praktiniai patarimai)
| | | |

Dalykinis bendravimas telefonu (praktiniai patarimai)

Turbūt sakysite, kad ką jau ką, o kalbėti telefonu mokate. Neabejojame. Nors šiuo išradimu pirmą kartą pasinaudota ne taip ir seniai – XIX amžiuje, be jo neįsivaizduojame savo gyvenimo. Svarbią vietą telefonas užėmė ir versle. Tačiau dalykinis bendravimas turi daugybę subtilybių, kurios kartais pakiša koją… Parašyti straipsnį paskatino netgi ne tos subtilybės, o skambutis į vieną įmonę. Norėjau tik pasiteirauti apie jų parduodamas prekes, tačiau gauti atsakymą pavyko tik po gero pusdienio. Pirmiausia atsiliepė žmogus, kuris, matyt, visiškai nenutuokė, ką pasakyti. Pažadėjo sujungti su atsakingu asmeniu. Telefono ragelyje klausantis muzikėlės (kuri jau spėjo įkyrėti, nors ir buvo graži), „atsakingo asmens“ sulaukti nepavyko. Pagalvojau: gal esu pernelyg nekantri ir reikėjo laukti ilgiau? Kiek? Taigi parūpo pastudijuoti bendravimo telefonu etiketą: tarkim, ar negalėjimas nuslėpti savo blogos nuotaikos – prasto tono ženklas, ar nieko tokio, jei pažadėjus nepaskambinama? Šie ir kiti klausimai kilo dar ir tada, kai teko ieškotis patikimos informacijos apie dalykinį bendravimą telefonu. Paskambinusi vienam konsultantui, ragelyje išgirdau pažadą padėti, nes tai aktuali tema ir esą reikia apie tai kalbėti. Tada pašnekovas pasakė, kad dabar neturi laiko ir, pažadėjęs paskambinti rytoj, išjungė telefoną. Dar skubėjau padėkoti, bet iš lūpų besprūstančio „ačiū“ jis jau nespėjo išgirsti. Nei kitą dieną, nei vėliau skambučio nesulaukiau.

Gero ryšio etiketas
| | | |

Gero ryšio etiketas

Išmanydami pokalbio telefonu etiketą, jūs greičiau sutvarkysite dalykinius reikalus ir išsaugosite nervus. Paskaičiuota, kad dalykiniams telefono pokalbiams vidutiniškai sugaištama nuo 4 iki 25 proc. darbo laiko. Pagrindinis „smūgis“, žinoma, tenka sekretoriams, biuro vadybininkams, referentams. Psichologiškai šis darbas labai sunkus, reikia turėti geležinės kantrybės, mokėti dirbti streso sąlygomis, sugebėti išklausyti, rasti bendrą kalbą su kitais žmonėmis ir diplomatiškai išvengti konfliktų. Beje, visas šias savybes būtina išsiugdyti kiekvienam iš mūsų, jeigu tenka dažnai spręsti dalykinius klausimus telefonu. Bendravimas telefonu skiriasi nuo įprasto bendravimo, nes pokalbio dalyviai nemato vienas kito, todėl įspūdį apie pašnekovą susidaro tik iš intonacijos, kalbėjimo greičio, pauzių ilgumo, tylėjimo ir net kvėpavimo. Kalbant telefonu, į visus šiuos dalykus reikia atsižvelgti. Beje, šis bendravimo būdas turi ir privalumų. Pavyzdžiui, nėra būtinybės galvoti apie savo išvaizdą, nereikia mokytis mintinai sunkiai įsimenamos informacijos, nes galima ją tiesiog raiškiai perskaityti iš lapo. Bet kuriam pokalbiui verta pasiruošti. Reikėtų iš anksto numatyti skambučio tikslą, apgalvoti galimas pokalbio kryptis. Rimta veido išraiška čia negelbės, nes kitame laido gale jo nebus matyti. Pašnekovas tiesiog palaikys jus lėtapėdžiu. Prieš pradėdami pokalbį, užsirašykite ant popieriaus lapo darbuotojo, su kuriuo norite pabendrauti, vardą.