Apatija

Apatija – emocijų, motyvacijos ar entuziazmo trūkumas, abejingumas. Apatiškas individas nesirūpina arba jam nesvarbu tam tikri emociniai, socialiniai ar fiziniai gyvenimo aspektai. Kliniškai apatija laikoma žemesniu lygiu, kai vidutinis lygis yra depresija, o aukščiausias diagnozuojama pusiausvyros disociacija. Fizinis apatijos aspektas susietas su fiziniu detergentu, energijos trūkumas, vadinamas letargu, taip pat gali sukelti apatiją. Apatija gali būti kryptinga, nukreipta į tam tikrą objektą, asmenį, veiklą ar aplinką. Ji gali reikšti nepatologinį domėjimosi trūkumą objektais, kurie laikomi nesvarbiais. Tam tikri vaistai gali sukelti apatijos simptomus ar prie jos privesti. Apatija labai panaši į tingėjimą ir gali būti kraštutinė jo forma. Pagal stoikų filosofiją, apatija – būsena, kai žmogus laisvas nuo pathē, grubiai tariant, emocijų ir aistrų, skausmo, baimės, troškimo ir malonumo. Doktrinos kilmę galima atsekti iki cinikų (IV a. pr. m. e. antroji pusė). Zeno iš Citiumo (IV-III a. pr. m. e.) atvirai mokė, kad pathē reikia visiškai panaikinti.

Žurnalistams neretai priekaištaujama, kad savo kritiškais straipsniais jie griauna žmonių pasitikėjimą politikais, taigi ir valstybe, skatina gyventojų apatiją ir abejingumą šalies likimui. Jeigu žiniasklaida pozityviau vaizduotų politikus ir valdžios darbus, politinė šalies padėtis esą pagerėtų. Ne tik Lietuvoje skundžiamasi iškreiptu žiniasklaidos kuriamu politinio gyvenimo vaizdu. Prieš 40 metų net trys ketvirtadaliai amerikiečių pasitikėjo savo valdžia, dabar jos darbą teigiamai vertina vos ketvirtadalis. Smunka ne tik politikų autoritetas. Mažiau pasitikima dvasininkais, universitetais, verslininkais, mokytojais ir žiniasklaida. Panašūs procesai vyksta daugumoje kitų pasaulio šalių. Įvairios priežastys skatina autoriteto žlugimą, bet neigiami žiniasklaidos pranešimai neva vaidina bene didžiausią vaidmenį. Lietuvoje kai kurie žurnalistai ir redaktoriai nepraleidžia progos pasityčioti iš politikų ir suvedinėti sąskaitas. Kiti sutirština spalvas, siekdami kuo šmaikščiau rašyti. Bet neigiamą politikų įvaizdį labiau sukuria politinio gyvenimo dėsningumai negu pikti žurnalistų kėslai. Žiniasklaida beveik užprogromuota pabrėžti išskirtinius, nekasdieninius momentus. Jei šuo įkanda moteriai – tai ne žinia. Jei moteris įkanda šuniui – jau yra apie ką rašyti. Rašoma apie skyrybas, o ne apie tai, kad pora gyvena santaikoje ir meilėje per 40 metų. Jei ištuokų dar smarkiai padaugėtų, gal būtų daugiau rašoma apie tuos, kurie sugeba gyventi kartu.