Bijome senatvės? Senatvės baimė – normalus žmogiškas jausmas. Jei mums būtų dvidešimt, tada būtų galima kalbėti apie nukrypimą. Tačiau, sulaukę keturiasdešimties, įgyjame patirtį. Matome aplink save daugybę pavyzdžių, kada seni žmonės atsiduria bejėgiškoje situacijoje, kenčia nuo skurdo, taupo kiekvieną centą. Todėl kiekvienam normaliai mąstančiam žmogui iškyla natūralus noras apsaugoti save nuo tokio varianto, kol ne vėlu. Tačiau tos baimės neturi nuolatos persekioti. Kartą atsiradę, jos turi būti pakeistos veikimo planu ir pačiu veiksmu. Viktorija B. rašo: „Man keturiasdešimt dveji, bet pastaruoju metu vis dažniau galvoju apie senatvę. Štai jau keletą metų mane kamuoja baimės, nerimas, negaliu miegoti. Bijau, kad susirgsiu ir liksiu be cento kišenėje. O pati vos suduriu galą su galu. dukrelę (jai viso labo aštuoneri) ir manau: nejau turiu viltis dėti į ją, kad po dvidešimties metų ji mane išlaikys? Ir norisi kažką daryti, kažkaip save apsaugoti, kol ne vėlu… Noriu paklausti: ar normalu, kad, turėdama keturiasdešimt, galvoju apie senatvę, bijau ligų ir skurdo? Kalbėjausi su draugėmis šia tema, joms mano pergyvenimai atrodo keisti. Jos gyvena „šia diena” ir negalvoja apie rytojų. Galbūt jos teisios?“ Viktorija rašo, kad baimės ją kankina keletą metų, ji negali miegoti. Bet, kaip matyti iš laiško, ji nieko nesiima. Tokios psichinės būsenos normalia pavadinti negalime. Šiuo atveju Viktorijos draugės, kurios negalvoja apie ateitį, yra psichiškai sveikesnės.

Nėra žmonių, kurie nieko nebijotų. Net ir patys galingiausi suaugusieji ko nors bijo. Bet tai – jau jų problemos. O ko bijai tu? Ne, tik nesakyk, kad nieko nebijai. Bijoti – natūralu ir tikrai nėra gėdinga. Baimė mus apsaugo nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti. Bet tik tada, kai ji turi pagrindą. Būna baimių – niekuo nemotyvuotų – netikrų. Tada bijomasi “veltui” – nerimaujama, kankinamasi dėl dalykų, kurie negali įvykti, arba tikimybė, kad jie įvyks, yra labai nedidelė. Pavyzdžiui, yra vaikų, kurie labai dažnai girdi tėvus kalbant apie baisius nusikaltimus, neišgydomas ligas, gaisrus… Ir jiems ima atrodyti, kad netrukus kažkas tokio nutiks ir jiems. Tokios beprasmės baimės gali kaip reikiant apkartinti gyvenimą. Jei tėvai dažnai pykstasi tarpusavyje, vaikai ima nerimauti. Tie, kas auga vieni – neturi broliukų ar sesučių – visada tėvelių dėmesio centre. Beje, tai irgi gali tapti baimių priežastimi – bijomasi nepateisinti tėvelių lūkesčių ir vilčių. Taip, tu turi stengtis, bet, jei per daugybę lankomų būrelių ir pamokų ruošimą nebelieka laiko žaisti ir bendrauti su bendraamžiais, tai jau negerai. Kaip su tuo kovoti? Prisimink, kaip, būdamas visai mažas, bijojai, kad po lova yra kažkas, kas gali sučiupti už kojos. Patikėk, dauguma dabartinių tavo baimių yra tokios pat – vėliau pats iš jų juoksies. Stenkis kuo daugiau bendrauti su kitais vaikais – draugų būrelyje visos baimės išbėgioja.

Baimė – nemalonus jausmas, kylantis dėl realaus arba įsivaizduojmo pavojaus ar grėsmės. Baimė gali būti apibūdinama kaip stiprus sąlygų ar objektų nekentimas ar nenorėjimas jose atsidurti. Pvz., tamsos baimė, aukščio baimė ir pan. Baimė dar gali būti apibūdinama kaip tikro ar tariamo pavojaus sukelta emocija. Ji perspėja apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės. Baimė atsiranda dėl organizmo nervų sistemos, pirmiausiai dėl galvos smegenų, veiklos. Baimė, kaip ir visos kitos emocijos, reiškėsi evoliucijoje kaip priemonė, padedanti individui nustatyti kūno būsenų ir aplinkos poveikių biologinį reikšmingumą pagal genetiškai įtvirtintą rūšies patirtį (instinktą). Jos išgyvenimo stiprumas ir išraiška (baiminimas, būgštavimas, išgąstis, siaubas ir t.t.) priklauso nuo pavojaus pobūdžio. Dažnai patiriama arba didelė baimė gali lemti stereotipinį elgesį ( sprukimas, apstulbimas, apsauginė agresija), sutrikdyti žmogaus veiklą, paveikti asmenybę. Nerimo sutrikimai, kuriems būdinga nuolatinė, įkyri, neracionali konkretaus objekto ar situacijos baimė, vadinami fobijomis. Fobijų yra apie 500 rūšių ir jos skirstomos į specifines ir socialines. Specifines fobijas kelia konkreti fobinė situacija, pavyzdžiui, vabzdžių, voragyvių baimė, aukščio baimė, baimė susirgti ir t.t. Socialinės fobijos apibrėžiamos kaip nuolatinė ar pasikartojanti svetimų asmenų ir veiksmų baimė, nerimas, kad asmuo bus pažemintas ar sutrikęs.

Baimė yra vidinė emocija, kankinanti ir paralyžiuojanti mus nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų. Gimdami, palikdami motinos įsčias, mes susiduriame su šalta ir priešiška atmosfera. Tai gimimo šokas. Ši trauma yra viena pirmųjų tokio egzistencinio nerimo rūšių, kaip baimė, jog gimimo akimirką bus neįmanoma kvėpuoti ir išgyventi, jog atsiskyrus nuo savo rojaus aplinkos nebeįmanoma egzistuoti. Ši pirmoji baimė susijusi su mūsų išlikimu daugiau ar mažiau yra pasibaisėtina, priklausomai nuo to, kur mus pasitiko mylintys ir šilti tėvai. Nuo pat pirmųjų akimirkų baimė vaidina svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Ji veikia taip, kad mus apgintų ir apsaugotų nuo aplinkos. Ji daro įtaką mūsų reakcijoms ir elgesiui, žvelgdama į išorinio pasaulio pavojus. Būtent taip Aš–Asmuo, kartu būdamas ir atvaizdas, ir skydas, ateina į pasaulį. Šis baimių skydas skatina tikėti, kad mūsų būtis kuriasi iš baimių. Pavojus, kad šios baimės padaro taip, kad mes užmirštume, kas tokie esame, ir atitolina mus nuo mumyse esančio būties šaltino – Savęs. Taip mes tampame baimių visumos, kuri po truputį ima kontroliuoti mūsų gyvenimą, auka9. Negaliu pretenduoti būti labai geras aiškintojas aiškindamas baimių procesą. Aš pats kaip tik šiuo metu mėginu suprasti savo baimes, apsiprasti su jomis ir galbūt vieną dieną jas įveikti. Aš labiau mėgstu pasakymą „pranokti savo baimes“. Baimės savyje yra iškreiptos. Mes galime akimirką jas užmiršti ir nustumti į pasąmonę, tačiau jos kiekvieną sekundę bando išsiveržti.

Žvelgiant iš religinės perspektyvos, “vaikas” – tai gyvenimo, kuris nesugriaunamo pasitikėjimo yra kreipiamas kūrinijos gėrio link, kodas. Todėl šiam gyvenimui nereikalingi baimės saugikliai, iš esmės formuojantys ir deformuojantys “suaugusiųjų” gyvenimą. Kol žmogus jaučia savyje šiuos baimės saugiklius, tol jis bijosi būti “mažas”, baimė jį nuolat skatina tapti vis didesniu ir labiau suaugusiu, kol galiausiai žmogus “perauga” save patį ir pasidaro blogas tikrąja šio žodžio prasme. Jis tampa pasipūtęs, netikras, besislapstąs už iliuzinių, netikrų įgūdžių ir gabumų. ,,O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?” (Mt 6, 27) – geraširdiškai ir kartu įsakmiai klausia Jėzus Kalno pamoksle. Tačiau baimės būsena neleidžia gyventi šia tiesa. “Vaikas” – tai žmogus, išmokęs atsisakyti netikro “didžiųjų” pasaulio, kuriame išsikerojusios baimės. Jis išmokęs neklausyti šių baimės skleidėjų, išmokęs gyvenimą pradėti iš naujo, su nepaliaujamu atvirumu tiesai – ji viena yra Dievo palaiminimo pagrindas tam, kuris ją priima (plg. Mt 5, 3), – kartu su nesibaigiančiu ramesnio, gailestingesnio, taikesnio ir apskritai teisingesnio pasaulio ilgesiu (plg. Mt 5, 5-9). Tokio “vaiko” neapakins suaugėlių galia, garbės troškimas, karjera ir pinigai, nes jis žino, kad viskas, kas tikrai žmogiška ir tarnauja taikai, yra matoma ir prieinama tik mažiesiems (plg. Mt 11, 25). Šis pasitikėjimas skatina beribį atvirumą.

Daugumai tėvų vaikų baimės atrodo visai be pagrindo. Tačiau vaikams tamsoje tupintys monstriukai ir iš palėpės sklindantis žingsnių aidas yra patys tikriausi. Baimės itin išryškėja apie antrąjį gimtadienį: mažai arba nieko nebijojęs mažylis staiga ima paniškai bijoti kaimynų šuns, maudynių vonioje ar tamsos. Kodėl būtent šiame amžiuje atsiranda baimės? Visų pirma 2–6 metų vaikai dažniausiai jau būna susidūrę su skausmu (kažkas įkando, nudegė, prisivėrė ir pan.) ir baime (jiems pasirodė, kad pasiklydo; palikote su aukle, darželyje ir pan.). Šio amžiaus vaikų laki vaizduotė, o priežasties ir pasekmės ryšys – dar nelabai suprantamas. Dvejų trejų metų vaikas jau žino nemažai apie dydžius ir formas, tačiau jis nesupranta, kad niekas negali jo įtraukti į unitazą ir juo labiau „nuleisti“ kartu su tekančiu vandeniu. Darželinukai išgirsta (per TV, radiją, neatsargius suaugusiųjų pokalbius) apie įvykius, kurie jiems atrodo baisūs ir nė nesuabejoja, kad tai atsitiks ir jiems. Juk jie dar negirdėjo apie tikimybių teoriją ir jiems nėra lengva atskirti, kas yra tikra, o kas – fantazija. Išsiskyrimo baimė. Šią baimę jaučia ne tik vaikai, bet ir tėvai, kurie juos palieka darželyje ar auklei. Visada pasakykite vaikui, kad išeinate. Jei išeisite neperspėję, tik pasėsite nepasitikėjimo sėklą. Kai kurie vaikai apsiramina, jei tėvai padeda įsitraukti į žaidimą, o kitus užburia atsisveikinimo ritualas. Žiūrėkite, kas tinka jūsų vaikui.

Baimė ir nerimas kelia sumaištį, neleidžia protui pailsėti bei yra dvasinių sutrikimų, o kartu ir sunkių kūno negalavimų ar net mirties priežastis. Gydytojai vis labiau įsitikina, jog daugybe ligų dažnai susergama būtent dėl dvasinių sutrikimų. Susirgimų, kurie yra tokios įtampos pasekmė, sąrašas ilgas, įvairus ir vis didėja: alergijos, astma, odos ligos, nenormalus kraujo spaudimas, širdies ritmo sutrikimai, artritai, kolitai, imuniteto susilpnėjimas. Kai kurie žmonės, kenčiantys nuo alergijos, pradeda čiaudėti ir jausti niežulį vien pamatę vazoje pamerktas gėles. Pasakykite jiems, kad gėlės dirbtinės, ir tų simptomų nebeliks. Tai paprastas pavyzdys, įrodantis, kokią stiprią neigiamą įtaką kūnui gali daryti protas. Baimę privalote pakeisti savivoka ir pasitikėjimu. Tai bus lengviau padaryti įsitikinus, kaip nuo baimės nukenčia jūsų kūno veikla. Praeinanti, trumpalaikė baimė yra normali ir svarbi funkcija. Akimirksniu sutelkdama jūsų dėmesį -protą – į pavojų, ji priverčia pasitraukti nuo bėgių artėjant traukiniui arba neleidžia eiti pernelyg arti prarajos. Kai pavojus išnyksta, tokia baimė pasimiršta. Baimės dėka kūnas pasirengia atremti grėsmę. Urvinio žmogaus, išsigandusio nakties garsų, įvaizdis yra puiki iliustracija. Širdis staiga pradeda smarkiai plakti, kraujas iš virškinimo organų suplūsta į raumenis, o kraujagyslės, kuriomis jis teka, išsiplečia, praleisdamos didesnį kraujo kiekį.

Baimė – neišvengiama gyvenimo dalis. Įgaudama vis naujų formų ji lydi žmogų visą gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad nuolat ją jaučiame. Susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, ji iškyla mūsų sąmonėje. Tada dažniausiai bandome ją nuslopinti, išstumti ar paneigti. Baimė yra signalas ir įspėjimas apie pavojus, o kartu ir iššūkis, impulsas ją įveikti. Pažinę savo baimes, jas priėmę ir galiausiai įveikę, mes bręstame. Tapusi sąmoninga mūsų savastimi kiekviena baimė netenka savo baisumo. Žymus vokiečių psichoanalitikas Fritzas Riemannas padarė išvadą, kad žmogaus gyvenimui įtaką daro keturių pagrindinių formų baimės, o vienos iš jų įsivyravimas lemia keturias asmenybės struktūras. Tos baimės mums visiems daugiau ar mažiau būdingos ir, jeigu esame jas suvokę, galime tai laikyti dvasinės sveikatos ženklu. Tačiau kuo ryškesnės ir vienpusiškesnės yra asmenybės struktūros, tuo didesnių problemų joms kyla. Keturis struktūrinius tipus – net ir sveikuosius tų tipų atstovus – autorius apibūdino neurozių teorijos sąvokomis: šizoidija, depresija, įkyriųjų būsenų neurozė ir isterija. Nenusigąskime šių žodžių, tai – tik terminai. Tiesiog įleiskime šviesos ir pakalbėkime apie tai, ko visi bijome. Kiekvienas iš mūsų nori būti nepakartojamas ir individualus. Mes siekiame skirtis nuo kitų, bet drauge trokštame ir visai priešingo dalyko – priklausyti žmonių grupėms ar kolektyvams. Žmonės, kurie bijo atsiduoti, pervertina savisaugą ir atsiribojimą, vadinami šizoidiškais.