„Būkite drąsūs“
Praeitų metų sausį galų gale buvo apsispręsta dėl naujojo oficialaus Lietuvos įvaizdžio – “Lietuva – drąsi šalis”. Tokius mes save rodysime pasauliui. Šitoks šūkis, savaime suprantama, sulaukė nemažai kritikos: ar Lietuva tikrai jau verta vadintis narsuolių ir drąsuolių šalimi? Gal pirma reiktų tokiais tapti? Gal vis dėlto tas mūsiškis sovietmečio paveldas kiek kitoks? Prezidento patarėja filosofė N. Putinaitė knygoje “Nenutrūkusi styga” pastebi, kad posovietinio žmogaus bruožas yra silpnavališkumas: žmonės nepasitiki “savo individualiomis jėgomis ir sprendimais”. Būtent! Juk būtent drąsos, drąsių žmonių, drąsių sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo. Tuomet kaip ir kada lietuviai suspėjo tapti drąsiais žmonėmis? Ypač žiūrint į dabartį, pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės akivaizdoje? Iš kur nesveikoje Lietuvos visuomenėje ta drąsa? Štai tikintysis – drąsus žmogus. Taip mes įsivaizduojame tikrą ir pavyzdingą krikščionį. Be abejo, tikėjime drąsa tikrai yra svarbus dalykas. 1 Kor 16, 13 Paulius ragina: “… tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!” Ir Jėzus savo mokiniams ne sykį yra kartojęs: “nebijokite”, drąsiai išpažinkite savo tikėjimą (pvz., Lk 12, 4-9). Drąsa – labai svarbi dorybė. Bet, pažvelgus į Biblijos tikinčiųjų gyvenimus, vaizdas daug tikroviškesnis. Biblijos “herojai” visiškai nepanašūs į graikų ar kitų antikos mitų didvyrius. Biblija atveria tikrąjį gyvenimą, gyvenimą su Dievu – ne trokštamą, įsivaizduojamą, o tikrą.