Drovumas

Pasaulyje yra daug dalykų, kurių drovisi kiekvienas iš mūsų. Bet, pasirodo, lengviausia sugėdinti dailiosios lyties atstoves, kurios turi daug daugiau dalykų, kurių drovisi. Be to, drovumo priežastys gali būti tokios menkos, į kurias, matyt, vyrai net neatkreips dėmesio. Bent jau dėl tos paprastos priežasties, jog jų kitokia fiziologinė sandara. Pristatome jums 12 dalykų, kurių labai drovisi moterys. Nepaisant to, kad dabar dauguma mergaičių žino viską apie mėnesines dar joms neprasidėjus, jos jų vis tiek bijo. Taip yra todėl, jog kraujas asocijuojasi su kūno sužeidimais, be to nedaug 12-mečių mergaičių ryžtasi iš karto pasakyti mamoms apie prasidėjusias mėnesines. Daugelis žmonių pergyvena dėl pirmojo bučinio arba pirmo seksualinio kontakto, dėl to, jog nežino, kaip viskas praeis ir ar nenusivils jų partneris. To labiausiai bijo moterys, dėl to, jog joms įdomu, kaip jos atrodo iš šono intymaus kontakto metu. Tuo tarpu vyrai apie tai pagalvoja gana retai. Matyt, planetoje neatsiras tokia moteris, kuriai patiks, kai kažkas kapstosi joje šaltais instrumentais… Daugelis drovisi ir to, jog joms teks nusirengti prieš nepažįstamą žmogų, tuo labiau, jei ginekologas – vyras. Naktinis košmaras daugeliui merginų, pasirodo, yra būti užtiktai tėvų su vyru lovoje, net jei mergina jau seniai pilnametė.

Mintis, kad teks atsidurti dėmesio centre, daugeliui sukelia stiprų nerimą, jaudulį ar net atima žadą. Nesvarbu, kur tai vyktų – televizijos studijoje, auditorijoje ar kalbant akis į akį su žmogumi, lemsiančiu jūsų ateitį. Ar įmanoma išmokti išlikti ramiam net ir itin jaudinančiomis aplinkybėmis? Kiekvienas pažįsta tokių žmonių, kurie neieško žodžio kišenėje ir visada tampa vakarėlių siela. Aplink juos būriuojamasi, jų klausomasi, iš jų juokiamasi. Jie lengvai susibičiuliauja tiek su atvykėliu iš provincijos, tiek su įžymybe. Nuostabiausia tai, kad pokalbiams šie žmonės specialiai nesiruošia. Jų temos taip pat nebūna išskirtinės ar iš anksto parengtos. Tačiau net banalus pasakojimas, kaip atvyko į šį vakarėlį, ką pamatė pakeliui ar kaip pasikabino paltą, gali sukelti visuotinę juoko audrą. Daugelis, susidūrę su tokiais šmaikštuoliais, susidaro nuomonę, esą iškalbos talentas – Dievo dovana. Esą to išmokti neįmanoma. Daugelį galėtų nustebinti kokio šmaikštuolio prisipažinimas, kad ir jam būta sunkių laikų, kai sukaustydavo mintis, kad reikės bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. O pats pokalbis apsiribodavo nerišliomis frazėmis arba tyliu kitų stebėjimu užsispraudus kampe. Tada ir jiems atrodė, kad taip bus visada. Dažniausiai žmonės lygina save su populiariausiais veikėjais, televizijos pokalbių dalyviais, aktoriais, kurie, stebint visai Lietuvai, laisvai žarsto sąmojį ir flirtuoja su pašnekovais. Tuomet norom nenorom užvaldo mintis – „aš taip niekada nesugebėčiau“.

Remiantis moksliniais kriterijais, turėtų būti skirtumų tarp drovumo ir socialinės fobijos (SF), bet iš tiesų beveik neįmanoma atskirti, kada kalbama apie kraštutinį drovumą, o kada apie SF. Simptomai yra tie patys: baimė būti pajuokos objektu ir nusižeminimas nepažįstamose situacijose, baimė būti neigiamai įvertintam. Socialinis nerimas yra trečia pagal paplitimą psichologinė problema šiandienos pasaulyje… Kai vargina socialinė fobija. Moteris negali stovėti eilėje parduotuvėje, nes jai atrodo, kad visi aplinkiniai ją stebi. Ji žino, jog tai netiesa, tačiau negali atsikratyti šio jausmo. Apsipirkdama ji yra susitelkusi ties mintimi, kad žmonės gali spoksoti į ją pro didelius veidrodžius, kai reikia kalbėti su pardavėja, balsas dingsta… Moteris jaučia, jog elgiasi kvailai, tačiau nerimas pasiekia viršūnę. Žmogus sėdi prieš telefoną ir atkakliai kovoja su savimi, nepajėgdamas pakelti ragelio ir paskambinti. Bijoma paskambinti nepažįstamam žmogui, pranešti dalykinę informaciją; dar labiau bijoma paskambinti pažįstamam. Neapleidžia mintis, jog nesugebės pasakyti to, ko reikia, sutrukdys pašnekovą ir vėl apsikvailins. Kai galiausiai paskambinama, nerimas būna užvaldęs visą asmenį. O kartais užtenka tik minties apie būsimą skambutį, kad nerimas užpultų. Vyras bijo pereiti gatvę, nes jaučia, jog aplinkiniai jį stebi pro langus. Dar blogiau tai, jog jis gali susitikti pažįstamų ir tektų sveikintis su jais, o vyriškis nėra tikras, kad pajėgs tai padaryti.

Norvegų psichologai tyrinėdami, kokią įtaką paauglių drovumas turi jų gyvenimo kokybei ir sveikatai, nustatė, kad drovūs paaugliai kur kas dažniau skundžiasi dėl kūno negalavimų, nei ypatingu drovumu nepasižymintys paaugliai. Kaip tai paaiškinti? Paaugliai apskritai kasdien patiria nemažai streso. Ypatingu drovumu nepasižymintiesiems lengviau rasti būdus, kaip savo neigiamas emocijas išlieti. Visų pirma, jie savo sunkumais pasidalija su draugais. Drovieji paaugliai draugų turi nedaug, o jei ir turi vieną ar du, tai ir su jais dažnai net nedrįsta kalbėti apie savo problemas. Todėl neigiamas emocijas drovieji išgyvena savo viduje, patirdami dar daugiau streso, kas savo ruožtu atsiliepia ir fizinei sveikatai.

Pastaruoju metu buitinės technikos remonto meistrai sumanė naują žmonių mulkinimo metodą. Atėję į kokios nors paslaugos paprašiusio kliento namus, jie akimirksniu stveria įrankius, uoliai tvarko sugedusį prietaisą, vengdami kalbėtis, derėtis, atsakyti į bet kokį šeimininkų klausimą. O kai likviduoja aptiktą gedimą, pademonstruoja veikiantį aparatą ir išdidžiai paskelbia neginčijamą remonto darbų kainą. Dažniausiai žmonės aikteli, išgirdę kvapą stingdančią pinigų sumą, bet sumoka tiek, kiek ir pareikalavo meistras, nes vengia galimo konflikto su pačių pasikviestu, „kietokai“ nusiteikusiu nepažįstamu asmeniu. Kitos išeities jiems ir nelieka, nes dėl kainos nepavyksta susitarti su meistru iki darbo pradžios. Juolab kad klaipėdiečiai, kai sugenda koks nors buitinis prietaisas, techninės pagalbos nesikreipia į žinomas firmas, o dažniausiai pagalbos ieško reklaminiuose laikraščių puslapiuose. Ten jie, suradę skelbiamus amatininkų, remontuojančių buitinę techniką, telefono numerius, skambina ir kviečiasi meistrą į savo namus. Sakoma, kad taip jie elgiasi, manydami, jog „laikraštiniai“ specialistai, nemokantys valstybei pajamų ir pridėtinės vertės mokesčių, viską padaro pigiau. O kai meistrai atvyksta, gyventojai iš kuklumo drovisi iš anksto gerai išsiaiškinti, kiek kainuos konkreti paslauga. Vietoje to jie tik nuolankiai paprašo kuo greičiau sutaisyti neveikiantį aparatą. Ir išplečia akis tik tada, kai sužino stulbinančią suteiktos pagalbos kainą.

Ne paslaptis, jog lengvai bendraujantis vaikas yra kur kas populiaresnis bendraamžių tarpe ir turi daugiau šansų siekiant karjeros bei kurdamas harmoningus santykius šeimoje. Tyrimais yra įrodyta, kad drovumas didele dalimi yra genetiškai nulemtas ir pasireiškia visko, kas nauja, vengimu, tame tarpe ir naujų kontaktų. Kita vertus, egzistuoja dar vienas stiprus faktorius. Drovus vaikas vengia kontaktų dar ir todėl, kad jis neturi sėkmingo bendravimo su mažai pažįstamais žmonėmis patirties. O, tokia patirtis yra neįmanoma neturint kai kurių bazinių bendravimo įgūdžių. Tėvų užduotis – tokių įgūdžių išmokyti. Kai kurie vaikai mokosi labai greitai, kitiems reikia nedidelių treniruočių. Bet, tai visai nesudėtinga, todėl kad bendravimo baimės problema dažniausiai išsprendžiama išmokus užtikrintai naudotis vos trimis-keturiomis frazėmis. Išmokykite vaiką susipažinti. Mokėjimas susipažinti – jau pusė darbo. Daugelis vaikų bijo prieiti susipažinti vien todėl, kad nežino, ką pasakyti. Pasitreniruokite: pradžioje Jūs vaidinate vaiko vaidmenį, o jis – to berniuko aikštelėje. „Tu prieini ir sakai: „Sveikas, mano vardas Joris, o tavo?“ Štai ir viskas. „Dabar aš – tas berniukas, o tu – prieik su manimi susipažinti, pasakyk „Sveikas, mano vardas Andrius, o tavo?“ Jei vaikas pakartojo tekstą atšvęskite tai, mažų mažiausiai paplokite rankomis ir pagirkite jį.

Bendravimas su žmonėmis – tikras menas. Ypač su nepažįstamaisiais. Ir būtinybė laviruoti tarp to, kas privalu ir būtina norint užmegzti kontaktą, kai kuriems tampa dideliu išbandymu. Nes kiekvieną kartą esi priversta improvizuoti, pasikliaudama per ilgą laiką įstrigusiais atmintin bendravimo modeliais ir tam tikromis priimtinomis taisyklėmis. Tik štai kurią kada taikyti – turi nuspręsti pati. Priklauso nuo situacijos. Nuo žmogaus, kurį ketini užkalbinti charakterio ypatybių. Ir tavo improvizacijoms ir elgesio modelių pasirinkimui vėlgi įtakos turės dar vienas svarbus veiksnys – tavo pačios asmenybės ypatumai. Štai taip grandine nuvilnija tiesiai nuo tavo žvilgsnio, lūpų, gestų „bandymas užmegsti kontaktą“. Žemiškai kalbant, – užkalbinti kol kas nepažįstamą žmogų. Viskas gerai ir labai smagu, kai esi komunikabili ir iš vieno žodelyčio išraityti visą istoriją tau yra vienas malonumas. Tačiau ką daryti, jeigu esi drovi ir kas kartą, kai tik reikia žengti pirmą žingsnį, tave suparalyžiuoja, kalbos dovana nuslysta į nebūtį, o rankos ima tirtėti taip, kad kavos puodelis atrodo padėtas lyg ant išsiveržti pasiruošusio ugnikalnio viršūnės. Tai trukdo. Kad netrukdytų, pasinaudok žurnalo „Forbes“ siūlomais patarimais. Pirmasis žingsnis – auksinis raktelis nuo sėkmės durelių. Nepasitikėjimas savimi, kaip pilkas vualis aptraukia tavo veidą, ir, žinoma, už tai pliusiuko negausi (ypač, jeigu nesi Angelina Jolie).

Bendravimas su nepažįstamais žmonėmis jums kelia panišką baimę? Išgirdus iš vaikino komplimentą, kad gražiai atrodote, jūsų veido spalva prilygsta prinokusio pomidoro spalvai? Išvydusi grėsmingas šefo raukšles, negalite pakelti akių ir ištarti poros žodžių? Drovumas, nepasitikėjimas savimi, sutrikimas, gėda – pavadinimų daugybė, tačiau nuo to nepasidaro lengviau gyventi. Būti droviam – vadinasi, bijoti žmonių, ypač tų, kurie dėl kokių nors priežasčių neigiamai veikia jūsų emocijas: nepažįstamųjų (nežinia, ko iš jų galima tikėtis); viršininkų (jie turi valdžią); priešingos lyties atstovų (jie kelia mintį apie galimą suartėjimą). Vieni tyrinėtojai įsitikinę, kad drovumas paveldimas, kiti mano, jog jis atsiranda tada, kai žmogus sako sau: “Esu drovus”. Drovumą gana sunku nuslėpti, nes tai ne tik vidinis savęs kankinimas, bet ir išoriniai požymiai… Kaip elgtis? Pajutusi, kad per svarbų pokalbį su “svajonių vyru” ima trūkčioti kvėpavimas, bandykite atgauti tolygų ritmą ir sau kartokite: “Įkvėpti-iškvėpti!”. Jeigu ir nevisiškai įsigilinsite į kavalieriaus kalbą, tačiau galėsite jam atsakyti ne dusliu nuo sutrikimo, bet visiškai normaliu ar net seksualiu (jeigu panorėsite) balsu. Be to, tolygus kvėpavimas jūsų sutrikusį organizmą aprūpins deguonimi, veido spalva taps natūrali. Klastingas drovumas dažnai pasireiškia sudrėkusiomis pažastimis ir geltonomis dėmėmis ant palaidinės, nuo kurių negelbsti nė vienas reklamuojamas dezodorantas.

Perdėtai kuklūs žmonės raudonuoja, nemoka apginti nuomonės ir atsisakyti nepriimtinų pasiūlymų. Daugelis iš mūsų tikriausiai prisimintume ne vieną atvejį, kai teko ko nors atsisakyti, praleisti gerą progą susipažinti, sulaukti prastesnio įvertinimo vien dėl to, kad neišdrįsome, pabijojome, per daug kuklinomės, nepasitikėjome savimi. Kas mums sutrukdydavo? Ogi tas nelemtas drovumas. Drovumas turi dvi puses. Geroji pusė ta, kad įprasta sakyti, jog kuklumas žmogų puošia. Toks žmogus visuomet kitų vertinamas už gebėjimą neišsišokti, mokėjimą patylėti, kai reikia, išklausyti kitus ir juos suprasti. Tačiau viskam reikia saiko, net ir kuklumui. Juk neretai su droviu žmogumi sunkiau bendrauti dėl perdėto jo atsargumo, bailumo ir nepatiklumo. Drovuolis su kitais vengia bendrauti bijodamas nepatogių situacijų, kai kurių žmonių, ypač tų, kurie kaip nors kelia jiems emocinę grėsmę. Drovumas nepraeina bėgant laikui, dėl jo kenčia ir vaikai, ir suaugusieji. Daugelis atvykstančių į psichologines konsultacijas skundžiasi nuolatos kamuojami vidinio drovumo, kuris trukdo laiku pasakyti savo nuomonę, drąsiau išsakyti savo emocinę būseną, laiku atsisakyti nepriimtino pasiūlymo. Atlikti neurobiologiniai tyrimai parodė, kad 15-20 proc. kūdikių jau gimsta drovūs arba turi įgimtą temperamento polinkį į drovumą. Tačiau realiai pasireiškiantis drovumas dažniausiai priklauso nuo auklėjimo. Auklėjimas gali sustiprinti šią savybę arba susilpninti.

Kai tavyje apsigyvena baimė ir nepasitikėjimas, prasideda šokis pirštų galiukais apie bedugnės kraštą. Tikslas – nenukristi. Jokiais būdais įkandin neišgirsti bjaurios replikos. Taip veši kompleksai, kurie virsta nepasitikėjimo savimi uola ir užvirsta tave. Nepasiduok. Mergina parduotuvėje apžiūrinėja naujausią drabužių kolekciją. Išsitraukia kelnes ir ieško kainos. “Aš jums padėsiu, – prišoka padavėja. O! Tai ne jūsų dydis. Siūlyčiau pasimatuoti šitas”. Regis menkniekis, siūlomas dydis M, bet mergina rausta, balsta, sumurma: “Ne, ne, ačiū nereikia” ir šauna iš parduotuvės. Ką jai įteigė “gerieji” žmonės? Tai, kad ji karvė, kuriai neįmanoma išsirinkti jokio padoraus drabužio? Ar, kad priimti kito žmogaus pagalbą yra silpnybės požymis? Drovus žmogus niekada prie tavęs pirmas neprieis vakarėlyje, per išpardavimą nečiups jums abiems patikusio daikto. Iš pirmo žvilgsnio – gero auklėjimo įsikūnijimas, bet geriau įsižiūrėjus paaiškėja, kad jis – labai nelaimingas. Jo saviraiškai trukdo gausybė draudimų bei abejotinų apribojimų. Jis pirks turguje pardavėjo įsiūlytą arbūzą, o kavinėje drovėsis, kad užsisakė tik kavos. Pasitaiko situacijų, kai drovumo kaina gali būti ne tik pinigai ir pora nejaukių minučių, bet ir gerokai daugiau. Mergina nuėjo pas odontologą, kuris nepavartė jos kortelės. O pacientė susidrovėjo pasakyti, kad vieniems skausmą malšinantiems vaistams ji yra alergiška. Gydytojas, lyg tyčia, pasirinko tuos ir suleido. Gerai, kad viskas baigėsi tik dusulio priepuoliu.