Meilė, gimdanti neapykantą
Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Vaikas yra toks jautrus ir imlus įspūdžiams, kad reaguoja į menkiausius dirgiklius. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina į jį žiūri, kaip su juo elgiasi ir bendrauja. Vaikystėje padedami pagrindiniai asmenybės savivertės jausmo pamatai: kaip šauksi – taip ir atsilieps. Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas ir nepripažinimas. Pirmiausia – apie lepinimą. Perdėtai vaikus globoja tos motinos, kurios nori, kad jų atžalos visada liktų kūdikiai, bejėgiai, reikalingi jų ir nuo jų priklausomi. Jos lepina vaiką iš baimės netekti meilės. Taip būna santuoka nusivylusioms ar partnerį praradusioms moterims, kurioms dabar vaikas atstoja viską. Joms per daug reikia vaiko, reikia jo meilės, ir jos daro viską, už ką jis turi jausti joms dėkingumą. Vaikui augant, jos su siaubu mato, kaip jis darosi vis savarankiškesnis. Jos galvoja: jis tolsta nuo manęs, jam greitai manęs nebereikės. Turbūt šį norą turėti vaiką vien sau, įsivaizduojant jį esant mažą, palaiko gilus motinystės instinktas; be to, nereikia nuvertinti didelės aukos, kurią ilgą laiką motina turi aukoti vaikui. Lepinančios motinos yra nuolat šalia. Vaiko dėmesį ir jausmus jos traukia į save kaip magnetas, jos įsispraudžia tarp vaiko ir pasaulio, bet kokiais būdais bandydamos jį apsaugoti.