Nerimas – kelias ar akligatvis?
Gyvename laikais, kai visi aplink bėga, lekia. Ne veltui sakoma, kad vakariečiai nemoka gyventi dabartimi – jie visą laiką vejasi ateitį, kuri esą bus “geresnė, gražesnė ir patogesnė”. Mūsų galvose nuolatos tarytum knibžda žinojimas, “kaip viskas turėtų būti”, ir mes nuspiriame esamą akimirką kaip kažką nevertinga, netobula, kaip kažką, ką reikia tiesiog “sunaudoti”. Tai byloja ir tokie posakiai kaip “laikas – pinigai”. Dar nuo mokyklos laikų nori nenori esame įsukami į šį nesiliaujantį bėgimą su kliūtimis. Bėgame dažnai iš inercijos. Bėgame, nes bėga kiti, ir mums be galo baisu sustoti. Bijome atsilikti, būti kitokie, būti nevykėliai, būti vieniši. Tačiau ateina akimirka, kai mūsų jėgos išsenka, imame abejoti šitų gyvenimo varžybų prasme – į mus įsismelkia nerimas. Nerimo apimti žmonės dažnai sako, kad jie tiksliai nežino, dėl ko nerimauja. Pasukę galvas, ima vardyti: baimė susirgti, baimė prarasti darbą, baimė dėl artimųjų. Neretai tos baimės būna visiškai nepagrįstos – kaip iš pirmo žvilgsnio nepagrįsta atrodo, pavyzdžiui, uždaros erdvės baimė. Žinome, kad psichoterapija dažnai padeda atskleisti neaiškių baimių kilmę. Kartais jos būna susijusios su praeityje patirtais nemaloniais išgyvenimais, kurių žmogus tiesiog nebeatsimena. Tačiau yra nerimas, kuriam sunku surasti konkrečią priežastį. Jis užgriebia kur kas giliau nei psichologiniai žmogaus kompleksai. Tai nerimas dėl savo gyvenimo prasmės.