Pagarba

Daugeliui didesnio miesto gyventojų puikiai turėtų būti pažįstamas jausmas, kai gatvėje, visuomeninio transporto grūstyje, didžiuliuose supermarketuose, apskritai minioje, ūmai pasijunti tokia pasimetusi, maža ir nereikšminga, – kaip smiltelė, kaip skruzdėlytė skruzdėlyne, kuriai nė į galvą negali šauti reikalauti sau kokio išskirtinio dėmesio… Tačiau tai pavojingas jausmas, nes būtent jis mus ir žlugdo kaip asmenybes. Todėl vienąkart reikėtų sau pasižadėti niekada daugiau tokioms nuotaikoms nepasiduoti – net ir pačioje didžiausioje minioje. Išsiruošusios į miestą ar į kokį susibūrimą, pirmiausiai turėtumėm sau įteigti: “Kad ir kiek aplink būtų žmonių, aš ir tik aš esu sau vienintelė. Aš pati sau svarbiausia ir labiausiai verta dėmesio, aš pati sau – labiausiai nepakartojama ir ypatingiausia”. Tiktai tokiu būdu mes galime išsivaduoti nuo to pasimetimo ir prislėgtumo jausmo, keliamo galybės nė mažiausio dėmesio į mus nekreipiančių žmonių aplinkui. Tik tokiu būdu mes išsivaduojame iš nieko nereiškiančios smiltelės, skruzdėlytės komplekso. Tik taip išsaugome savo individualumą, savo asmenybę – vadinasi, bet kur, bet kokioje situacijoje esame pasirengusios ginti savo orumą, kovoti už savo teises ir aplinkinių pagarbą. Juk iš tiesų, kai žmogus jaučiasi bereikšmiu trupinėliu, jis tiesiog instinktyviai ima stengtis užimti kaip galima mažiau vietos, – kad tik niekam nesutrukdytų, negaišintų kažkieno laiko, reikalaudamas sau dėmesio.

Kai yra nuotaika, mėgstu pabėgioti. Trasa driekiasi vaizdingais panemunės krantais, dviratininkų takeliu. Mindaugo prospekte atsiradus, anot architekto A. Karaliaus, mastelį paniekinusiam „Akropoliui“, palei upę „pridygo“ krūvos “pipirų”, kurie sustoję po naujuoju tiltu į salą mėgsta ten tūsavoti. Prabėgdamas nugirstu visokių įdomybių, regiu pirmąsias paaugliškos meilės apraiškas ir šiaip smagu bandyti suprasti, kuo gyvena dabartinis „žalias“ jaunimėlis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Iki šiol pavykdavo „prasmukti“ pro šią kompaniją, tačiau tie laikai, atrodo, baigėsi ir dabar, skuosdamas pro šalį, vis išgirstu ne pačių maloniausių replikų. (Būtų gaila, jei skaitytojas manytų, kad skundžiuosi, nes esu tikras – jei pakeisčiau judėjimo kryptį, ši kompanija tiesiog išsibėgiotų. Kalbu pirmiausia apie nepagarbą nepažįstamam ir vyresniam žmogui.) Išvados nėra linksmos. Bene pagrindinis dalykas, kuris krinta į akis kalbant apie dabarties jaunimėlio nuostatas, – nykstanti pagarba aplinkai ir santykio tarp pienburnio ir pagyvenusio žmogaus keitimasis į blogąją pusę. Dar keletas visai neseniai patirtų banalokų, tačiau daug pasakančių pavyzdžių. Troleibuse sėdi dvi maždaug dešimties metų mergaitės. Prie Žaliakalnio turgavietės įlipusi pagyvenusi bobutė su lazda ir didele rankine vos pastovi ant kojų ir paprašo mergaičių užleisti vietą atsisėsti. „Mes irgi pirkom bilietą“, – atšauna viena.

Nesu labai kruopštus. Bent jau dažniausiai. Atidumo taip pat trūksta. Ir tikslumo. Dėl to kartais ir nukenčiu. Pamenu, mokykloj nukentėdavau dažnai vien dėl to, kad neužrašydavau kokio uždavinio veiksmo ”keliaudamas” tiesiai prie atsakymo ar atsakinėdamas į klausimą, susidedantį iš kelių dalių, atsakydavau tik pirmąjį ar paskutinįjį. Pats kaltas, bet po truputį jau baigiu atsikratyti šios problemos. Bet esu ne kartą rašęs rašęs vienokį ar kitokį darbą draugui ar šiaip pažįstamui žmogui. Ir niekada nė su viena aukščiau minėta bėda nesusidurdavau. Nes man rūpi reputacija. Jei pažadėjau žmogui parašyti referatą, tai stengiuosi jį parašyti kuo geriau, įdedu galbūt daugiau darbo nei darydamas sau. Ir tikslumo, atidumo tada netrūksta, nes noriu įvykdyti pažadą ar susitarimą kuo geriau. Be to, iš tokių detalių formuojasi mano reputacija, o aš esu įsitikinęs, kad taip parodau, jog gerbiu kitą žmogų. Tokios mintys man kilo prieš kelias dienas atsikrausčius į naują butą. Susinervinau, radęs pilną spintą šiukšlių ir nereikalingų daiktų, po sulūžusia lova radęs krūva butelių, kurie netilpo į du maišus, pilna dulkių ir žemių. Pakankamai gražus ir sutvarkytas butas atrodė žiauriai ne kaip. Ir galbūt dar viskas būtų dzin, nesunku susitvarkyti ir išmesti svetimas šiukšles ar daiktus, jei pažadėta būtų buvę ne taip. O ką aš užtikau virtuvėlėj, tai tikrai buvo žiauru. Neplautos lėkštes, puodas, šiukšlės, spintoj pervasarojusios bulvės nublanko prieš šaldytuvą.

Pamąstymai apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia šeima, šiandien kalbamės su Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininke Rima Baškiene. „Visiems linkiu darnios, gražios šeimos, – pradeda pokalbį Seimo narė, – nes būtent šeimoje bręsta asmenybė, formuojasi asmens kultūra, santykių sistema. Šeima įdiegia žinių troškimą, dvasines vertybes, kultūros supratimą, kultūros vertybių perdavimą iš kartos į kartą. Šeimoje žmogus įgyja patirtį skleistis visuomenėje ir būti visaverčiu jos nariu.“ Kokia šeima gali geriausiai garantuoti asmenybės išugdymą? Visų pirma žvilgsnis krypsta į tradicinę šeimą, kuri grįsta santuokiniu vyro ir moters atsidavimu ir teisių bei pareigų visuma, įsipareigojant psichologiškai, morališkai, teisiškai bei ekonomiškai vienas kitam, o tuo pačiu ir savo vaikams. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikto tyrimo rezultatai tai patvirtina, nes teigia, kad Lietuvoje šeima yra vertybė, ir du trečdaliai Lietuvos gyventojų šeimą tapatina su santuoka. O ką mano psichologai, šeimų gyvenimo tyrėjai? Vis dažniau apie harmoningos santuokos svarbą darniam vaiko asmenybės vystymuisi ima kalbėti vaikų psichologai. Nenuneigiama vienos talentingiausių psichoterapeučių pasaulyje Virginijos Satir frazė: „Šeimos architektai, formuojantys atmosferą, nulemiančią vaiko asmenybės vystymąsi, yra tėvai. Sutuoktinių santarvė, šeimos kultūra yra ir jų pačių, ir šeimoje augančių vaikų laimės sąlyga.“

Pastaruoju metu spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių apie kairiarankius. Deja, dažniausiai rašoma apie kairiarankius menininkus ir sportininkus. Tačiau kairiarankiškumas yra ne tik išorinis žmogaus išskirtinumas, todėl derėtų susipažinti su kairiarankių psichiniais ypatumais. Nors šį psichikos ypatingumą sąlygoja ir socialiniai veiksniai, tačiau jie neatskiriami nuo individo genealogijos, t. y. kairiarankis „realizuoja“ kitokį psichobiologinį modelį. Tai priklauso nuo aktyvesnio ir didesnio dešiniojo, o ne kairiojo, kaip daugelio žmonių, didžiųjų smegenų pusrutulio. Todėl kairiarankiu reiktų vadinti ne tik tą, kuris rašo ir dirba kairiąja ranka, bet ir kiekvieną, kurio dominuojantis yra dešinysis, o ne kairysis didžiųjų smegenų pusrutulis. (Dešinysis didžiųjų smegenų pusrutulis valdo visą mūsų kairiąją pusę ir kairiąją ranką, o kairysis – dešiniąją). Dominuojant dešiniajam pusrutuliui, žmogus dažniausiai dirba ir rašo kairiąja ranka, žinoma, jeigu vaikystėje nėra nuo to atpratintas. Kodėl „perdirbinėjame“ kairiarankius? Apmaudu, bet kairiarankiškumą daugelis laiko nenormalumu. Mat visi rašymo ir kitų darbų įrankiai ir technologijos elementai pritaikyti dešiniajai rankai. Kodėl taip yra, sunku tiksliai pasakyti. Mokslo ir technikos kūrimosi istorijoje čia galima įžvelgti ir atsitiktinumą, ir būtinumą. Atsitiktinumas, – kad pirmieji darbo ir rašto įrankių kūrėjai, matyt, buvo žmonės, kurių veiklą valdė kairysis, o ne dešinysis smegenų pusrutulis.

Kur praeina riba tarp pagarbos ir netakto? Tai nelengvas klausimas. Bet man visų pirma pagarba žmogui siejasi su pagarba tiesai. Nematau pasirinkimo – jei gerbi žmogų, gerbi tiesą, jei dėl žmogaus baimės, pagarbos ar pritarimo traukiesi nuo tiesos, negerbi ir žmogaus. Žinoma, man galite mesti klausimą:”O kas yra tiesa?”. Vienas pilietis to kažkada jau klausė ir iš esmės tas jo klausimas parodo, kaip reaguoja žmonės, susidūrę su jiems neparankia tiesa. Tai buvo Poncijus Pilotas. Esame pripratę, kad tiesos sąvoką vartome priklausomai nuo mūsų nuotaikos kaip kepeninę dešrą keptuvėje. Beveik jau tikime, kad tai abstrakcija, o jei abstrakcija, tai tiesos kaip ir nėra – viskas priklauso nuo situacijos ir nuo požiūrio. Taip mąsto beveik visas pasaulis – tiesos nėra. Bet aš taip nemanau. Poncijaus Piloto žodžius paneigė kitas žmogus, pasakęs: “Aš esu tiesa”. Taigi, visada matau reikalą pasakyti, kad yra tiesa. Absoliuti tiesa. Net neleidžianti diskutuoti. Tiesa, niekada neverčianti jos priimti. Jėzus kviečia, bet niekada neverčia. O jei pasirenki, Jėzus priima, bet nebeleidžia gyventi sau.”Gal ir jus norite pasitraukti?”,- klausė jis savo mokinių. Štai ir riba. Kai esi su tiesa, esi su Juo, jei pasitrauki – Jėzus neprieštarauja, net ir siūlo pasitraukti – supranta, kaip nelengva bus, jei liksi Jo mokiniu. Ir visiškai nesmerkia, net siūlo pasitraukti. Bet jei lieki Jo mokiniu, Jis turi teisę pareikalauti visko iš tavo gyvenimo. Net ir patį gyvenimą.

Šiandien eidamas vieno Vilniaus mikrorajono gatve pamačiau stendą, kuris mane privertė susimąstyti ir paklausti savęs: “kuo mes pavirtome?” Mano matytas plakatas ragino: „užleisk vietą“, turint omenyje, kad reikėtų užleisti sėdimą vietą nėščioms moterims ir tėvams su mažamečiais vaikais. Galbūt aš esu kitoks, bet man tokio raginimo nereikia – aš ir be jo tai suvokiu. Tačiau kas paskatino rengti tokias akcijas? Visais laikais, kiek pamenu, kai tekdavo važiuoti autobusu ar troleibusu, didžioji dauguma žmonių užleisdavo vietas garbingo amžiaus žmonės arba moterims su vaikais ir nėščiosioms. Tam nereikėdavo nei raginimų, nei „pilietinių akcijų“. Žinoma, visur buvo visko; būdavo tokių, kurie įlipus vyresniam žmogui, įsikniaubdavo į laikraštį ir apsimesdavo įdėmiai skaitantys… Bet jų būdavo vienetai. Pagarba tam, kuriam sunkiau nei tau, glūdėjo žmonių sąmonėje, be jokių akcijų. Matant tokius plakatus, peršasi kelios mintys. Viena – aš praktiškai nesinaudoju viešuoju transportu ir net nepastebėjau, kaip situacija pasikeitė, o antra – tai dar vienas būdas, prisidengiant socialinėmis iniciatyvomis, išmelžti iš valstybės pinigų. Pasikalbėjus su gerokai daugiau nei aš viešuoju transportu besinaudojančiais žmonėmis, paaiškėjo, kad antrąją hipotezę reikėtų atmesti. Iš tiesų į autobusą ar troleibusą įlipus vyresnio amžiaus žmogui arba moteriai su vaiku, jaunimas ir suaugę vyrai ir moterys vietos neužleidžia; maža to, jie niekaip į įlipusius nereaguoja.

Kuo dažniau ryšitės reikalauti iš kitų pagarbos sau ir savo pagrįstom teisėm, tuo lengviau bus jums pajusti tą malonią augančio pasitikėjimo savimi ir savigarbos būseną. Tad net pati ši būsena gali tapti jūsų talismanu. Taip pat ir drabužiai, kuriuos dėvėjote tuomet, kai sėkmingai apgynėte savo teises, yra jūsų savigarbos talismanas. Kai tik apsivilksite juos vėl, iškart pajusite, kad jokios kliūtys jums nebaisios, kad galite drąsiai žengti pro bet kurias duris ir išsireikalauti viską, ko jums reikia, į ką jūs turite teisę, viską iš bet ko. Jeigu tai kol kas jums ne ypač gerai pavyksta, galite pakrauti specialia galia talismanus, kad jie žadintų jūsų savigarbą. Tai gali būti bet kokie erelio atvaizdai – tai puikus jėgos, pasitikėjimo savimi, orumo ir savigarbos simbolis. Jeigu jūs siekiate būti šeimininke bet kokioje situacijoje, norite mokėti visada pakreipti ją naudinga sau linkme, nors ir kaip sudėtinga tai atrodytų, pasigaminkite sau talismaną su akmenyje ar medžio gabalėlyje “išgraviruotu” tridančiu. Įveikti nepasitikėjimą savimi ir psichologinius kompleksus gali padėti avantiūrinas – smulkiagrūdžio kvarco atmaina. O štai oniksas visada beveik automatiškai kelia aplinkinių pagarbą jo savininkei! Norint pademonstruoti savigarbą ir pasitikėjimą nebūtina ieškoti kliaučių ar kelti vaidus kiekviena patogia proga. Tai būtų pasipūtėliškumas ir arogancija. Nereikia pagrįstai ar be priežasties iškart kaip akis išdegus puldinėti ginti savosios įžeistos savimeilės.

Pagarbos nori visi, bet ne visi yra gerbiami. Į klausimą kodėl yra paprastas atsakymas: pagarba uždirbama. Niekas šiaip sau negerbia kito. Ir akivaizdu, kad ne visi būna pakankamai kantrūs, kad užsitarnautų kitų žmonių pagarbą. Kaip ir mafijoje, taip ir švariame versle kai kurie asmenys yra gerbiami dėl savo aukšto posto. Čia aišku galima painioti pagarbą su baime, jei kalbama apie doną. Bet protingi žmonės žino, kad daugiau pasieks, jei gerbs savo bosą, o ne nekęs jo. Žemiau pateiksiu būdus, kurie nepadės jums iškart pelnyti kitų pagarbą, bet ves jus tinkamu keliu. Šie būdai nėra iš tų, kuriuos atlikus, galima pamiršti. Jie turi tapti jūsų gyvenimo būdo dalimi. Tenka pakartoti, kad apranga yra svarbu. Suprantama, kad kartais norisi jaustis laisviau, rengtis patogius drabužius. Bet į vyrą su kostiumu visi žiūrės visai kitomis akimis, negu į treninguotą “gezą”. Šioje vietoje jums neturėtų rūpėti, kaip čia atrodyti tvarkingai ir išleisti kuo mažiau pinigų. Nepagailėkite pinigų. Būkit atsargus, būkit paslaptingas ir sakykite tik tai, kas svarbu ir būtina. Nėra prasmės šnekėti be reikalo. Ir tai tik gali jums pakenkti. Dažniausiai klaidas daro žmonės, kurie be reikalo šneka. Tokie žmonės kitiems greit atsibosta ir juos mažai ar niekas negerbia. Kuo mažiau apie jus žinos, tuo labiau tikėtina, kad laikysis pagarbaus atstumo. Jeigu jau reikia praverti burną, tai šnekėkit tik tai, ką žinote. Nėra nieko kvailiau, kaip meluoti pvz. norint kažką sužavėti.

Šis tekstas – apie pagarbą. Ne apie pagarbą vyresniems, veteranams, tautos didvyriams, ne apie tai, ko mus mokė mokykloje. Pasikalbėkime apie visus, kurie nusipelno pagarbos. Juk teoriškai mes neturime neigiamų išankstinių nuostatų antsvorio turinčių žmonių atžvilgiu, tikime lyčių lygybe, gerbiame visų rasių ir tautybių žmones, nesvarbu, koks jų socialinis statusas. Ar tikrai? Jei taip ir būtų, šiandien nebereiketų ginklų, o milijoninės armijos, nusiginklavusios, taikiai, it “gėlių vaikai”, statytų smėlio bokštus ir kurtų utopijose aprašytą visuomenę. Bet taip nera. Kartais mėgstu kasdieniškai apsirengęs ir porą dienų nesiskutęs, dar su kokiu suglamžytu prekybos centro maišeliu rankoje užsukti i prabangių drabužių saloną. Pardavėjų žvilgsniai gali išdeginti skylę nugaroje, ypač jei jos mato ir “jaučia”, kad aš “nesiruošiu” nieko pirkti. Kartą, kai pagaliau susiruošiau pirkti pakankamai brangų naują automobilį iš “salono” ir dviračiu atvažiavau išbandyti būsimo pirkinio, buvau tiesiog išprašytas lauk, o dviratis atskrido iš paskos, kol galu gale kitas kiek supratingesnis vadybininkas ir mane įleido, ir dviratį priglaude. O ko vertas vien “durininko” sindromas? Kažkada dirbau viename iš geresnių Lietuvos viešbuciu ir atsimenu, kaip vienas durininkas nuolat vertindavo svečius: “Čia rimtas vyras”, o “čia asilas, nemoka elgtis su pinigais” ir t.t.