Pasimetimas

Pasimetimas – viena iš pirmųjų fazių, apie kurias buvo kalbėta priešišvykiminiuose mokymuose savanoriams. Ir pasimetimas nebūtinai turi būti suprantamas ir vertinamas pažodžiui – jog nežinai, kuriame žemėlapio taške randiesi, ar kaip nueiti iki parduotuvės. Tokie dalykai yra mažytės smulkmenos, kurios yra malonios, kai pažindiniesi su nauja vieta ar nauju miestu. Kad ir su naujais žmonėmis. Pasimetimas, kurį išgyvenau ir patyriau, o gal dar ir išgyvenu, labai stiprus. Manau, kad dabr tiesiog nustojau gilintis ir žiūrėti į tą savo pasimetimą, nes ilgainiui jis ėmė mane varginti ir aš tiesiog nebegalėau ir nebenorėjau mėgautis man siūlomais gyvenimo džiaugsmais. Pasimetimas (kaip procesas) pradėjo formuotis dar neišvykus iš Lietuvos. Kai apsisprendžiau savanoriauti, labai aiškiai supratau, kad elgiuosi teisingai ir man to reikia. Viskas lyg ir būtų buvę gerai, jei ne aplinkiniai. Kalbu apie tuos, kurie nesupranta savanoriavimo idėjų, savieškos, kurie bijo rizikuoti ir savo abejonėmis užkrečia ir tave. Pradėjau dvejoti, ar tikrai pasirinkau tinkamą kelią, ar mano noras nėra laiko švaistymas. Kažkaip nurimau per priešišvykiminį seminarą, kai susitikau su daug bendraminčių, taip apt ieškančių žmonių. Na ir tada po jų kitą dieną jau buvau čia – Taline. Ir dabar čia nebėra tų žmonių, kurie palaikytų, todėl turiu labai atsargiai mąstyti pati, nesileisti į didelius minčių nuklydimus, bet neišeina.