Puikybė – ir „aš“ tampa stabu
Štai ir kelionės po „blogųjų minčių“ šalį pabaiga – apžvelgėme svarbiausiąsias ydas, apmąstėme mūsų santykį su sudėtinga tikrove, kuri mus kuria ir supa: santykius su maistu, kūnu, erdve bei laiku, daiktais, kitais žmonėmis ir mūsų veikla. Paskutinė „mintis“ – hyperefanía (pažodžiui „per didelis pasirodymas“, išdidumas), puikybė – tai patologija, kovą su kuria, anot Bažnyčios tėvų, reikia palikti pačiam galui. Todėl ši yda ir atsidurdavo ydų sąrašo gale, tačiau tuo pačiu metu puikybė buvo laikoma pirmąja kilmės bei laiko prasme ir traktuojama kaip nesveikas santykis su Dievu. Maža to – puikybė taip glaudžiai siejasi su tuščiagarbiškumu, kad dvasingumo tradicijoje buvo ilgai abejojama, ar šias dvi aistras nagrinėti atskirai; vienaip ar kitaip, visuomet buvo nurodomas tiesioginis šių ydų ryšys: Jonas Klimakas rašė: „Visiškai pasiekęs brandą tuščiagarbiškumas pagimdo puikybę – visų blogybių kūrėją ir ištobulintoją.“ Anot Grigaliaus Didžiojo, išdidumas yra „ydų karalienė, … visokio blogio šaknis“, kuri pasireiškia keturiais būdais: „kai manome, jog gėris kyla iš mūsų pačių; kai tikime, kad, jei kas nors yra duodama iš aukštybių, tai vyksta dėl mūsų nuopelnų; kai giriamasi turint tai, ko iš tikrųjų neturima; kai niekinant kitus, siekiama pasirodyti vieninteliais apdovanotaisiais tam tikrais talentais.“