Moterų laiškai
Žmogaus gyvenimas būna prasmingas, kai jis palieka pramintą teisingą kelią, kuriuo eis ir ateinančios kartos, o kai paliekame duobėtą ir pelkėtą kelią, mes esame kaltininkai savo vaikams neparodę teisingo kelio. Aš padariau patį juodžiausią darbą, nužudžiau švenčiausią Dievo kūrinį. Aš padariau abortą, tai pati sunkiausia ir pati baisiausia nuodėmė, kuri tikrai šaukiasi Dangaus keršto ir užtraukė bausmę kitiems mano vaikams, kurie nekaltai kenčia už mano nuodėmę. Aš kelis kartus išpažinau nuodėmklausiui, bet nurimti nepajėgiu, sąžinės balsas stipresnis, jis man kalba kiekvieną minutę, ir aš tikiu, kad tą nuodėmę nusinešiu į kapą. Aš noriu perspėti motinas, kad jos nepakartotų mano gyvenimo klaidos ir nekeltų savo motiniškos rankos prieš nekaltą gyvybę, nes mes jį pasmerkiam ir žmogiškai mirčiai, nei palaidojam, nei apverkiam, nei gėlelės nunešame, mes sugriauname, kas yra žmogiška. Kodėl taip darome – bijome vargo? Bet tai elgdamosios pačios sau ir savo vaikams prišaukiame nelaimę. Tik vienas teisingas pasirinkimas – gimdyti, o žudant atsiveria dvi neišvengiamos bedugnės: arba sąžinės graužimas, arba ir jos numarinimas ir perdavimas ateinančioms kartoms, kur mūsų vaikai jau norės žudyti ir jie mus pačias žudys. Nėra ko stebėtis, nes pasmerkdamos vaikus, mes pačios save pasmerkiam.