Tuštumos jausmas

Tuštuma – žmogaus būvis, kuomet jaučiamas bendras nuobodulio, atitolimo, apatijos jausmas. Tuštumos jausmas dažnai lydimas distimijos, depresijos, vienišumo, desperacijos ar psichinių sutrikimų, tokių kaip ribinis asmenybės sutrikimas. Tuštumos jausmas taip pat yra dalis sielvarto jausmo, kuomet netenkama brangaus žmogaus. Tuštumos jausmo supratimas skiriasi priklausomai nuo aplinkybių ir kultūrinės erdvės. Krikščionybė ir vakarų psichologai bei sociologai tuštumos jausmą laiko neigiama emocija, tuo tarpu rytų filosofijose, tokiose kaip budizmas ar daoizmas – tai teigiamas jausmas. Tuštumos sąvoka budizme vadinama šūnjata. Budizmas teigia, kad bet kokia individuali tikrovė neturi jokios absoliučios būties. Daoizmas tuštumą aiškina kaip ramumo ir taikumo būseną, proto tyrumą ir visatos atspindį. Vakarų filosofijoje tuštumos jausmas gretinamas su nihilizmo filosofija. Tuštumos idėja taip pat svarbi ir egzistencialistams, nes egzistencializmas kyla iš atskirties ir desperacijos jausmo, iš žmonių, susiduriančių su tuštumos jausmu ir besistengiančių nugyventi autentišką gyvenimą. Egzistencialistai teigia, kad žmogus gyvena atskirtas nuo dievo, gamtos, kitų žmonių ir tikrojo savęs paties. Susigrūdę į miestus žmonės dirba beprasmius darbus, yra linksminami lengvos masinės medijos, todėl gyvena tik ant gyvenimo paviršiaus, tad net žmonės, iš pažiūros turintys viską, jaučia tuštumą, atskirtį.