Bet ne vien tolerancija ir palankumas žydų kultūrai būdingi tarpukario Lietuvai. Būta ir žydų gyvenimą nuodijusių reiškinių. Pasitaikydavo antisemitinių išsišokimų. Pavyzdžiui, 1923 m. Kaune per vieną naktį derva užteptos žydiškos parduotuvių, gydytojų kabinetų, advokatų kontorų iškabos. Kiek vėliau tai pasikartojo Šiauliuose ir kitur. Dr. Jonas Basanavičius, prof. Jonas Jablonskis, kiti įžymūs visuomenės veikėjai, mokslo žmonės tai griežtai pasmerkė. Nacizmui įsigalėjus Vokietijoje, antisemitizmo apraiškų Lietuvoje pagausėjo. Po 1926 m. perversmo žydams užtvertas kelias į valstybės įstaigas. Neįleidžiami visuomenės elitan žydai užsiiminėjo prekyba, vad. laisvosiomis profesijomis. Hitleriui įsigalėjus, imta įvairiai riboti žydų priėmimą į medicinos, teisės studijas. Universiteto studentai savo ruožtu pradėjo triukšmingas antisemitines akcijas; didelė profesūros dalis jas smerkė, tačiau tos akcijos nesiliovė.

Labiausiai išplėtota žydų kultūros sritis, nepakitusi tokia ir likvidavus tautinę savivaldą, buvo švietimas. Savotiškas paradoksas – bendravimo kalba buvo jidiš, beveik visi laikraščiai, tarp jų visi dienraščiai, buvo leidžiami jidiš kalba, o mokyklose daugiausia dėstoma hebrajų kalba. Šalyje įvairiais metais buvo nuo 110 iki 130 žydų pradžios mokyklų. Apie 85% iš maždaug 16.000 mokyklinio amžiaus vaikų mokėsi žydų mokyklose, kiti – lietuvių. Maždaug penktadalyje žydų mokyklų dėstyta jidiš kalba, 80% – hebrajiškai. Vidurinių mokyklų (gimnazijų ir progimnazijų) buvo 22 – 26, iš jų tik dvi jidiš kalba (o nuo 1933 m. liko vienintelė Kauno komercinė, vėliau – Šolom Aleichemo gimnazija). Šiose mokyklose dėstė aukštos kvalifikacijos pedagogai, tarp jų nemaža mokslo daktarų. Vidurinį išsilavinimą žydų jaunimas įgydavo ir lietuvių gimnazijose. Žydai sudarė nemažą dalį studentijos, trečiojo dešimtmečio pabaigoje – iki 25%. Pradėjus varžyti žydų priėmimą į aukštąsias mokyklas, jų dalis mažėjo, 1939 m. žydų studentų liko 360 iš bendro 3860 skaičiaus.

Tačiau vis labiau stiprėjant krikdemų įtakai, nuo 1923 m. pradėta siaurinti žydų autonomiją; 1924 m. likviduotos ministro žydų reikalams pareigybė, tautinė taryba; 1926 m. valstybės perversmas, įvedęs autoritarinį valdymą, visiškai panaikino demokratinius autonomijos pamatus. Bet religijos srityje liko visiška autonomija. Antai kariuomenėje greta katalikų kapelionų buvo vyriausias rabinas, kuris aptarnavo žydų karius. Apskritai žydų kultūra buvo toleruojama ir toliau. Veikė daug kultūros, sporto, švietėjiškų klubų, meno kolektyvų, vaidinusių jidiš kalba, teatro studija, buvo apie 120 visuomeninių ir tiek pat mokyklinių bibliotekų. Įžymių žydų kilmės veikėjų vardais pavadinamos gatvės. Kaune – rašytojo Abraomo Mapu, esperanto kūrėjo Liudviko Zamenhofo, genialaus matematiko, pateikusio realiatyvumo teorijos geometrinę interpretaciją, Hermano Minkovskio gatvės ir kt.

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydams buvo suteikta plati kultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnė negu kitose Europos šalyse. Lietuvoje tada gyveno 154.000 žydų, t. y. 7.5% krašto gyventojų. 1919 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje, pasirašytoje užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariai lygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumų naudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisę laisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre, mokyklose, teismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko savo vidinius reikalus – tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, dėstymo, dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalų autonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes.

Žydai aktyviai dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės. 1918 m. gruodžio 29 d. Vyriausybei paskelbus kreipimąsi, raginantį stoti ginti Lietuvą nuo grobikų, tarp 10.000 atsiliepusių savanorių buvo daugiau nei 500 žydų. Iš viso 1918-1923 m. kariuomenėje tarnavo per 3000 žydų. 23 pasižymėję kariai žydai buvo apdovanoti aukščiausiu apdovanojimu – Vyčio kryžiumi. Nepilnais duomenimis 73 žydai žuvo kautynėse. 1933 m. buvę kovotojai įkūrė Lietuvos žydų karių sąjungą. 1935 m. ši sąjunga pradėjo leisti laikraštį “Apžvalga” (lietuvių kalba). Labai reikšminga buvo veikla, siekiant Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo. Žydų visuomenės veikėjai panaudojo savo plačius tarptautinius ryšius šiam procesui paspartinti. Neatsitiktinai žinomas žydų veikėjas Šimšonas Rozenbaumas buvo paskirtas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministru.

LDK jau Vytauto laikais žydų gyveno 6000. Vytauto privilegijos ne visada padėjo LDK žydams. 1945 m. žydai buvo išvaryti iš LDK – 8 metams. Ir tai buvo pirmoji antižydiška akcija Rytų Europoje. Akcijos priežastis kaip ir daugelio Europos šalių – valdovo ir valstybės sunki finansinė ir ekonominė padėtis. 1503 m. žydams buvo leista sugrįšti ir vėl kaip ir iki išvarymo žydų bendruomenės – kahalai (hebrajų k.- kehika; kahalu buvo vadinamas ir bendruomenės reikalus tvarkantis savivaldos organas) autonomiškai tvarkė vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, kapines, pirtis. Jau XVIa. Žydų bendruomenė LDK tapo didele ekonomine ir visuomenine jėga su kuria valdovai buvo priversti skaitytis.

Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų (1772 – 1795 m.) Lietuva tapo Rusijos kolonija. Žydams buvo leista gyventi tik keliose gubernijose, vad. Sėslumo riboje, uždrausta gyventi stambiausiuose miestuose, kaimuose, turėti žemės. Vykdoma rusinimo politika, dažnai žiauriais būdais, k. a. žydų vaikų prievartinis ėmimas daugiau nei 25-eriems metams tarnauti kariuomenėje, vad. kantonuose. Rusinimui turėjo pasitarnauti ir 1847 m. Vilniuje įkurta rabinų mokykla, rengusi vad. valdiškus rabinus oficialioms pareigoms atlikti – registruoti gimimas, vedyboms ir kt. Gyventojai nelabai pasitikėjo šiais rabinais. 1855 m. užėmus sostą “carui išvaduotojui” Aleksandrui II, pradėta vykdyti gerokai liberalesnė politika, atsisakyta žiaurių antižydiškos politikos metodų, rusinimo politika sušvelnėjo.

Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba-štetl), čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tarpukario metais Vilkaviškyje iš 8000 gyventojų 3600 buvo žydai, Ukmergėje iš 10.000 gyventojų žydų buvo apie 5000, Jonavoje žydai sudarė daugiau kaip pusę 5500 gyventojų, Jurbarke – beveik 80%. Čia susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip žydams “štetl” tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė sinagoga (dažnai – keletas), chederai (vėliau – mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė (mikva). Greta sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai bendravo ir su lietuviais, visi geriau ar blogiau šnekėjo lietuviškai; neretas lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš, dar ir dabar retsykiais pasitaiko tokių. Plačiai bendraudami, žydai neasimiliavosi, išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą kultūrą.