Sodininkystė

Dvasinio ir politinio gyvenimo laisvėjimo tendencijos netruko atsispindėti ir parkų kūrimo mene. Dekoratyvinėje sodininkystėje buvo atsisakyta griežtų geometrinių linijų, kurios tarsi kaustė laisvėjantį XVIII a. Vakarų Europos dvasinį gyvenimą. Bene pirmiausiai šios tendencijos pasireiškė ekonomiškai sustiprėjusioje Anglijoje. Daugelis Anglijos menininkų XVIII a. pirmoje pusėje pradėjo žavėtis natūraliu gamtos grožiu, suteikiančiu žmogui laisvės ir nevaržomos erdvės pojūtį. Pirmieji peizažinių parkų eros artėjimo požymiai XVIII a. pradžioje jau buvo jaučiami ir to meto barokiniuose parkuose: gerokai padidėjo bendras parkų plotas, dalinai buvo atsisakyta griežtų tiesių linijų. Anglijoje ir visoje Europoje peizažinių parkų pradininku laikomas Viljamas Kentas (William Kent) (1685 – 1788). Jis peizažiniu stiliumi rekonstravo žymiausius Anglijos renesansinius ir barokinius parkus.

Pagrindinė verpstiško vainiko dalis yra iki pat viršūnės einantis tvirtas liemuo, apaugęs horizontaliai (ar bent jau panašiai) augančiomis šoninėmis šakomis. Be to, viršutinės šakos daug trumpesnės negu apatinės. Natūraliai augantis žemaūgis vaismedis negali suformuoti tvirto liemens dėl savo ankstyvo ir gausaus derėjimo. Vos tik pradėjus tokiam vaismedžiui derėti, viršūnė nusvyra nuo sunkios vaisių naštos ir paprasčiausiai prapuola. Kad taip neatsitiktų, verpstės formos vainikui formuoti yra būtinos tvirtos atramos. Kamienas turi būti ne trumpesnis kaip 60 cm.

Senovės Kinijoje (VI – IV a. pr. Kr.) šalia šventyklų ir valdovų rūmų buvo sodinamos šventosios medžių giraitės, o dekoratyvinių sodų kaip tokių dar nebuvo. Dekoratyvinių sodų kūrimo pradžia čia siejama su VII a., kada Kiniją valdė Tang dinastija, o jų suklestėjimas – su XII a. Apie tai galima spręsti iš išlikusių rašytinių šaltinių bei piešinių ant šilko. Kinijos valdovų soduose būdavo kopijuojamas natūralus kalnų landšaftas, su upeliais, nedideliais ežeriukais, uolomis. Juose buvo auginami bambukai, magnolijos, slyvos, vyšnios, migdolai, abrikosai, chrizantemos…

Lietuvos valstybiniam augalų veislių tyrimo centrui perduotos tirti dvi naujausios kriaušių veislės: Gaisra ir Liepona. Gaisra – ankstyvoji rudeninė kriaušių veislė. Jos sėjinukas Nr.1729 išaugintas iš savaime apsidulkinusios Max Red Bartle (Raudonojo Viljamso) sėklos. Vaismedžiai vidutinio augumo, šaltą žiemą ištveria patenkinamai, atsparūs ligoms. Veislė kryžmadulkė. Žydi vidutiniškai anksti. Gerai apsidulkina su Kliapo mėgstamosios, Konferencinės ir kitomis vidutiniškai anksti žydinčių veislių žiedadulkėmis. Įskiepyti į paprastosios kriaušės (Pyrus communis) sėklinius poskiepius derėti pradeda penktaisiais-šeštaisiais augimo sode metais. Dera gausiai, kasmet, išskyrus tuos metus, kai po šaltų žiemų pašąla vaisinės šakelės ir žiediniai pumpurai ar žydėjimo metu žiedus apšaldo pavasarinės šalnos. Vainikas plačios piramidės formos, vidutinio tankumo.

Dekoratvinėje sodininkystėje pradėjo dominuoti barokinis stilius. Pirmieji šio stiliaus parkai Italijoje buvo sukurti jau XVI a. pabaigoje. Jiems buvo būdingos didesnės erdvės, neretai pritaikant tam natūralų landšaftą. Centrinę vietą šiuose soduose užimdavo rūmai ar pilys. Nuo jų stiliaus ir formos priklausydavo ir viso sodo išplanavimas. Baroko soduose dar didesnis vaidmuo buvo skiriamas vandens telkiniams ir vandens efektams. Vandens efektų menas čia pasiekė savo didžiausią suklestėjimą. Baroko sodus puošė prašmatnūs, papuošti įvairiomis skulptūromis vandens baseinai, kanalai, fontanai, kaskados, vandens slenksčiai…

Lietuvos klimato ir dirvožemio sąlygos puikiai tinka juodiesiems ir raudoniesiems serbentams auginti. Atsigaunančios vaisių ir uogų perdirbimo įmonės, gilaus šaldymo, mechanizuoto derliaus skynimo galimybės skatina didinti šių verslinių uogynų plotus. Prieš penkerius metus Lietuvoje buvo apie 640 ha, o šiuo metu – apie 1 500 ha verslinių serbentynų. Pagal šį rodiklį Lietuva užima šeštąją vietą Europoje. Juodųjų serbentų veislių selekcija pasaulyje vis labiau orientuojasi į produkcijos kokybę. Naujų veislių uogose siekiama padidinti askorbo rūgšties, antioksidantų bei eterinių aliejų kiekį. Žinoma, pagrindiniai selekciniai reikalavimai veislėms išlieka tie patys: vėlyvas žydėjimas (kai jau būna praėjusios pavasarinės šalnos); atsparumas ligoms ir kenkėjams; glausta krūmų forma; derlumas; uogų tinkamumas gabenti ir pan.

Viduramžių epochoje daugelyje Europos šalių dekoratyvinės sodininkystės menas pergyveno didelį nuosmukį ir sąstingį. Buvo apsiribojama nedideliais, utilitarinės paskirties vienuolynų ir pilių sodais, kuriuose dažniausiai buvo auginami įvairūs vaistiniai bei prieskoniniai augalai. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, suskirstyti į kvadratinius ar stačiakampius plotelius. Tiek mokslo, tiek meno vystymąsi viduramžiais labai ribojo bažnyčia. Nepaisant to soduose pasirodė ir kai kurie nauji elementai – labirintai, kurie vėliau tapo labai populiarūs renesanso epochos ir barokiniuose soduose. Žymiai didesni ir prabangesni sodai viduramžių epochos pabaigoje (XIII – XIV a.) buvo kuriami šalia Vakarų Europos šalių karalių ir turtingųjų feodalų rūmų. Jie buvo skirti pramogoms ir poilsiui.

Parkų kūrimo meno istorinis vystymasis yra tampriai susijęs su apskritai visos dekoratyvinės sodininkystės ir jos tradicijų istorine raida. Bene anksčiausiai dekoratyvine sodininkyste buvo susidomėta Senovės Egipte (3000 – 1000 m. pr. Kr.). Iki šių dienų išlikę faraonų kapaviečių radiniai (antkapiniai bareljiefai, kapaviečių sienų piešiniai, augalų liekanos šalia faraonų palaikų…) liudija apie gana aukšto lygio to meto dekoratyvinės sodininkystės kultūrą ir tradicijas. Senovės egiptiečių sodai buvo taisyklingos (dažniausiai stačiakampio) formos, apsupti aukštos 3 -4 m akmeninės, molinių plytų ar plūktinės molio tvoros, kuri ne tik saugojo sodą nuo pašalinių akių, bet ir teikė malonų pavėsį, kas karštame Egipto klimate buvo labai svarbu. Dėl gana audringų pavasarinių Nilo potvynių, jie buvo rengiami ant kalvelių ar Nilo slėnio šlaituose. Įėjimą į sodą puošdavo prabangūs vartai (portalas).