Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau...
Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus. Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei...
Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant. Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir... pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip?...
