| |

Vilniuje – tikro alaus restoranas “Alaus namai”

“Tai – ne restoranas, tai – ideologija. Nepaisant to, kad “Alaus namai” turi visus bet kuriam alaus restoranui būdingus atributus, mes stengsimės, kad jis taptų štabu judėjimo, išpažįstančio natūralaus, tradicinio lietuviško alaus vertybes. Originalaus, savo, o ne standartus atitinkančio. Skonį turinčio alaus entuziastų daugėja visame pasaulyje, todėl manome, kad primirštos lietuviško alaus kultūros gaivinimas vertingas tiek saugant tradicijas, tiek siekiant įvairovės supanašėjusioje rinkoje”, – pažymėjo “Alaus namų” bendrasavininkas Audrius Vidžys. Alaus mėgėjai čia galės paragauti 12 pilstomo lietuviško gyvo alaus rūšių, verdamų mažųjų aludarių griežtai laikantis tradicinės tikro alaus gamybos technologijos. Ateityje tikro lietuviško pilstomo alaus asortimentas didės. Restorane pilstomas Jono Morkūno (Pasvalys), Aldonos Udrienės (Pakruojis), “Davros” (Pakruojis), “Rinkuškių” (Biržai), “Būtautų dvaro alaus” (Biržai), “Biržų alaus”, “Vilniaus alaus”, “Piniavos alučio” (Panevežys), “Alaus purslų” (Panevėžys) ir “Vilkmergės alaus” (Ukmergė) daryklų alus. “Valdžios politika ir konkurencija tradicinę aludarystę pamažu išstumia iš rinkos, todėl skubame išsaugoti tai, kas liko ir paskatinti tuos, kurie ieško naujų galimybių. Latvijoje ir Estijoje kaimiškos aludarystės tradicijos visiškai išnyko, o Lietuvoje vis dar veikia apie 60 smulkiųjų aludarių, kurių produkcija savo kokybe ir skonio savybėmis dažnai lenkia populiariose kavinėse pateikiamus gėrimus.

| |

Vyriausybė smaugia mažuosius aludarius

Lietuvos biudžetas gali netekti beveik 18 mln. litų mokesčių. Naujoji Vyriausybė 2009 metų biudžeto projekte ne tik siūlo naikinti akcizo lengvatas smulkioms alaus darykloms, bet ir padidinti bendrą alaus akcizą 10 procentų. Mažų alaus daryklų asociacija įsitikinusi, kad panaikinus lengvatas mažosios alaus daryklos bankrutuos, dėl to mažės valstybės biudžeto pajamos.”Vyriausybės siūlomi sprendimai yra dvigubas smūgis smulkiajam alaus verslui. Kadangi planai bus įgyvendinti per vieną naktį, galime teigti jog tai – trigubas smūgis. Įsipareigojimai tiekėjams ir pirkėjams jau yra pasirašyti, o už jų nesilaikymą numatytos baudos,” – sako asociacijos pirmininkė Lina Šileikienė. Pasak jos, naujoji Vyriausybė sąmoningai žlugdo lietuvišką smulkųjį verslą – sudaromos sąlygos klestėti užsienio investuotojams priklausančioms didžiosioms bendrovėms, nors smulkiosios alaus daryklos saugo šimtmečių tradicijas ir senuosius amatus. Šią savaitę Seimo Sveikatos reikalų komitetas vienbalsiai balsavo, kad natūralios fermentacijos gėrimams – alui, vynui ir sidrui – akcizas būtų didinamas 10 proc. Galutinį sprendimą dėl akcizo artimiausiu metu priims Seimas. Pasak asociacijos pirmininkės, krizės laikotarpiu didžiosioms alaus darykloms sudrytos sąlygos atsikratyti konkurentų. Mažos alaus daryklos bus priverstos uždaryti savo verslą. Suskaičiavus dabartinių ir planuojančių tapti asociacijos nariais bendrovių darbuotojus, galima teigti, jog be darbo liks 350 žmonių.

|

Nuo 2010 m. siūloma drausti visų formų alkoholio reklamą

Teikiamu projektu siūloma riboti alkoholio prieinamumą griežtinant alkoholio pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimus, drausti vartoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams asmenims, uždrausti visų formų alkoholio reklamą nuo 2010 m. sausio 1 d., alkoholio reklamos kontrolę visuomenės informavimo priemonėse grąžinti iš Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai, taip pat suvienodinti Alkoholio kontrolės įstatyme vartojamų sąvokų nuostatas su kitais įstatymais. Taip pat siūloma drausti fiziniams ir juridiniams asmenims, užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms laikyti ir gabenti alkoholinius gėrimus atidarytoje taroje automobilių salonuose. Be to, siūloma drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose ir nestacionariose degalinėse. Siekiant sumažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą gyventojams, siekiama drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais kioskuose, sanatorijose, įrengtose viešojo maitinimo įmonėse, masiniuose renginiuose ir mugėse alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 6 procentus, parodose – alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 13 procentų. Projekte numatoma įvesti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą mažmeninės prekybos įmonėse, sugriežtinti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą prekybos įmonėse, įrengtose daugiabučiuose namuose.

|

Jaunųjų alkoholikų karta

Medikai tvirtina, kad silpnųjų gėrimų pranašumas prieš stipriuosius tėra mitas. Lietuvoje ryškėja nauja tendencija: į specialistus dėl alkoholio priklausomybės kreipiasi dvidešimtmečiai. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad reklama ne tik informuoja, bet ir skatina rinktis. Iš visų reklamos funkcijų – informuoti, priminti ir skatinti – pati svarbiausia yra pastaroji, sako ekspertai. „Ugniniams saulėlydžiams begęstant, anuomet iškiliuose dvaro rūmuose neretai panelės ir ponaičiai mėgaudavosi nekaltais maišyto skonio gėrimais. Sodrios giros taurė, pagardinta „Kunigaikščių“ alumi, ne tik maloniai šildė, bet ir nuteikė žaismingai“, – skelbia viena gerai žinoma reklama. Visi žino, kad reklamos tikslas – ne tik informuoti apie naujo produkto rinkoje atsiradimą, bet ir įsiūlyti jį vartotojams. Pamatęs reklamą žmogus turi užsinorėti paragauti – išgerti. Ar jis naują produktą gers vietoje sau įprastinio alkoholinio gėrimo, ar gers tik todėl, kad norės išbandyti, nuspręs pats. Svarbu, kad išgertų. Dar geriau, jei gers ir toliau, ir dažniau. Visiems buvo aišku, ko siekė alkoholinių gėrimų bendrovė, skatindama kovoti už „laisvę Joninėms“. Kokia šventė be alkoholio? 2008–uosius Seimas paskelbė Blaivybės metais ir nusprendė, kad veiksmingiausias būdas kovoti su plintančiu girtavimu – uždrausti alkoholio reklamą. Taip problemos sprendimas visiškai politizuotas ir įbruktas į Prezidento rankas.

| |

Degtinė

Degtinės istorija siekia XIII a. pabaigą, kai ji pradėta gaminti Lenkijoje. Primieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima Vodka yra 1405 m. Sandomierz miesto teismo įrašai. Nuo XIV-XV amžių degtinė gaminama ir Lietuvoje. Rusijoje degtinė (Vodka) pirmą kartą raštuose paminėta tik 1751 m. imperatorienės Jelizovetos dekrete, skirtame spirito varyklų nacionalizacijai. Nepaisant to, šiuo metu įprastos degtinės (Vodkos) kilmė siejama su Rusija, kuri pirmoji ėmė masiškai gaminti šiuos gėrimus iš rektifikuoto spirito. Iki 1885 metų degtinė Rusijoje (išsinešimui) buvo pardavinėjama tik kibirais (12,3 L). Dėl itin gero išvalymo (analogiško kelioms dešimtims pervarymų), rektifikuoti spiritai yra praktiškai bekvapiai, todėl jų gamybai galima naudoti bet kokias, netgi itin prastas žaliavas (bulves, runkelius ir pan.). Skoniui ir kvapui suteikti į tokias degtines dedami nedideli kiekiai cukraus, aromatizuojančių medžiagų. Būtent tokia, iš rektifikuoto spirito gaminama degtinė, gaminta Rusijoje, davė pradžią šiuolaikinėms degtinėms, pasaulyje žinomoms, kaip vodka.

| |

Konjakas

Konjakas (nuo pranc. Cognac – regionas, kuriame gaminamas konjakas) – spiritinis gėrimas, gaminamas Prancūzijos Cognac regione, laikantis valstybinės organizacijos Bureau National Interprofessionel du Cognac nustatytų reikalavimų: Gėrimas turi būti pagamintas griežtai apibrėžtame Cognac regione, iš konkrečių rūšių vynuogių. Vyno spiritas, iš kurio daromas konjakas, turi būti pagamintas dvigubos distiliacijos būdu. Turi būti išlaikytas (sendintas) tikrose ąžuolo statinėse ne mažiau, nei 2 metus. Kartais, pagal gamybos vietą, išskiriamos Grande Champaigne ir Petite Champaigne konjako rūšys. Konjakas daromas iš vynuogių spirito (pranc. Eaux de Vie – gyvojo vandens), kuris, savo ruožtu, gaminamas iš specialiai paruošto sauso balto vynuogių vyno. Distiliacijos metu gaunamas maždaug 70% stiprumo spiritas, kuris pilstomas į ąžuolo statines ir sendinamas. Senstant, konjake ištirpsta kai kurios ąžuolo medienoje esančios medžiagos (dėl to konjakas įgauja rusvą atspalvį), per ąžuolo poras prasiskverbęs oras sukelia lėtą konjako oksidaciją ir naujų aromatinių junginių susidarymą. Tuo pat metu, dalis alkoholio išgaruoja, ilgainiui gėrimas tampa šiek tiek silpnesniu. Išlaikytas konjakas atskiedžiamas vandeniu, gaunant 40% stiprumo gėrimą, kuris išpilstomas į butelius. Dažnai, išpilstant, maišomos kelios konjakų rūšys, tada bendras amžius nustatomas, remiantis jauniausiu iš konjakų, esančių mišinyje.

| |

Likeris

Likeriai – labai plati grupė alkoholinių gėrimų, gaunamų, maišant spiritinius gėrimus su įvairiais sirupais, trauktinėmis, vynais, sultimis ir pan. Pirmieji likeriai buvo pradėti kurti dar XII-XIII amžiuose, iškarto po alkoholio distiliacijos išradimo. Likeriai itin išpopuliarėjo XIX amžiuje, atsiradus pigioms spirito gamybos technologijoms. Likerių stiprumas būna labai įvairus: nuo 18 iki 80% etilo alkoholio. Skoniui pagerinti į likerius pilama cukraus sirupo, tirštumui (konsistencijai) išlaikyti – krakmolo sirupo. Kai kurie likeriai, kaip ir trauktinės, gali būti išlaikomi iki kelerių metų, kad įgytų geresnį skonį. Tiesa, dėl didelio kiekio cukraus, išlaikymas paprastai daromas stikliniuose ar metaliniuose induose, o ne statinėse.

| |

Midus

Midus – alkoholinis gėrimas, gaminamas iš medaus. Natūralus midus būna 10-12, kartais – iki 16% alkoholio stiprumo, gaminamas mielėmis fermentuojant medaus ir vandens mišinį. Dalis medaus kartais pakeičiama cukrumi, skoniui pagerinti dedama vaisių, uogų, aromatinių žolelių. Yra žinoma, kad midų gėrė dar senovės egiptiečiai, romėnai, graikai, tačiau šiose šalyse jį išstūmė gerokai pigesni alkoholiniai gėrimai, gaminami, fermentuojant vynuogių ar vaisių sultis (vynas). Viduramžiais midus buvo gana paplitęs Šiaurės Europos šalyse, Lietuvoje, Rusijoje. XVII-XVIII a., nykstant bitininkystei ir kylant medaus kainoms, midaus gamyba nunyko. Šiuo metu tradicinis midus nėra gaminamas, tačiau jo pagrindu yra sukurta grupė likeriams ir trauktinėms artimų alkoholinių gėrimų, gaminamų Stakliškių gamykloje “Lietuviškas midus”.

| |

Samanė

Pirmieji degtinės bravorai Lietuvoje atsirado dar XIV-XV amžiuose, tačiau 1529 įsigaliojęs Lietuvos Statutas apribojo degtinės gamybą bei įvedė mokesčius alkoholiniams gėrimams, todėl gana greitai ėmė rastis nelegalių bravorų, su kuriais ir siejamas samanės atsiradimas. Iki XIX a. pradžios legaliuose bravoruose degtinė buvo gaminama iš grūdų, dažniausiai – rugių, gautą spiritą atskiedžiant vandeniu. Tačiau, atsiradus spirito rektifikacijos metodams, vystantis pramonei, didėjant degtinės gamybos apimtims, tapo daug paprasčiau gaminti degtinę, skiedžiant vandeniu prastesnį – runkelių, bulvių ir pan. spiritą. Tokios degtinės kokybė buvo prasta, tačiau savikaina – kelis kartus mažesnė. Dalis tradicinės degtinės gamintojų persiorientavo ir ėmė gaminti išlaikytą degtinę – starką. Dėl suprastėjusios gamyklinės degtinės kokybės bei didelių mokesčių Lietuvos kaimuose ėmė labiau plisti namudinė degtinės gamyba, naudojant tradicinius, dar XV-XVI amžiuose atidirbtus metodus. Naminės degtinės gamyba labiau suklestėdavo karo bei draudimų metais, ypač smarkiai suklestėjo XX a. 9-ame dešimtmetyje, Tarybų Sąjungoje įvedus alkoholio draudimus. Nors, gaminant itin pigią, nelegalią degtinę, būdavo naudojamos ir itin nekokybiškos žaliavos (bulvės, ropės, burokai, cukrus, etc.), tradiciniai samanės gamybos būdai išliko.