Šventėse ir mugėse pakruojietę aludarę Aldoną Udrienę daugelis pažįsta kaip kaimiško gyvojo alaus gamintoją ir to krašto senųjų amatų puoselėtoją. Kas bent kartą važiavo “Alaus keliu” per Pakruojį, būtinai užsuko pas verslinkę Aldoną Udrienę. Jos svečių knygoje beveik kiekviename įraše palinkėjimas neišsenkančios energijos. Keliauninkai turbūt nė nežinojo, kad ši moteris energijos turi kiek mitologinis paukštis feniksas. Vaikystėje sudegusi iki apanglėjimo ji vis dėlto pakilo gyventi, likusi viena su sūnumi glėbyje ir nebaigtomis statybomis – išpuoselėjo vieną iš gražiausių mieste sodybų, ne kartą žlugus verslui, imdavosi naujo.

Svarbiausia, kalbant apie alkoholį, – ne kokybė ir ne kaina. Ir netgi ne kiekis, nors kažkam ši mintis gali pasirodyti šventvagiška. Svarbiausia – kompanija. Kai geri namuose, Lietuvoje, viskas aišku. Andrius po 400 gramų išsyk užmiega, Vytas pradeda veltis į ginčus, o Stasį patraukia prie moterų. Tačiau, kilnodamas taurelę su užsieniečiais, visada gali tikėtis siurprizų. Apie tai – ir šios publikacijos mintys. Daryti apibendrinimų nereikėtų, nors vieną išvadą vis dėlto surizikuočiau pateikti: istorikams ne pro šalį būtų pamąstyti apie naują metodologiją. Užuot metų metus tyrinėję kokios nors tautos istoriją, kultūrą ir kalbą, eitų trumpesniu keliu: „pasigautų” kokį nors užsienietį ir su juo išgertų.

Biržų krašto muziejus „Sėla“ kviečia aplankyti unikalią ekspoziciją „Alaus kelias“ bei sudalyvauti programoje „Žaldoko alus“. Čia susipažinsite su senosios aludarystės reikmenimis ir aukštaičių vaišingumą menančiomis tradicijomis.
Susėdę už balta staltiese padengto stalo paragausite biržietiško alaus, sūrio ir naminės duonos. Kartu su folkloro ansambliu „Siaudela“, propaguojančiu archajinį krašto etnomuzikavimo savitumą ir vaišių dainas, galėsite skudučiuoti, pūsti ragus, padainuoti ir pašokti.
Kitose muziejaus salėse susipažinsite su turtinga Biržų krašto kultūra ir istorija.

Kas pirmasis išvirė alų – mes tikriausiai niekada nesužinosime. Jeigu Jūs, gerdami bokalą šio skanaus, gaivinančio, truputį apyniais kvepiančio gėrimo, mintimis norėtumėt padėkoti tiems, kurie tą gėrimą sukūrė, būtų keblu. Alus yra toks senas gėrimas, kad nustatyti pirmuosius gamintojus paprasčiausiai neįmanoma. Alaus gamyba prasidėjo nuo neatmenamų laikų. Nagrinėdami alaus receptus, iškaltus akmenyse, galime tvirtinti, kad maždaug 7000 metų prieš mūsų erą, t.y. prieš 9000 metų, šumerai jau mokėjo iš salyklo virti alų. Alų su malonumu gėrė ir didikai, ir skurdžiai. Jis buvo aukojamas dievams, juo mokėjo už darbą. Šumerai sakydavo; “Nežinosi alaus – nepažinsi džiaugsmo”. Alaus gamybos tradicija yra labai sena, jos procesas daug kartų keitėsi, todėl ir pats alus įvairiai vadinamas. Senovės germanų kalba alus buvo vadinamas Peor, Bior, Pier, taip pat Alu, Alo, Ealo, išlikęs anglų kalboje kaip Ale.

Vilniuje, kaip ir Lietuvoje alus žinomas nuo seniausių laikų, antai net 17 amžiuje rusų pirkliai pirkdavo iš Lietuvos medžiagas alaus gamybai. Tiesa vienu metu pirkti medžiagas iš Lietuvos buvo uždrausta, nes pasak Rusijos bajorų – “est na Litve baba vedunja i nagovarivaet na chmel, s celju navesti na Rusj morovoe poverije. Pirmosios pramoninės alaus daryklos Vilniuje atsirado antroje XIX amžiaus pusėje, kaip 1860 metais Lukiškėse šalia Tauro kalno gerbiamas to meto pirklys Vilhelmas Šopenas pastatė didelę gamyklą, dabar veikiančią “Tauro” pavadinimu. Vėliau tuometiniame Užupyje (dabar vadinamas Markučiais) įsikūrė Iljos Jefimovičiaus Lipskio bravoras. Po 1900 metų Vilniuje veikė ir daugiau alaus daryklų – tai Anilovičiaus, Šeiniuko, Aizenšteino, Rubinšteino, Iceko, Leizoro, Olhevickio bravorai, bei keletas kitų, informacija apie kuriuos neišlikusi.

Ilgu būdavo laukti saulėgrįžos senajame kaime – tamsūs ir nykūs gruodžio vakarai. Šių dienų miesto žmogų per paskutinį mėnesį ginte pragena nebaigti metų darbai. O vis dėlto retsykiais koks bokalas alaus gerai nuo darbų įtampos atlėgti ar tą žiemišką nuotaiką šalin nuginti. Tad pakalbėkime apie alų, jo gėrimo papročius, jų kilmę. Tiesą sakant, šių eilučių autorius nėra didelis jo gerbėjas, tačiau tokiai temai ryžosi, nes įkyrėjo neišradingos ir tiesmukos alaus reklamos televizoriaus ekrane. Neturinčios nieko bendra su lietuviškomis tradicijomis. Blogiausia, kad net sportą iš to bandoma daryti, rekordus fiksuoti: butelį alaus per tris sekundes! Taigi apie putojantį ir linksminantį gėrimą… Gaminamas alus iš sudaigintų miežių salyklo, pridedant apynių spurgų; rūgdamas prisisodrina angliarūgštės. Žmonija alų išrado civilizacijos priešaušryje; jo pasigaminti mokėta Egipte ir Babilone jau IV tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą.

Uždarosios akcinės bendrovės SIGRAMA alaus darykla Vilniuje savo veiklą pradėjo 2001 metais. Bet dar 1993 metais dabartinis daryklos savininkas Ramūnas Šermončius, tuo metu tik 23 metų, bet jau turėjo privačią alaus daryklą Gargžduose. Joje alų virė aludaris Žygintas (istorija pavardę nutyli) iš Biržų. Alus taip ir vadinosi “Aukštaičių Žygio Alus”. Alus buvo platinamas visame pajūrio regione. Bet likimas lėmė, kad Ramūnas turėjo persikelti gyventi į Vilnių. Visą tą laiką jo neapleido idėja virti alų. 2000 metų pradžioje ši idėja virto pastato naujai daryklai ieškojimu. Maždaug po pusmečio paieškų apsistota ties senu lenkiškos prieškarinės statybos pastatu dabartinės gamyklos ELFA teritorijoje. Po visų remontų ir alaus daryklos įrengimo 2001 metų rugsėjo 11 dieną (būtent tą pačią garsiąją dieną) gauta licenzija gaminti alui. Jau spalio pradžioje pirmasis alus atgaivino vilniečių sielas. Nuo pat pradžios iki šio laiko gaminamas “Žygio” (alk. 5 proc.) ir “Žygio Stiprusis” (alk. 7,5 proc.) alus.

Lietuvoje žmonės seniau alų darydavo namuose savo reikalams – šeimos šventėms pažymėti, o po dienos darbų atsigaivinti, svečiams ir kaimynams pavaišinti. Tikrieji aludariai, dažnai praktikuodamiesi, sukaupdavo didelį alaus gamybos patyrima. Taciau daugelis savo gamybos budus laike paslaptyje. Garsas apie tokius specialistus toli pasklisdavo. Į juos kreipdavosi žmonės artejant šventėms, darbų pabaigtuvėms ar vestuvėms, kad už tam tikrą atpildą padarytų ir jiems to skanaus gerimėlio. Labai gražiai vieną tokį Biržų krašto aludarį pavaizdavo režisierius ir dramaturgas B.Dauguvietis savo pjesėje “Žaldokynė”. XVI amžiuje, kai didesniuose Lietuvos miestuose pradėjo kurtis amatininkų cechai, prie jų dirbtuvių atsiradusiose krautuvėlėse, šalia kitų prekių buvo galima nusipirkti ir salyklo alui pasidaryti. Pradėjo veikti ivairios nedidelės alaus daryklėlės arba jis buvo daromas tiesiog karčiamose, kur įmonės rinkdavosi įvairiems sandėriams, nesekmės karteliui nuplauti ar paprasčiausiai alaus paragauti. Pavyzdžiui, Šiaulių karališkosios ekonomijos 1649 m. inventoriuje pažymėta, kad Šiaulių mieste tais metais buvo net 147 alaus karčiamos, Daugeliškio miestelyje (Ignalinos raj.) XVIII amžiuje buvo 40 alaus bravorų, Kauno gubernijoje 1857 m. – 67 alaus daryklos.