Kategorija: Kultūra

Aleksandras Žarskus apie Kultūros, religijos ar civilizacijos pirminį pamatą

Kodėl Lietuvių valstiečių Vaikai iš karto nuo žagrės tapdavo inteligentais, šviesuoliais, eruditais, tuo tarpu kai Prancūzijoje tokį lygį pasiekdavo tik per tris kartas? Vėlgi atsakymas tas pats – dėka sudrausmintos ir perkeistos gyvybinės energijos. Tai ką jau pamiršome, pa­ste­bė­jo ki­ta­tau­čiai. Pamoks­li­nin­kas iš Ber­ly­no D. Je­ni­šas (1799 m.) K. G. Mil­kaus žo­dy­no pra­tar­mė­je ra­šė, kad Lie­tu­vių […]...

Tauta kaip dvasinė bendruomenė

Nors ir atremta i biologinį pagrindą, Tauta nėra tik kraujo bendruomenė. Kaip Žmogus yra daugiau negu tik Gamtos padaras, taip ir Tauta. Būdama žmogiškoji bendruomenė, Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, tuo pačiu — ne prigimties, o Kultūros dalykas. Kultūra yra tasai pagrindas, kuris atitinkamą bendruomenę sutelkia į Tautą. Patinka ar nepatinka, bet taip yra: […]...

Kanapės senovės Lietuvoje

Ne tik Kūčių stalo, bet ir viso šio tamsiojo metų laikotarpio tradicinis Lietuvių maistas gelbėjo Žmones nuo Saulės trūkumo, sklaidė niūrią nuotaiką, stiprino organizmą, saugojo nuo depresijos. Būtent tokiomis maistinėmis savybėmis pasižymi ir kanapės, kurios pastaruoju metu Lietuvoje beveik išnyko. Tradicinėje Lietuvių virtuvėje jau nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų (kaip, beje, ir visus metus) vyravo […]...

Jonas Trinkūnas apie Baltų Švenčių sąsajas su Gamta

Man atrodo, jog praeityje tokia Gamtos, klimato įvairovė Lietuviams darė gerą poveikį, nes ir pasaulėžiūrą, Pasaulio supratimą padėjo glaudžiai sieti su Gamta. Juk, pavyzdžiui, nepaprastai malonu išvysti, kaip, visa, kas žiemą atrodė numirę, sušalę, pavasarį prisikelia. Ir toliau tie stebuklai nesibaigia, o plėtojasi: Gamta sužaliuoja, suklesti. Tas klestėjimas viršūnę pasiekia birželio pabaigoje. O Mūsų kalendorinės […]...

Kazys Bradūnas Karaliui Gediminui apie Taiką (iš poezijos rinkinio „Pokalbiai su Karalium”)

Palauk, Valdove, neskubėki – Pirmiau Taika su savimi ir su savais, Pirmiau su Saule, su Žeme kalbėki, Su debesiu, su plaukiančiais javais, Su savo širdimi, su Mūsų menkumu – Ir jauski, kaip ramu… Pažvelk – Žvaigždynais dengiasi Dangaus pašlaitės, Ir tulpių taurės sklidinos rasų… Kas ten kalnely? Negi Donelaitis Pakilęs klausosi pavasario garsų?.. Tai ta […]...

Vytautas Petkevičius apie Lietuvių Dabą Pasaulio kontekste

Dainų dainavimas ir tautinių rūbų dėvėjimas – tai dar ne atgimimas. Laimės ne tie, kurie daugiau Dainų žinos ar ginklų turės, o tie, kas bus dvasingesni, išspręs Kūrybos problemas visose srityse. Tuomet išgyvensime dar tūkstančius metų. Tačiau, kaip matote, Mes politizuojamės, bet nedabėjam. Yra teorija, kad šita civilizacija pasmerkta žūti, nes nebegali reprodukuoti aukštos Dvasios […]...

Gintaras Beresnevičius apie lietuvišką Dainą ir Rūpintojėlio provaizdį

Dainavimas Lietuvių tradicijoje, matyt, kaip ir dažnoje yra irgi nuasmeninantis, tačiau pakylėjantis kitokiu būdu; meditacija yra dainavimas, nes, drįsčiau tarti, didžioji Lietuvių Dainų dalis yra besiužetė, tai rodo ir epo nebuvimas, o apdainuojami dalykai dažniausiai skirti sukelti tam tikrai specifinei būsenai (arba jai išreikšti) – tai gali būti sielvartas, vargas, vaizdeliai apie dvarus ir kalnus, […]...

Tūkstančio piliakalnių šalis

Dvasinę Gyvybę Tautai ir Valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia Mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. Lietuva – piliakalnių šalis. Vien Mūsų Valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas […]...

Rudens virsmas. Ilgės ir Vėlinės

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta Gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino Oras. Lygiai taip mainosi ir Žmogaus nusiteikimas… Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir Gamta bei Oras, keičiasi ir Žmogaus Gyvenimas… Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o Sielai tikriausiai labai pasikeisti. Kitimas […]...

Aurelijus Augustinas „Apie krikščionių mokymą“

Aurelijus Augustinas „Apie krikščionių mokymą“
Meilė – tai neįrėminama sąvoka, kurios pasaulietinis supratimas, panašiai kaip ir oras, kinta, nevaldomas valandų, dienų ar nesustabdomo metų laiko: vieną dieną, regis, atiduotum širdį, o kitą – be gailesčio išeitum, neatsigręždamas į mylimo akis. Žmonės neretai nusivilia šia didinga “stichija”, teigdami, kad “ji – ne tokia jau ir didinga”. Bet ar tikrai tai tiesa? O gal nusivylimas ir skausmas yra įrodymas ar įspėjimas, kad patys kažką darome ne taip? Šventojo Augustino keturių tomų veikalas „Apie krikščionių mokslą“ puikiai paaiškina ką ir kaip...