Flamenko

Perpintas aistros ir meilės meno – Flamenko yra vienas iš nedaugelio šokio stilių, sugebančių užžiebti ugnį žmonių širdyse! Tai ypatingas pasakojimas apie gyvenimą, sudėtingus vyro ir moters santykius, nesibaigiantį dviejų žmonių ryšį. Flamenko yra ypatingas muzikos (toke), dainavimo (kante) bei šokio (baile) junginys, sugebantis savo išraiškingumu bei dinamika pakerėti visus be išimties. Patys Flamenko šokiai bei dainavimas paprastai lydimi gitaros skambesio ir perkusijos: ritmingu mušimu rankomis bei kastanjetėmis, kas suteikia papildomo žavesio. Flamenko – tai visa kultūra, suliejanti šokius, muziką, dainavimą. Tai gyvenimo stilius, reikalaujantis visiško atsidavimo bei supratimo. Flamenko atsirado dar XV amžiuje kaitrioje Ispanijos žemėje. Šio stiliaus pradininkais laikomi čigonai, po Bizantijos žlugimo, įsikūrę Andalusijoje. Jų tradicijos įsiliejo į maurų kultūrą, kas ir davė pradžią Flamenko. Šis stilius – tai įvairių kultūrų susiliejimo rezultatas: indų, arabų, keltų, Pietų Amerikos… Dėl tokio neįprasto mišinio Flamenko ir yra toks patrauklus, paslaptingas, nepakartojamas… Pakankamai ilgą laikotarpį Flamenko buvo laikomas „uždaru menu“. Nuo pat savo įsikūrimo Ispanijoje, čigonai buvo laikomi visuomenės dugnu. Jų draugijos, tuo pačiu ir kultūrų susiliejimo, įvairiais būdais buvo stengiamasi išvengti. Flamenko vystėsi pogrindyje – „išrinktųjų“ rate.

Flamenkas ir korida jau seniai tapo dviem neatsiejamais Ispanijos simboliais. Mano pirmoji pažintis su flamenku, deja, įvyko ne Pietų Ispanijoje, o viename Maskvos kino teatre. Pamenu, kaip prieš porą dešimtmečių žiūrėjau kino filmą “Karmen“ su garsiais ispanų flamenko atlikėjais Antonijum Gadesu ir Laura del Sol ir buvau tiesiog pakerėta. Be vieno žodžio, tik kūno kalba perduodama aistringa meilės istorija, skambant Pako de Liusijos užburiančiai muzikai, mane tiesiog užhipnotizavo. Jaučiau, kad negaliu paleisti kėdės ranktūrių, o visą kūną krečia virpulys. Taip gimė mano susižavėjimas ir meilė flamenkui, muzikai ir šokiui, sugebančiam pavergti žmogaus sielą. Daugelis mano, kad flamenką į Ispaniją atgabeno čigonai iš Indijos. Mat galima surasti panašumo tarp rankų ir plaštakų judesių indų ”kathak”šokiuose ir flamenko. Teisingiau būtų teigti, kad čigonai paveikė flamenko stilių, bet, norint suvokti šio meno susiformavimo priežastį, reikia būti bent šiek tiek susipažinusiam su Ispanijos istorija. Septynis šimtmečius musulmonams valdant šalį, Ispanijos teritorijoje be didelių konfliktų sugyveno įvairios kultūros. Tačiau, Kastilijos karaliams nugalėjus musulmonų valdžią, situacija pasikeitė. Karalius Ferdinandas V ir karalienė Izabelė 1492 metais išleido įstatymą, pagal kurį visi gyvenantys jų valdomoje teritorijoje privalo priimti į katalikybę, o nepaklusę šiam įstatymui baudžiami. Griežčiausia bausmė – mirtis ant laužo.

Birželio 24-28 dienomis po atviru dangumi skambės ispaniško stiliaus gitaros. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje pirmą kartą organizuojamas „Vilniaus flamenko festivalis“. Čia bus galima išgirsti pasaulinius flamenko gitaros virtuozus, patiems mokytis groti ir šokti bei mėgautis laisva ispaniška atmosfera ragaujant tradicinius šalies virtuvės patiekalus. „Šio festivalio idėja kilo iš noro supažindinti lietuvius ne tik su tradiciniu flamenko stiliumi, tačiau ir šiuolaikinėmis jo pakraipomis, – pasakoja festivalio sumanytojai Marc Mercade ir Ruben Pellon. – „Vilniaus flamenko festivalis“ sieks supažindinti su visomis šio stiliaus formomis, perteikiamomis daina, šokiu, perkusija ir, žinoma, gitara“. Organizatoriai teigia, kad festivalio programa bus įdomi įvairaus amžiaus žmonėms: „Ir jauniems, ir vyresniems, ir tiems, kurie iki šiol nesidomėjo flamenko, ir tiems, kurie pažįsta šį stilių nuo pat šaknų – norime sukurti šventę ir suteikti lietuviams progą mėgautis flamenko, kaip kultūriniu judėjimu“. Joninių vakarą, birželio 24 d., „Vilniaus flamenko festivalį“ pradės flamenko gitaristas Marc Mercade ir rumba catalana stiliaus kolektyvas „Meztuca“ . Gitaromis ir nacionaliniais Katalonijos regiono instrumentais grojančių „Meztuca“ koncertinis grafikas itin įtemptas: vyrukai dažnai grojai ne tik gimtojoje Barselonoje, tačiau ir visoje Europoje.

Pastaraisiais metais Klaipėdą tiesiog užvertė pramoginių šokių banga – šimtai klaipėdiečių kojas miklina net keliose šokių studijose. Vienose siūloma mokytis tik Lotynų Amerikos šokių, kitose – modernaus šokio meno, trečiose vyksta linijinių šokių, stepo ar repo pamokėlės. Tačiau flamenko mokyklos uostamiestyje nebuvo iki šiol. Tokią studiją turi tik vilniečiai. „Šis šokis klaipėdiečiams apskritai – didelė paslaptis. Kone kiekvienas žino, kas yra tango ar salsa, o apie flamenką retas turi žinių“, – pasakojo Beata, jau metus su kolega Aleksandru dėstanti flamenką dvidešimčiai klaipėdiečių. Kol kas studiją lanko tik moterys – vyrai kažkodėl vengia šokti šį temperamentingą šokį. „Gal kompleksuoja? Būna, kad ir moterys nedrįsta iškart šokti – pasėdi, pažiūri. Šokti flamenką gali išmokti kiekvienas, tačiau tobulai, matyt, jį šoka tik patys ispanai“, – sakė šokių vadovė. Paklausti, ar patys, būdami profesionalūs šokėjai, flamenko šoka tobulai, Beata ir Aleksandras neslėpė: „Tikrai ne. Žiūrime vaizdo medžiagą, mokomės, tobulėjame. Tada įgytas žinias norisi ir kitiems perduoti. Kad suvoktum, kas per magija yra flamenkas, reikia pabandyti jį pašokti.“ Beatos ir Aleksandro studija, kuri po remonto turėtų atsidaryti rugsėjo viduryje, jau turi pavadinimą – „Duende“. Ką reiškia šis skambus, tačiau lietuvių ausiai neįprastas žodis? „Duende“ iš ispanų kalbos verčiama kaip „flamenko dvasia“, – aiškino Aleksandras. – Tai ugnelė, kuri arba yra, arba jos nėra.