Simonas Daukantas. Tikyba senovės lietuvių. (2 dalis)
|

Simonas Daukantas. Tikyba senovės lietuvių. (2 dalis)

Negal žinoti neigi senovės raštuose rasti, ar Perūnas yra turėjęs pačią, ar ne. Vienok, sekantis patarlėmis ir dainomis, gal manyti, jog saulė vaikus turėjusi, kaipogi šiandien dar yra tariama į susyžusį žmogų, sako: “Tam nė saulės duktė neįtiktų”, nes kokia ta duktė yra buvusi, to negal rasti; jog saulės vyriškiu yra buvęs mėnuo, tą mums senovės daina rodo, jog saulė verkusi, ir tas yra žinoma, nesgi iki šiai dienai yra žolelė, saulės ašarėle vadinama.

Kaip atrode Perkūno šventykla Vilniuje?
| | | | |

Kaip atrode Perkūno šventykla Vilniuje?

A.H.Kirkoras rašo, kad Perkūno šventykla buvo 150 aršinų (1 aršinas – 0,7 m) ilgio, 100 aršinų pločio ir 15 aršinų aukščio. Ji buvo be stogo, įėjimas – iš vakarų pusės (kaip ir dabar į katedrą). Šalia jos augo ąžuolas, po kuriuo stovėjo Perkūno stabas. O pačioje šventykloje virš sienos (knygoje nenurodoma, viršum kurios) buvo įrengta 16 aršinų ilgio galerija. Ten, galerijoje, buvo pagrindinis altorius, arba aukojimo vieta, – 9 aršinų pločio ir 3 aršinų aukščio. To altoriaus link vedė 12 laiptų (kiekvienas iš jų – pusės aršino aukščio ir 3 aršinų pločio). Laiptai buvo ir žemdirbystės kalendorius – ant jų buvo sužymėti visi Mėnulio ciklai.

Perkūno šventykla Vilniuje
| | | | |

Perkūno šventykla Vilniuje

Sukryžiuotų rankų šventykloje yra pakyla, t. y. platforma. Ant jos degė Amžinoji ugnis, nes kažin ar ugnis buvo kūrenama aukuro viduje: iš išorės nesimato, o viduje būtų per karšta. Vilniuje panaši į ją buvo Jupiterio Griausmavaldžio, arba Perkūno, šventykla. Ten, istoriko T. Narbuto duomenimis, ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo deginamos gyvulių aukos, jame visuomet degdavo amžinoji ugnis, prižiūrima specialiai tam priskirtų žynių. Aukuro viduryje taip sumaniai padaryta įduba, kad jokia liūtis, sniegas ar vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais liepsnos kildavo dar aukščiau; tikriausiai dėl degių medžiagų. To aukuro viduje buvo kambarėlių aukojimo indams ir kitiems daiktams laikyti.

Rolandas Paulauskas: stambusis kapitalas ginsis kaip įmanydamas
| | |

Rolandas Paulauskas: stambusis kapitalas ginsis kaip įmanydamas

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

A.Avižienis.Tautos reikšmė individo gyvenime
| |

A.Avižienis.Tautos reikšmė individo gyvenime

Sprendžiant pagal labai aukštus savižudybės, žmogžudysčių, autoavarijų, alkoholizmo, bedarbystės bei emigracijos rodiklius, lietuviai yra tarp nelaimingiausių Europos žemyno gyventojų. Pagal savo piliečių pajamas, Lietuva jau kuris laikas išlieka tarp skurdžiausių ES narių. Kad Lietuvos valstybinis organizmas rimtai serga, o tauta palaipsniui eina išnykimo link, sutiktų turbūt daug kas. Gydymo priemonių taikyta ir iš kairiojo, ir iš dešiniojo politinio sparno. Visos stambiosios politinės partijos turėjo galimybę bent kartą dalyvauti valstybės valdyme ir parodyti, ką sugeba padaryti, kad padėtis pasitaisytų. Deja, neteko pastebėti, kad kuriai nors valdančiai partijai būtų pavykę pagerinti padėtį iš esmės. Neigiami sociologiniai rodikliai toliau išlieka, gilios socialinės problemos tampa chroniškomis ligomis, nepriklausomai nuo to, kas valdo šalį.

A.Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina
| | | |

A.Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina

Europoje vyrauja ypač nepalankios sąlygos tautinių valstybių plėtojimui. Jei kokia nors ES valstybė ir drįstų pasukti ryžtinga tautine linkme, nėra abejonės, kad likusios narės „paklydėlę“ priverstų grįžti į integracinę stovyklą. Milžiniška ES biurokratija ir jai palankios atskirų valstybių politinės klasės įvairiais būdais bando susiaurinti nacionalinių valstybių įtaką ir taip ištrinti europiečių nacionalinę savimonę. Kaip ilgai ši apgailėtina padėtis tęsis, niekas tiksliai negali pasakyti. Tad reikia ieškoti netradicinių būdų lietuvių tautos solidarumui stiprinti, kol atsiras prielaidos tikros nacionalinės valstybės įtvirtinimui.