Papildomas kūdikių maitinimas
|

Papildomas kūdikių maitinimas

Sveikatos pagrindas – sveika ir subalansuota mityba. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į kūdikio mitybą, nes kūdikis nėra sumažinta suaugusio žmogaus kopija: mažylio organizmas funkcionuoja kitaip, jo apsauginės reakcijos yra silpnesnės, be to, kūdikis suvalgo santykinai daugiau maisto nei suaugusysis (skaičiuojant suvartojamo maisto kiekį svorio kilogramui). Taigi kūdikio maistas turi būti visavertis, subalansuotas ir ekologiškas. Mamai, auginančiai kūdikį, iškyla nemažai klausimų apie mitybą: kaip kūdikį maitinti, kada pradėti duoti papildomus produktus, po kiek duoti, kokie produktai tinka labiausiai ir kokie ne, kas geriau: ar gaminti pačiai, ar rinktis jau pagamintus produktus .Kad Jums būtų lengviau susigaudyti šioje klausimų jūroje, mes pateiksime pagrindinius patarimus, remdamiesi paskutinėmis mitybos specialistų rekomendacijomis. – Iki kokio amžiaus kūdikiui užtenka vien tik motinos pieno ir kada pradėti kūdikį papildomai maitinti? Motinos pienas patenkina kūdikio maisto ir skysčių poreikį iki 4-6 mėn. Todėl, jei kūdikis visiškai sveikas, jokio papildomo maitinimo ar girdymo nereikia.Gydytojas, įvertinęs kūdikio sveikatos būklę, psichomotorinį išsivystymą, Jums patars, kaip pradėti papildomai maitinti mažylį. Kūdikio sveikatai kenkia tiek ankstyvas, tiek vėlyvas papildomo maisto įvedimas. Pradėjus kūdikį maitinti tirštu maistu, mamos pienas ar pieno mišinys išlieka svarbi maisto dalis. Todėl ir toliau kūdikis turi gauti mamos pieno ar pieno mišinio, tik jo kiekis atitinkamai sumažės. Remiantis naujausiomis pediatrų rekomendacijomis, nepatartina kūdikiui pirmaisiais gyvenimo metais duoti gryno karvės arba ožkos pieno bei iš jų namuose gamintų mišinių*.

Sveikos mitybos pagrindai pradėjus primaitinti (6-12 mėn.)
|

Sveikos mitybos pagrindai pradėjus primaitinti (6-12 mėn.)

Nuo šešių mėnesių pradėsi mažyliui duoti „kieto“ maisto. Tai naujas, įdomus ir svarbus mažylio gyvenimo etapas, kurio metu vaikas ne tik pratinsis prie naujo jam maisto, bet ir toliau mokysis sveikos mitybos pagrindų. Kas svarbu šiuo raidos etapu? Valgykite kartu su visa šeima. Žinoma, tai pavyks ne visada – jau vien dėl to, kad suaugusieji valgo rečiau. Tačiau kiek galite, stenkitės visi kartu susėsti prie stalo. Tam mažyliui nupirkite specialią maitinimo kėdutę, kad vaikas galėtų sėdėti prie bendro stalo kaip lygus su lygiais. Taip vaikas toliau mokysis, kad maistas yra ne tik alkiui numalšinti – tai taip pat yra smagus laikas pabendrauti. Ugdyk pagarbą maistui. Kad ir paaugusiam vaikui pavalgymas būtų daugiau, nei tiesiog „greitukas“ užkandant bet ką, bet kur ir bet kaip, nuo mažų dienų ugdyk pagarbą maistui ir valgymui. Išjunk TV, padėk į šalį telefoną, paserviruok stalą. Leisk valgyti tiek, kiek vaikas nori. Vaikas turi pats nuspręsti, kiek jis nori valgyti – neprašyk jo suvalgyti „dar šaukštelį“. Nors tai darydama turbūt nori savo mažyliui tik paties geriausio, iš tikrųjų darai jam meškos paslaugą: vaikas gali prarasti natūralų gebėjimą atpažinti sotumo jausmą, todėl persivalgymo tikimybė bus didesnė. Skatink savarankiškumą. Duok vaikui maisto, kurį jis galėtų imti pirščiukais ir valgyti – taip jis mokysis pavalgyti pats. Tam tinka skiltelėmis supjaustytas obuolys, banano griežinėliai, morkų lazdelės ar, pavyzdžiui, riestainiai („baronkos“). Venk maisto, kuriuo mažylis gali užspringti – pavyzdžiui, riešutų, razinų, guminukų ir kito kieto, maisto, kurių skersmuo yra didesnis nei žirnis. Kai maitini, duok vaikui laikyti šaukštą: taip po truputį lavės jo įgūdžiai.

Sveikos mitybos pagrindai nuo gimimo
|

Sveikos mitybos pagrindai nuo gimimo

Sveikos mitybos pagrindų kūdikis pradeda mokytis nuo pat gimimo, nors iki 6 mėnesių jo maistas bus tik tavo pienas (arba mišinukas, jei dėl kokių nors priežasčių žindyti mažylio negalėsi). Štai kaip tu gali prisidėti prie sveikos mitybos įgūdžių formavimo pirmaisiais mažylio gyvenimo mėnesiais: Maitink, kai kūdikis yra išalkęs. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais maitink tuomet, kai mažylis yra praalkęs, o ne pagal iš anksto nustatytą grafiką. Kiekvienas kūdikis yra savitas: vieni valgo rečiau ir ramiai miega tarp maitinimų, kiti linkę „užkąsti“ dažniau. Naujagimiai puikiai jaučia, kada yra išalkę ir apie tai praneša niurzgėdami, verkdami, instinktyviai ieškodami krūties – ilgainiui pati išmoksi atpažinti savo mažylio siunčiamus „alkio“ ženklus. Nesijaudink, laikui bėgant maitinimų skaičius bet kokiu atveju mažės, o grafikas susidėlios savaime. Nemaitink per prievartą. Net jei tau atrodo, kad kūdikis suvalgė per mažai, neversk jo valgyti dar. Naujagimiai ir kūdikiai natūraliai jaučia ne tik alkį, bet ir sotumą. Jei raginsi vaiką valgyti daugiau, nei jis nori, ilgainiui jis praras gebėjimą atpažinti sotumo jausmą, ir jis bus linkęs persivalgyti.

Kada pradėti maitinti kietu maistu?
|

Kada pradėti maitinti kietu maistu?

Ko gero, nekantraujantys seneliai ar vyresnius vaikus auginantys draugai gali pradėti tave raginti duoti kūdikiui taip vadinamo „kieto“ maisto kai jam sukaks keturi mėnesiai. Kai kurie senesnio kirpimo pediatrai taip pat vis dar gali rekomenduoti duoti kieto maisto vos keturių mėnesių sulaukusiam kūdikiui, tačiau absoliuti dauguma vadovaujasi 2001 m. atnaujintomis PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) rekomendacijomis ir pataria palaukti šešių mėnesių. Jos pagrįstos tyrimais ir stebėjimais, kurie parodė, kad iki to laiko visus mažylio mitybos poreikius patenkina motinos pienas ir tai daro geriau, nei bet kurios kitos alternatyvos. Kas, jei pradėsiu kūdikiui duoti kieto maisto anksčiau? Kalbant apskritai, tyrimai parodė, kad per ankstyvas primaitinimas kietu maistu padidina alergijos maisto produktams riziką, apsunkina maistinių medžiagų iš motinos pieno pasisavinimą, o anksti kietu maistu pradėti maitinti vaikai lengviau pasigauna infekcijas. Be to, jaunesnio nei šešių mėnesių kūdikio žarnynas ir inkstai dar nėra pakankamai išsivystę, kad susitvarkytų su įvairiu maistu.

Primaitinimas kietu maistu
|

Primaitinimas kietu maistu

Kieto maisto jaunesniam nei 4 mėnesių kūdikiui duoti negalima, nes jo virškinimo sistema dar nėra tam pasirengusi, kietame maiste nėra kūdikiui būtinų maistinių medžiagų, o esamos įsisavinamos sunkiai. Be to, per ankstyvas primaitinimas kietu maistu siejamas su alerginėmis reakcijomis maistui. Įprastas laikas, kada kūdikiui reikėtų pradėti duoti ir kieto maisto, yra šeši mėnesiai, tačiau vaikutis yra unikalus, ir šis laikas gali ateiti šiek tiek anksčiau ar šiek tiek vėliau. Tikslių rekomendacijų klausk savo gydytojo. Nuo kokio maisto pradėti? Tiesa yra ta, kad rekomendacijos skirtingose šalyse yra skirtingos. Europoje (taip pat ir Lietuvoje) pastaraisiais metais rekomenduojama pradėti nuo daržovių tyrelių (dažniausiai tai būna morkų tyrė). JAV vis dar populiariausia pradėti nuo grūdų košių (paprastai ryžių košės, nes joje nėra glitimo (arba kitaip gliuteno)), o štai Afrikoje pirmas rimtas maistas dažnai būna mėsa. Kas link prieskonių, Lietuvoje kūdikius stengiamasi maitinti prėsku, jokiais prieskoniais negardintu maistu, tačiau Indijoje sodrūs ir net labai aštrūs prieskoniai yra vaiko kasdienybė vos ne nuo pirmųjų dienų. Taigi, vienos tiesos šiuo atveju nėra, ir apsispręsti, nuo ko pradėsite, turite patys (arba padedami vaiką prižiūrinčio pediatro). Galiausiai, jūsų sprendimą gali paveikti ir vaikas: kartais pasitaiko, kad mažylis kategoriškai atsisako valgyti kūdikišką maistą, nuo krūties peršokdamas „tiesiai prie karbonadų“ (ta prasme, suaugusiųjų maisto, pagardinto prieskoniais).

Įvaikinimo procedūros Lietuvoje
|

Įvaikinimo procedūros Lietuvoje

Konstitucijos 38-39 straipsniuose įtvirtina, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, todėl valstybė įsipareigoja globoti šeimą, kuri augina vaikus. Ši Konstitucijoje įtvirtinta nuostata reiškia, kad auginanti vaikus šeima yra laikoma svarbiausiu visuomenės elementu. Įregistruota vaiko kilmė sukelia visas Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytas tėvų ir vaikų tarpusavio teises ir pareigas. Įvaikintą vaiką ir įvaikintojus sieja tokios pačios teisės ir pareigos kaip vaiką bei jo biologinius tėvus. Įvaikinimas, neturėdamas biologinio pradmens, yra tam tikras juridinis veiksmas (faktas), kai vaikas ir įvaikintojai įgyja vaikui bei biologiniams tėvams būdingas ir įstatyme įtvirtintas teises ir pareigas. Be to, po šios procedūros baigiasi visos įstatyme nustatytos vaiką ir jo biologinius tėvus siejančios teisės ir pareigos. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos preambulėje pabrėžiama, jog vaikas gali visapusiškai ir deramai bręsti tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Minėtos konvencijos 22 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodoma, kad laikinai ar visam laikui netekęs savo šeimos aplinkos, vaikas turi gauti alternatyvią priežiūrą, kuria laikomas ir įvaikinimas.

Kiek kainuoja įvaikinimas Lietuvoje?
|

Kiek kainuoja įvaikinimas Lietuvoje?

Žmones, pasiryžusius į šeimą priimti beglobius našlaičius, suteikti jiems namus, meilę ir šilumą, regis, turėtų ne tik gerbti aplinkiniai, bet ir vertinti valdžia, kuri tokiu atveju sutaupo valstybės biudžeto lėšų. Deja, kaip bus kalbama laidoje „Be grimo”, dažnai būsimuosius įtėvius biurokratinis aparatas gerokai iškankina dvasiškai. Dabartinė įvaikinimo sistema ne tik nesuteikia tėvams galimybės pamatyti daugiau nei kelis vaikus ir pajusti tarpusavio ryšį, bet ir dažnai užtrunka neįtikėtinai ilgai, tiek, kad iš keturių mėnesių kūdikio pamestinukas užauga iki metų ir laiką leidžia ne jaukioje namų aplinkoje, o valstybinėje įstaigoje. Skaudžių ir aplaidžių klaidų valdininkai daro ne vieną – apie tai pirmadienį pasakos pokalbių laidos TV3 „Be grimo” herojai. „Lietuvos ryto” žurnalistė Audronė Urbonaitė, atlikusi žurnalistinį tyrimą ir apklaususi nemažą būrį šeimų, prisipažins, kad viena jų prasitarė, jog norint kuo greičiau įsivaikinti vaiką gali padėti tik pinigai – užsieniečiams tai kainuoja 15 tūkst. eurų, lietuviams 15 tūkst. litų. Kita TV3 laidos herojė žinoma šokių mokyklos vadovė Kristina Sliesoraitienė patikins atvirkščiai – jai su vyru įvaikinimo procesas praėjo sklandžiai ir greitai. Kristinos šeima neturi priekaištų ir sistemai, kuri neleidžia rinktis mažylio iš būrio likimo nuskriaustųjų. Moteris įsitikinusi, kad nusprendus padėti vaikui neturėtų būti svarbu, kuriam padėsi.

Įvaikinimas Lietuvoje jau siekia rekordų
|

Įvaikinimas Lietuvoje jau siekia rekordų

Lietuvoje pasiektas per pastaruosius dešimt metų didžiausias įvaikintų mažylių rekordas. Pernai lietuvių šeimos įvaikino ir savo namų šiluma pasidalino su 110 be tėvų globos likusių vaikų. Kaip praneša Vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, praėjusį dešimtmetį tokių vaikų vidutiniškai buvo maždaug nuo 40 iki 90 per metus. Tiktai 2006-aisiais buvo įvaikinti 106 be tėvų globos likę vaikai, o 2008-aisiais – 101 vaikas. “Džiugu, kad ekonominis sunkmetis įvaikinimo Lietuvoje neigiamai nepaveikė. Augantis įvaikinusių šeimų skaičius, besikeičiantis požiūris į įvaikinimą ir norinčiųjų įvaikinti motyvacija bei poreikiai rodo, kad ne finansinė padėtis svarbiausia. Šiandien sulaukiame vis daugiau žmonių klausimų apie įvaikinimą. Galbūt taip yra todėl, kad įvaikinimas visada buvo ir bus pozityvus procesas, suteikiantis ir vaikams, ir suaugusiesiems gyvenimo pilnatvę”, – teigia Vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė. Šiemet įvaikinti 95 vaikai iki 3 metų amžiaus, 13 vaikų – nuo 4 iki 6 metų, 2 vaikai – nuo 7 iki 9 metų. Naujus namus rado 52 mergaitės bei 58 berniukai. Iš 103 įvaikinusių šeimų net septynios panoro įsivaikinti po du mažylius.

Nereikalingus vaikus glaudžia užsieniečiai
|

Nereikalingus vaikus glaudžia užsieniečiai

Ūgtelėjusiems vaikų namų gyventojams beveik nelieka vilčių likti tėvynėje. Tačiau išvykę iš Lietuvos jie dingsta kaip į vandenį – užsieniečių šeimos, įsivaikinusios lietuvaičius per centrinę valstybės įvaikinimo instituciją, neprivalo teikti jokios informacijos. Toks kontrolės trūkumas kelia nerimą pareigūnams. Lietuvoje šeimos linkusios priglobti tik kūdikius, tuo metu užsieniečiai namų šiluma apgaubia ir vyresnius vaikus. Tačiau ar jie, šaukiami jau kitais vardais, laimingi ir kaip jiems sekasi svetur, dažniausiai nesužino nei jų artimieji, nei įvaikinimo procedūras atlikę mūsų krašto pareigūnai. Suklusti verčia informacija apie tai, kad užsienio valstybėse daugėja pavyzdžių, kai nepilnamečiai įtraukiami į sekso skandalus ar kitas nusikalstamas veikas. Nors pastaraisiais metais realių incidentų, kad įvaikinimas taptų nusikaltėlių taikiniu, neužfiksuota, Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Prekybos žmonėmis skyriaus vadovė Reda Sirgedienė įžvelgia nemenkų spragų mūsų krašte atliekant įvaikinimo procedūras. Dvylikametė Akvilė – viena iš nedaugelio vaikų, kuriems jau ūgtelėjus pavyko rasti įtėvius užsienyje. Tašką šios mergaitės ir prancūzės moters beveik septynerius metus besitęsiančioje istorijoje Vilniaus apygardos teismas (VAT) padėjo praėjusį mėnesį. Dėl Lietuvoje galiojančios įvaikinimo tvarkos būsimosios Akvilės įmotės viltys galėjo sudužti į šipulius, tačiau VAT išimties tvarka leido neturinčiai šeimos 53 metų prancūzei tapti dvylikametės globėja.

Tarptautinis įvaikinimas. Gelbėtojai ar pagrobėjai?
|

Tarptautinis įvaikinimas. Gelbėtojai ar pagrobėjai?

Tuo metu tai turėjo atrodyti kaip gera mintis. Krikščionių grupė iš Aidaho „New Life Children’s Refuge” nematė reikalo vargintis dėl dokumentų ar oficialaus leidimo, kai nusprendė 33 vaikus iš Haičio pervežti į Dominikos Respubliką, kur, matyt, tikėjosi įkurti vaikų namus. Įsiutę pareigūnai, pateikę kaltinimus pagrobimu, areštavo dešimt grupės narių (šie kaltinimus neigia). Pasirodė, kad daugelis vaikų turi šeimas. Panašus skandalas kilo 2007 m., kuomet prancūzų labdaros organizacijos „Zoé’s Ark” darbuotojai buvo apkaltinti 103 vaikų iš Čado pagrobimu. Iš tariamų našlaičių iš Sudano valstybės Darfūro regiono numatytų įvaikinimui Prancūzijoje daugelis pasirodė esantys vietiniai vaikai, ir dargi ne našlaičiai. Šeši labdaros organizacijos darbuotojai buvo įkalinti. Už tarptautinio įvaikinimo glūdintys sentimentai gali atrodyti kilnūs ir dažnai tokie yra. Kodėl valstybių valdžia turėtų stovėti tarp mylinčių žmonių vienoje šalyje ir skurstančių vaikų kitoje? Parama tarptautiniam įvaikinimui ypač didelė Amerikoje, kur tėvai įsivaikina daugiau vaikų iš užsienio nei visas likęs pasaulis. Kartais kai kurie įsivaikinti norintys asmenys gali per daug skubėti, bet su šiuo klausimu susidurianti vyresnioji valstybės departamento pareigūnė Michele Bond tvirtina, kad jie veikia, vedami geriausių įmanomų motyvų. Antra vertus, tarptautinis įvaikinimas vyksta miglotame ir kartais nešvariame pasaulyje. Nerimą kelia tai, kad paklausa sukuria pasiūlą.