Meilė kaip dorovinė vertybė ir santuokos pagrindas
| | | | | |

Meilė kaip dorovinė vertybė ir santuokos pagrindas

Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame , ką ji mums duoda. Meilei apibudinti neužtektų net kelių popieriaus lapų, net įvairiose knygose ją autoriai apibudina įvairiai.Meilė yra jausmas – švelnumas, rūpestingumas ir ilgesingas troškimas. Meilė – yra veiksmas, gerumas, labdaringumas ir įsipareigojimas, Meilė yra pažinimas – požiūrio atvirumas, bendrystės įgyvendinimas. Meilė tai stiprus intensyvus jausmas, kurie traukia žmones vienus prie kito ir skatina palaikyti santykius. Poreikis mylėti – vienas iš pačių svarbiausių žmogaus gyvenime. Viskas prasideda vaikystėje. Jei šeimoje vaikas yra mylimas, jei tarp tėvų ir vaikų susiformavo šilti ir švelnūs santykiai, yra pagrindo tikėtis, kad ateityje vaikas bus kilni asmenybė, mokanti džiaugtis gyvenimu ir dovanojanti meilę savo artimiesiems. Taigi žmogus negali gyventi be meilės. Jis liktų būtybe, nesuprantama pati sau, jo gyvenimas būtų beprasmis. Todėl meilė, pasak Jono Pauliaus II, yra pagrindinis ir vidinis kiekvieno žmogaus pašaukimas. Tikslas: apžvelgi meilę kaip dorovinnę vertybę ir santokos pagrindą.

Meile daugiau tiki moterys
|

Meile daugiau tiki moterys

Izraelio Viliojimo meno centro vadovybė Šv. Valentino dienos išvakarėse paskelbė neseniai atlikto tyrimo duomenis, gautus per apklausą. Apklausa buvo atliekama įvairiuose šios šalies naktiniuose klubuose, baruose ir kitose pramogų vietose, rašo „The Times“. Pranešama, kad apklausoje dalyvavo 500 vyrų ir 500 moterų, kuriems 20–35 metai. Apklausa parodė, kad 87 proc. moterų ir 62 proc. vyrų tiki meile. Tačiau net 95 proc. viengungių vyrų jaučia didžiulį jaudulį, o kartais baimę, susipažindami su moterimis. 34 proc. viengungių įsitikinę, kad moteris domina tik jų graži išvaizda, pinigai ir brangūs automobiliai. „83 proc. apklaustų moterų į klausimą, „ar galvojate, kad vyrai supranta jūsų emocinius poreikius?“, atsakė neigiamai. O apklaustos netekėjusios moterys nurodė draugystės su vyrais „schemas“: 84 proc. jų tvirtina, kad niekada pirmosios „nekabintų“ vyrų, nes jie turėtų žengti pirmą žingsnį. Tačiau į klausimą, „ar vyrai kaip nors reaguoja į jūsų subtilias užuominas?“, 72 proc. respondenčių atsakė, kad, jų manymu, vyrai bijo susipažinti su jomis“, – rašoma leidinyje „The Times“. Taip pat pranešama, kad remiantis apklausos duomenimis, 87 proc. moterų tiki meile, tačiau ilgainiui jų tikėjimas meile pamažu blėsta. „92 proc. moterų, kurioms 20–25 metai, optimistiškiau nusiteikusios meilės atžvilgiu, o tarp 30–35 metų tiek išsiskyrusių, tiek netekėjusių moterų labiau išryškėja pesimistinės gaidos, bet vis dėlto 75 proc. jų dar tiki meile. Tuo tarpu tarp vyrų atvirkščiai: 62 proc.

Meilė. Tai ramunės žiedlapiai ar lova?
|

Meilė. Tai ramunės žiedlapiai ar lova?

Meilė. Kas išvis yra tas jausmas? Galbūt jis net neegzistuoja šiandieniniame pasaulyje, galbūt tai tampa tik žmonių prasimanymu, kuris yra bevertis… Kuris yra visiškas nulis daugeliui žmonių. Juk ir skamba per daug nerealiai, kad žmogui skirta tik viena idealiai tinkanti pusė. O jeigu mano “pusė” yra Afrikoj, tuomet būtinai privalau keliauti į Somalį, kad ją sutikti ir būti laimingu..? Iš tikrųjų atrodo beprasmiška ir teatrališka… Taigi kokiame pasaulyje mes gyvename? Kupiname apgavysčių, gundymo ir sekso? daugeliui tampa nesvarbios jokios moralinės normos. O gal šiais laikais madinga nesilaikyti ir moralinių taisyklių, kurios stumia mūsų gyvenimą teisinga kryptimi, veja degradaciją šalin ir neleidžia kilti globaliniam nusmukimui… Iš tiesų kartais žodis “meilė” naudojamas ne pagal paskirtį (dažniausiai vaikino lūpomis), kuris padeda pasiekti tikslą, visiškai nieko artimo neturinčio su šiuo tauriu jausmu. Kaip vulgaru ir… per „madinga”! Jau nežmoniškai atsibodo draugų pasakojimai apie jų santykius, kuriuose jam svarbiausia ne jautrumas, o galutinis tikslas ir „lova”. Ir atrodo, kad žodžio “myliu” paskirtis suprantama tik merginai. Galbūt aš vienintelis galvoju priešingai? Juk meilė – tai jausmas, jungiantis dvi širdis, meilė negali buti “vienafrontė”, tik abipusis jausmas gali sušildyti, tik dvi širdys kuria harmoniją, ramybę ir palaimą. Ramybę ir džiaugsmą, kurie veda i dvasinį pakylėjimą, taip vadinama gyvenimo tikslu.

Kas yra meilė? Kokia ji turėtų būti?
|

Kas yra meilė? Kokia ji turėtų būti?

Nuo pat gimimo žmogui bandoma aiškinti, ką jis privalo daryti. Todėl suaugęs jis remiasi logiškais, nuosekliais sprendimais. Bet ar žmogus apsisprendžia tarsi kompiuteris? O jei palygintume jį su gyvūnu, kurį galima prijaukinti bei išmokyti triukų, t. y. užprogramuoti tam tikrai elgsenai. Suprantama, jie vadovaujasi ne sąmoningais protavimais, o atlygio už triuką vaizdiniu. Žmogus yra prijaukintas nuo pat gimimo ir nuo pat gimimo mokosi triukų, už kuriuos jį paglosto, pagiria, pamaitina. Todėl užaugę mes žinome, kuo užpildyti savo laiką, kiek jo skirti darbui ir meilei, žinome, kaip meilė turi atrodyti. O jei šis vaizdinys neatitinka realybės, kartais pasijuntame tarsi vaikas, negavęs saldainio. Kurti būsimos meilės istorijos vaizdinius nėra blogai. Bėda ta, kad daugeliui tenka vadovautis neaiškiais, o kartais ir klaidingais vaizdiniais. Visuomenė bando paaiškinti, kokia turėtų būti tikroji meilė. Apie ją kuriama poezija, dainuojama, jai skiriami kino filmai, apie ją vienas po kito, serijiniu būdu, rašomi meilės romanai. Tačiau populiariausių meilės apibūdinimų ne taip ir daug. Pasakose kalbama apie gražuoles, pažadintas princo bučinių. Sių dienų žurnaluose nuolat užtiksime tekstų, kuriuose rašoma: „pabudinti jausmus”, „jis pažadino ją naujam gyvenimui” ir pan. Mitai, dainos, pasakojimai itin dažnai bando įteigti su realybe akivaizdžiai prasilenkiančią mintį, kad meilė yra ne jausmas, ne vidinis išgyvenimas, o kažkas išoriška, netikėtai užvaldančio žmogų.

Kas yra meilė?
|

Kas yra meilė?

Meilė. Ją suprasti žmonija bando jau šimtmečius. Kas tai yra? Kaip atsiranda? Ką reiškia? Poetai ir dailininkai, filosofai ir dvasininkai, pastaruoju metu net biologai ir chemikai vis dar negali pateikti vieno tikslaus apibrėžimo. Ir niekas negali pasakyti, ar kada nors tai pavyks. Meilei skiriami skambiausi žodžiai ir kilniausios mintys. Skirtingose kultūrose šiek tiek kitokie. Vakarų žodžio meistrai teigia, kad meilė kantri ir maloninga. Meilė nepažįsta pavydo, nesididžiuoja ir savęs neaukština. Ji mus saugo, gina ir padeda įžvelgti šviesiąją būties pusę. Meilė pamaitina išalkusią sielą. Ji išmoko mus linkėti geriausio kitam. Meilė nesisavina, bet išlaisvina. Dauguma filosofų teigia, kad gyvenimo tikslas yra jaustis laimingiems. O tai suvokiama kaip ėjimas vieninteliu keliu: mylėti ir būti mylimam. Vis tik jausmą lengviau patirti nei apibūdinti… Šis ypatingas ryšys, meilė, gimsta tarp dviejų ar daugiau žmonių: poros ar didelės šeimos. Sujungia juos pasitikėjimo ir intymumo saitais. Meilę reikia ne tik pajausti, bet ir patirti visa esybe. Jos gylio ar pločio neįmanoma išmatuoti kaip neįmanoma įvertinti besąlygiškos motinos meilės savo kūdikiui. Mokslo žmonės, analizuojantys meilę, skirsto ją į įvairias rūšis: romantiška, platoniška, šeimyniška, religinė. Stipriausiai ir intensyviausiai iš jų paprastai išgyvename būtent jausmą priešingos lyties asmeniui, kai mus užvaldo gili, intensyvi ir, atrodo, begalinė meilė.

Meilė
|

Meilė

Meilė – jausmas, apie kurį kalbėta jau tūkstančius kartų. Ją patirti trokšta visi, nes tai mūsų gyvenimo variklis, nuspalvinantis kasdienybę ir suteikiantis jai prasmę. Ir žodžių jai apsakyti niekada negana, nes mūsų kalba nėra pakankamai turininga atskleisti visą jos esmę. Rašytojai ir filosofai jau nuo senų senovės bando paaiškinti, ką reiškia mylėti ir ką patiria meilės apsvaigintas žmogus. Taigi leiskimės į literatūrinę kelionę per prieš tūkstantmečius gyvenusių išminčių ir paskutinio šimtmečio rašytojų mintis apie šį nuostabų jausmą. VI a. pr. Kr. gyvenęs kinų filosofas Lao Dzė apie meilę rašė: „Kas kovoja dėl meilės, nugali.“ Tais neramiais laikais, kai fizinė stiprybė buvo ypač svarbi, meilę jis suvokė kaip kažką labai reikšmingo, kas motyvuoja ir padeda žmonėms siekti pergalių. Vėliau šį jausmą savaip mėgino aiškinti ir kitos dar prieš Kristaus gimimą gyvenusios iškilios asmenybės. Graikų tragikas Sofoklis apie meilę kalbėjo per skausmo temą: „Vienas žodis atsveria gyvenimą ir kančias jame. Tas žodis- meilė.“ Aristoteliui „meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose“ – jausmas apjungia žmones. O garsusis Seneka nurodė, kaip pasiekti gyvenimo pilnatvės: „Jei nori būti mylimas – mylėk.“ Prabėgus šimtams metų, XVI-XVII a., kūręs Šekspyras sugebėjo taip jausmingai išaukštinti meilę kaip niekas iki tol ir dar šiandien tebėra vienas labiausiai skaitomų rašytojų pasaulyje.

Apie meilę
|

Apie meilę

Apie meilę kiekvienas kalba savaip. Tad nenuostabu, kad kiekvieno žmogaus, kaip ir kiekvienos poros meilės ženklai gali būti skirtingi. Tyrinėjantys šeimos santykius specialistai pataria išmokti mylimojo meilės kalbą ir tuomet nekils nesusipratimų, o artimas žmogus nesijaus nemylimas. Meilės kalbą išmokti nesunku – tereikia atidžiau stebėti jums brangų žmogų. Psichologai, konsultuojantys poras įvairiais klausimais teigia, kad kiekvienas žmogus turi savo pagrindinę meilės kalbą, kuri reiškiama fiziniu prisilietimu, dovanomis, palaikymo žodžiais įvairiose gyvenimo situacijose, teikiamomis paslaugomis ir rodomu dėmesiu. Pasirinkusiems šią meilės kalbos išraišką labai svarbūs bučiniai, apkabinimai, fizinis kontaktas. Todėl poros ir nesidrovi dažnai bučiuotis aplinkinių akivaizdoje, vaikščioti susikibę už rankučių ar apsikabinę -šiais ženklaus jie kitiems tarsi pasako apie meilę, jungiančią juodu. Šie žmonės mėgsta dovanoti ir gauti dovanas. Ir nebūtinai brangias. Juos gali nudžiuginti ir paprasti niekučiai, įvairios smulkmenėlės ar mažmožiai, paįvairinantys gyvenimą. Bet jiems šie mažmožiai byloja apie meilę, sklindančia iš dovanojančiojo. Pasirinkę juos savo meilės kalba negaili pagyrimų ir komplimentų mylimajam. Prisipažinti apie meilę ar ištarti švelnų žodį, pagirti ar padrąsinti jie gali net keliolika kartų per ieną. Iš ryto, tik atsibudę, dar kelis kartus telefonu ir vakare – juk gražus žodis gali būti puikios nuotaikos užtaisas visai dienai.

Meilės būsena
|

Meilės būsena

Meilė yra būsena. Ji yra pastovi ir amžina. Meilė yra sąmonės išraiška – būsena. Meilė yra visur, ji – pasaulio pagrindas, kaip ir visos Kūrinijos. Iš jos gimsta Grožis, kurį matome, Išmintis, kurią įgyjame ir Laisvė, kurioje matome Meilę. Meilė niekada nesibaigia, niekada ir niekur nedingsta, tačiau nevaldomas protas ne akimirkai nebūna be veiklos ir pastoviai kuria chaoso principu. Protas paima ir suasmenina, sukoncentruoja žmogaus mintis į konkretų objektą, jį išskirdamas iš kitų. Pvz.: Jūs mylite gamtą ir visa jos išraišką, bet įvyksta kažkas, kas jus priverčia susikoncentruoti į vieną objektą, ir tuomet jūs pradedate apie jį suktis savaisiais tikslais. Taip jūs vientisą nedalomą pasaulį padalinate į daugybę dalių, suardote harmoniją, ir tampate prisirišęs prie savo minčių koncentrato, patikusio labiau už kitus objektus. Štai tada Meilė virsta jausmu, jausmas gimdo aistrą, norą turėti, valdyti, tuo būdu vyksta vidinis konfliktas, iš kurio gimsta pavydas, nusivylimas, kerštas, išsiskyrimas, kančia, jeigu objektas nepateisina jūsų vilčių. Meilė nežino, nepažįsta vergovės, ji yra nedali, visą apimanti, viską skandinanti savyje. Meilė yra Tiesa, ji yra ir visada bus, tik protas daro ją asmenišką, o žinių neturėjimas paverčia ją kančia. Mylėti reiškia paleisti, suteikti, atiduoti ir atsiduoti, – reiškia neįpareigoti, viską ištverti ir išlikti. Meilė tai – absoliutus atleidimas, o tai reiškia, kad nėra įsižeidimo.

Dar kartą apie meilę…
|

Dar kartą apie meilę…

Taip, vėl apie tą pačią meilę. Gal todėl, kad meilės tema dar vis iki galo neišanalizuota, o gal todėl, kad ir pati šiuo metu jaučiu kažką panašaus. Šiais laikais meilę galima apibūdinti ne kaip jausmą, o kaip tam tikrą materialų dalyką, kurį galima nusipirkti. Būtent taip turtingi pagyvenę vyrai nusiperka jaunų merginų kūną, mintis, bet tik labai retai – meilę. Tačiau galbūt tai jiems ir atstoja tą meilę? Juk ir tokios parsiduodančios merginos labiau vertina ne žmogų, o pinigus. Tokia šių laikų realybė. Prie to jau priprantame ir toleruojame: tokių santykių niekas nesmerkia, priima kaip natūralų dalyką. Vis dėlto meilė yra jausmas, o ne prekė arba tiesiog nuvalkiotas, visur minimas, žodis, kuris turėtų reikšti kažką labai gražaus. Bet kiek žmonių, tiek ir nuomonių: vieniems meilė yra kito žmogaus šypsena arba vidinis jo pasaulis, kitiems – tai tiesiog visur sutinkamas žodis. Ligoniui meilė yra nuoširdus artimųjų rūpestis, vaikui meilė – tai gražus žaislas ar koks nors saldainis, išsipusčiusiai „fyfai” meilė yra pilna piniginė, benamiui meile gali tapti keli praeivio numesti centai, menininkams meilė yra įkvėpimo šaltinis, šeimininkų apleistam šuniukui meilę atstoja bent kiek šiltesnis žmogaus žvilgsnis… Visgi taip yra tik teoriškai, o iš tikrųjų mažai kas iš musų supranta, kas yra tikra meilė. Ar šiuolaikinis, visada užsiėmęs, amžinai kažkur skubantis žmogus gali pastebėti artimųjų nuotaiką?

Apie meilę
|

Apie meilę

Tada prabilo Almitra: Kalbėk mums apie Meilę.
Ir jis, pakėlęs galvą, pažvelgė į žmones; ir visi jie nuščiuvo. Ir skardžiu balsu jis pasakė: Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos, Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs. Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit. Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti. Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit. Nors jos balsas gali sudaužyti jūs svajones, kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia. Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus ir augina, bet gali ir apgenėti.