Meilė.. Toks populiarus žodis šiuolaikinėje visuomenėje. Iš vienos pusės lyg ir aukštinamas, kaip begalinės laimės, palaimos ir gėrio atitikmuo, iš kitos pusės banalus, nuvalkiotas ir su purvu sutryptas žodis. Šiuolaikinėje visuomenėje nebemoka žmonės mylėti, o savo kvailumu ir egoizmu sutrypė ir suteršė šį nuostabų, šventą žodį. O pametę žodžio “meilė” tikrąją prasmę skaudina kitus, bet labiausiai pastebi, jog yra skaudinami. Daugelis žmonių niekada nebuvo iš tikro mylimi. Kai kuriem pasiseka, jie sutinka žmones pažinusius tikrą meilę. Vos pajautę kažką netoli, kas iš tikro pažįsta besąlygišką, bepriežastinę meilę, džiaugiasi atradę tokį žmogų ir vietoje to, jog panorėtų patobulėti, panori tokius žmones nusavinti ir priversti elgtis kitus pagal savo taisykles, patalpinti juos i prokrusto lovas ir nukapoti ten kur jiem atrodo esą kažko per daug, patempti ten, kur jiem atrodo esą kažko per mažai. Tą daro tėvai, tą daro mokytojai, tą daro draugai, tą daro gyvenimo partneriai, o vėliau vaikai. Ir taip visi vieni kitus kapoja, formuoja ir taip visi lieka nelaimingi, nepatenkinti, jaučiasi nesuprasti. Tai nėra gerai ar blogai, tiesiog taip yra, nes dauguma žmonių neturėjo galimybės pažinti kas yra meilė, o tiem kas pažino belieka kantriai ir su atjauta, kartu su besąlygiška meile, leisti atsitiesti suluošintom žmonių širdim. Nes vos atsiranda vertinimas, jog kažkas yra blogai, atsiranda bandymai kišti į kitokią prokrusto lovą. Žmogus pats turi norėti padėti sau, tik tada galima jam padėti. Niekas negali už tave mąstyti visą laiką, niekas negali už tave jausti, niekas negali už tave tobulinti savo proto ar platinti tavo suvokimo. Visam tam reikia tavo noro. Tai turi ateiti iš tavęs, tik tada kitas galės tau padėti padėti sau pačiam. Tai galioja ir meilės pažinime ir kitose sferose.