Dabar nepamenu, kada paskutinį kartą buvau tokia laiminga, kaip šiandien. Nežinau kokia juoko ir šypsenos bitė man įgėlė, tačiau wow, aš jai dėkinga. Mano nuotaika visai, kaip šiandienos oras. Danguje švyti saulė, o mano veide – šypsena. Aplinkui skambantis juokas. Taip gera yra gyventi ir džiaugtis tuo, ką turi. Gera po ilgos žiemos vėl išlėkti į kiemą trumpomis rankovėmis, bent trumpam. Bent minutei. Stabtelėti ant lopinėlio, labiausiai apšviesto saulės, ir porą kartų apsisukti ratu. Iškėlus galvą į viršų ir užsimerkus. O tada šypsotis. Plačiai plačiai. Iki pat ausų. Nes šiandien man gera. Nes vakar buvo gera. Nes ir rytoj, tikiuosi, bus gera. Labai labai gera. Ir su kiekviena diena vis gerės. Oras eis šiltyn, o mano šypsena platyn. Galėčiau garsiai surikti, jog esu laiminga. Labai labai laiminga. Tačiau nedrąsu. O jei kas tą laimę pavogs? Nenoriu. Nenoriu paleisti nė menkiausios smulkmenos, kurią laikau savo delnuose. Šiltuose delnuose. Tokia graži diena. Tokia skani kava. Toks garsus juokas. Tokie kvaili žodžiai. Tokios naivios mintys. Tokios tobulos svajonės. Tokie gražūs sapnai. Tokios šiltos šypsenos. Tokie nuoširdūs apkabinimai. Tokios plačios svajos. Tokia, tokia, laiminga aš.. O jei įsimylėčiau, aš skraidyčiau..

Meilė.. Toks populiarus žodis šiuolaikinėje visuomenėje. Iš vienos pusės lyg ir aukštinamas, kaip begalinės laimės, palaimos ir gėrio atitikmuo, iš kitos pusės banalus, nuvalkiotas ir su purvu sutryptas žodis. Šiuolaikinėje visuomenėje nebemoka žmonės mylėti, o savo kvailumu ir egoizmu sutrypė ir suteršė šį nuostabų, šventą žodį. O pametę žodžio “meilė” tikrąją prasmę skaudina kitus, bet labiausiai pastebi, jog yra skaudinami. Daugelis žmonių niekada nebuvo iš tikro mylimi. Kai kuriem pasiseka, jie sutinka žmones pažinusius tikrą meilę. Vos pajautę kažką netoli, kas iš tikro pažįsta besąlygišką, bepriežastinę meilę, džiaugiasi atradę tokį žmogų ir vietoje to, jog panorėtų patobulėti, panori tokius žmones nusavinti ir priversti elgtis kitus pagal savo taisykles, patalpinti juos i prokrusto lovas ir nukapoti ten kur jiem atrodo esą kažko per daug, patempti ten, kur jiem atrodo esą kažko per mažai. Tą daro tėvai, tą daro mokytojai, tą daro draugai, tą daro gyvenimo partneriai, o vėliau vaikai. Ir taip visi vieni kitus kapoja, formuoja ir taip visi lieka nelaimingi, nepatenkinti, jaučiasi nesuprasti. Tai nėra gerai ar blogai, tiesiog taip yra, nes dauguma žmonių neturėjo galimybės pažinti kas yra meilė, o tiem kas pažino belieka kantriai ir su atjauta, kartu su besąlygiška meile, leisti atsitiesti suluošintom žmonių širdim. Nes vos atsiranda vertinimas, jog kažkas yra blogai, atsiranda bandymai kišti į kitokią prokrusto lovą. Žmogus pats turi norėti padėti sau, tik tada galima jam padėti. Niekas negali už tave mąstyti visą laiką, niekas negali už tave jausti, niekas negali už tave tobulinti savo proto ar platinti tavo suvokimo. Visam tam reikia tavo noro. Tai turi ateiti iš tavęs, tik tada kitas galės tau padėti padėti sau pačiam. Tai galioja ir meilės pažinime ir kitose sferose.

Vienas geriausių, bet kartu ir blogiausių atostogų aspektų yra tai, kad, jei laiku nesusiplanuosite savo laisvalaikio, kitaip tariant vadovausitės „ai, bus kaip bus, vėliau pasigalvosiu, ką veikti” taisykle, turėsite per daug laisvo laiko, kurį praleisite darydami įvairias nesąmones namuose. Štai taip nutiko ir man, sulaukus rudens atostogų ir nusprendus, kad pailsėti nuo rutinos galima tiesiog nieko neveikiant. Fucking genius. Iš dalies tai puiku, nieko neveiki, atsipalaiduoji, bet tokio pusdienio gana, mat per daug laisvalaikio veda prie apmąstymų, kuriems šiaip jau neturite laiko. Štai mano galvoje, valgio darymo metu, sukosi įprastos paaugliškos arogantiškos mintys : „Noriu guminukų.” , „Tas filmas tikrai labai geras, bet ,savaime suprantama, pagrindinę rolę aš asmeniškai būčiau atlikusi geriau.” ir mano mėgstamiausia „Nanananananana BATMAN!” Ir staiga tas malonias mintis sugadino štai kas :”Įdomu, ar meilė iš tiesų egzistuoja?” Viskas, ką sau galėjau į tai atsakyti, tai tik priekaištai už sugadintą vakarą. Kadangi jau iškėliau sau tokį gudrų klausimą, sudrebinusį mano ant rožinių šiaudelių stovintį pasaulėlį, tad suvokiau, kad reiks į jį ir atsakyti. Tad trumpai įsivaizduokit ir jūs, kad visa tai, kuo anksčiau tikėjote, yra absoliutus melas. Besąlygiška draugystė, sielos draugai ir net gyvenimo meilė yra netikra. Tai tik didelis muilo burbulas, mus visus užbūręs. Galbūt tai tik Holivudo filmų pramanas, bestselerių fantazijos ar muzikos studijų išmislas, sukurtas masinei psichozei ir svajonei? Gal „meilė” tai tik metafora prieraišumui, artimiems interesams ir aistrai? Gal meilė išnyko kartu su galimybe nutraukti santykius telefonu, o skyrybas teisiškai įteisinti per keletą valandų? Gal daugiau yra santykių iš išskaičiavimo, nei visuomenė galvoja? Ir galbūt niekad nesusirasi to/-s gražuolio/-ės, kuris/-ė dėl tavęs padarytų viską?

Žmogui vystantis, meilės išgyvenimas ir jos raiška keičiasi. Vienaip ją išgyvena kūdikis, kitaip – vaikas, dar kitaip – jaunuolis ir suaugęs asmuo. Jos pradžią žymi jausminio ryšio užmezgimas; tolimesnę eigą – jo plėtojimas, individualizavimas bei įvairių sentimentų – žmonėms, aplinkai, tautai, dievybei – užsimezgimas. Nors tie sentimentai išsirutuliojęs gali būti stebėtinai skirtingi, vis dėlto juos riša pirminės meilės šaknys, įgytos šeimoje. Mes paklausti ar mylime, iš karto atsakome, kad taip. Mes mylėti galime bet ką, draugą /-ę, knygą, bet manau mus dominanti meilė yra ta kurią jaučiame vaikinui, merginai. Meilę patiria kiekvienas žmogus, tačiau kiekvienas ją išgyvena skirtingai. Ji gali atsirasti kaip simpatija, susižavėjimas ar draugystė, augti kartu su artimo žmogaus supratimu, drovumu, pavydu, švelnumu, galų gale virsti nuostabiu jausmu, ne įmanoma paslaptimi, savotišku stebuklu, įsikūnijančiu ištikimybę, dievinimą, pasiaukojimą ir aistrą. Ji gali išnykti ir vėl sudrįžti. Kartais ji išnyksta tik drauge su žmogumi, o kartais pergyvena žmogų ir amžiams tampa pavyzdžiu kitiems.

Perfrazuojant galima būtų retoriškai paklausti – o kas padaro meilę amžina? Vienas dalykų, apsaugančių meilę nuo laiko poveikio, gali būti meilės išsižadėjimas. Skamba paradoksaliai, bet tame slypi daug tiesos. Visų pirma, pats, savo noru, žmogus niekada neišsižadės meilės, tačiau kartais taip pasielgti priverčia aplinkybės. Vien todėl, kad tai nėra laisvas žmogaus pasirinkimas, jis atsisako mylimo žmogaus ne todėl, kad nustojo jį mylėti. Atsižadėta meilė vis tiek lieka meilė, ir dažnai šis jausmas būna puoselėjamas net gi dar labiau. Tokia susiklosčiusi situacija lemia, kad meilė yra idealizuojama ir ji tampa amžina, nes nei laikas, nei kiti veiksniai negali daryti įtakos tam jausmui, kurio per prievarta buvo būtina išsižadėti. Tokia situacija aprašoma Antano Škėmos romane „Balta drobulė”. Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dar pačioje jaunystėje buvo pažadėjęs vesti savo pirmąją ir vienintelę meilę Jonę. Dėja, jo paveldėta liga progresavo ir Garšva, būdamas bejėgis prieš ligą ir daktaro patartas, nusprendė, kad Jonės niekada neves. Jam teko atsižadėti meilės dėl to, kas nuo jo nepriklausė, bet mylimosios prisiminimas visados liko Garšvos širdyje kaip pirmoji ir vienintelė meilė. Šios meilės negalėjo niekas pakeisti, nesvarbu kiek laiko praėjo. Tokia meilė aprašyta ir Roizijaus epitafijose. Jie byloja apie amžiną, laiko neįveikiamą Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę. Juos išskiria mirtis, tačiau tyra ir nuoširdi meilė žmonai visados ruseno Žygimanto širdyje. Tad meilės praradimas per prievarta dažniausiai ją tik sustiprina, paversdamas nepamirštama ir amžina.