Senovės graikų meilės kerai
Helenistinei kultūrai, stereotipiškai laikomai blaivia ir racionalia, buvo būdingi tikėjimai įvairiomis maginėmis praktikomis, jas išpažįstančiųjų manymu, turėjusiomis padėti ne tik anapusiniame, bet ir šiame, žemiškajame, pasaulyje. Vienas tokių požymių – daugybė kerėjimų, be kurių tūlas graikų pilietis negalėdavo išsiversti nei archaikos, nei klasikos, nei (tuo labiau) helenizmo epochose. Ypač pastarojoje, nes Aleksandro ir vėlesnių Heladės užkariautojų romėnų dėka graikiškoji oikumena susidūrė su rytietiškomis okultinėmis doktrinomis ir buvo jų smarkiai veikiama. Ir prieš kelis tūkstančius metų žmonėms išgyvenant nuo mūsiškų mažai kuo besiskiriančias aistras ypač daug dėmesio sulaukdavo vadinamieji meilės kerai – žodiniai užkalbėjimai, užtikrinantys priešingos lyties atstovų (-ių) susižavėjimą ir aistrą. Tai, kad šie tekstai buvo traktuojami visiškai rimtai, negana to, juose pateiktus patarimus iš tikrųjų bandyta įgyvendinti, liudija archeologiniai tyrinėjimai. Praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Egipte buvo aptiktas maginės paskirties objektas – molinis ąsotis, kuriame buvo įdėta molinė moters (nuogos, priklaupusios, už nugaros surištomis rankomis, pervertos varinėmis adatėlėmis) figūrėlė. Akivaizdus ne tik radinio, bet ir pačių kerų sinkretinis pobūdis – magiški burtažodžiai, kaip ir pats tikėjimas jų galiomis, be jokios abejonės, buvo paveikti egiptietiškosios „Mirusiųjų knygos“ (juolab kad tekstai buvo aptikti Egipto teritorijoje), dar didesnio poveikio siekta apeliuojant ne tik į egiptietiškus, graikiškus, bet ir į azijietiškos kilmės dievus ir dievybes, akivaizdus ir stiprėjančios krikščionybės poveikis. XIX amžiaus pradžioje aptikti graikų kalba papiruse surašyti tekstai tyrinėtojų sudėti į „Graikų magiškų papirusų“ (Papyri Graecae Magicae) sąvadą.