Erotinė meilė

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis. Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu “įsimylėjimu”; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet, kaip jau sakėme, šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi esti trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų veikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. “Mylimas” asmuo taip pat gerai žinomas kaip ir aš pats. Arba, gal tiksliau, tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą. Yra dar keli būdai atskirtumui įveikti. Daugelis žmonių pasakoja apie savo paties asmeninį gyvenimą, viltis ir rūpesčius, nevengdami vaikiškumo ir netgi rodydami jį, demonstruodami abstraktų interesą vis-a-vis pasauliui – visa tai naudoja atskirtumui įveikti. Net rodyti savo pyktį, neapykantą ar nesusivaldymą yra laikoma nuoširdžiu artumu, ir tai paaiškina iškreiptą potraukį tarp tokių vedusių porų, kurioms intymumas atrodo pasiekiamas tik lovoje arba kai jie duoda valią abipusei neapykantai ir pykčiui. Bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis labiau ir labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam, nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas “artimu” asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas.