Tėvų meilė

Tėvų meilė – tai besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo poreikių įtvirtinimas. Tačiau čia reikėtų pridurti kai ką svarbaus. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du aspektus: vienas – tai rūpestis ir atsakomybė, reikalingi, kad jo gyvybė būtų išsaugota ir kad jis galėtų augti. Kitas aspektas – nuostata, teigianti gyvenimo meilę, kuri leidžia vaikui pajusti, jog būti gyvam yra gera, kad gera gyventi šiame pasaulyje. Motinos meilė gyvenimui taip pat užkrečiama kaip ir jos nerimas. Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko nesiekia sau, tikriausiai yra sunkiausia meilės forma iš visų įmanomų, ir labiausiai apgaulinga dėl to, kad motinai lengva mylėti savo kūdikį. Būtent todėl, kad tai sunku, moteris gali tapti išties mylinčia motina tik tuomet, jeigu ji apskritai sugeba mylėti; jeigu ji gali mylėti savo vyrą, svetimus vaikus, žmones. Moteris, kuri nesugeba mylėti šia prasme, gali būti švelni motina, kol vaikas mažas, bet ji negalės būti mylinti motina, suvokianti savo užduotį iškęsti vaiko atsiskyrimą – ir jam atsiskyrus toliau jį mylėti. Vaikui, ypač mažam, tėvai yra visas pasaulis. Pavojus būti atstumtam tėvų, netekti jų meilės mažam vaikui prilygsta pavojui jo gyvybei. Kad išgyventų, vaikas yra priverstas priimti tuos bendravimo modelius, kuriuos pasiūlo tėvai. Kitų modelių jis nežino ir netgi nenutuokia juos egzistuojant. Jeigu vaikas nuolat patiria baimę būti atstumtas, jis auga įsitempęs ir prislėgtas. Tokia būsena jam yra skausminga, todėl vaikas siekia tapti bejausmis.

Augdamas šeimoje, vaikas yra priklausomas nuo savo tėvų visomis prasmėmis. Tėvai jį apsupa meile, maitina, rengia, auklėja, perduoda šeimos vertybes ir tradicijas. Ir visuomet savo vaikui linki tik gero… Tačiau kartais ta besąlygiška meilė atsisuka… prieš taip mylimą vaiką ir gali sutrikdyti ne tik fizinę, bet ir psichinę sveikatą. „Kas per daug – tas nesveika“ – teigia liaudies išmintis. Kodėl, ar tik ne dėl didelės meilės savo vaikui, leidžiame jam elgtis taip, kaip nori jis, o ne taip, kaip jam būtų naudingiau, ir neribojame: Ilgai ir nesirenkant laidų ar filmų žiūrėti TV. Iš pradžių priekaištaujame, vėliau tik retkarčiais primename, o dar vėliau lyg ir įprantame prie tokio ilgo sėdėjimo prie televizoriaus. Tačiau ilgas TV žiūrėjimas veikia vaikų psichiką – jie tampa dirglesni, jautresni, jiems sunkiau susikoncentruoti ir atlikti kai kurias užduotis mokykloje. Dėl to, kad ilgai žiūri TV, gali sutrikti miegas ar net atmintis, nekalbant apie laidų ir filmų turinio įtaką vaiko vystymuisi. Be apribojimų žaisti kompiuteriu. Ilgas sėdėjimas prie kompiuterio vargina ne tik protiškai, bet ir fiziškai. Nuo ilgo sėdėjimo kenčia stuburas, gali sulėtėti medžiagų apykaita, be to, kompiuterio ekranas labai vargina akis. Valgyti jiems patinkančius, bet organizmui visai nenaudingus maisto produktus – traškučius, saldainius, dešrainius, gerti kokakolą. Ne vienas mokyklinio amžiaus vaikas Lietuvoje kenčia nuo virškinimo sutrikimų, kuriuos sukelia netinkama mityba.

Vaiko auklėjimas – viena iš sudėtingiausių gyvenimo užduočių. Kaip žmogui, kurį myli labiau už save, gali kažko neleisti? Ir kaip jam ar jai parodyti, koks yra brangus, tačiau neišlepinti? Sakome: „Meilės niekada nebus per daug.” O jeigu?.. Manau, kad dauguma tėvų, besilaukdami į pasaulį ateinančio vaikelio svajoja apie jį. Iš pradžių spėlioja jo lytį ar į ką jis bus panašus, bando įsivaizduoti, ką ir kaip su juo veiks jam augant, lanko pasiruošimo gimdymui ir naujagimio priežiūros kursus. Tai -nuostabus gyvenimo etapas, kupinas laukimo ir malonaus rūpesčio. Tačiau, kad ir kiek buvo ruoštasi, susijaudinimas, nepasitikėjimas savimi užklumpa netikėtai, prasidėjus pirmiems sąrėmiams, kai vaikutis jau duoda žinią: „Aš ateinu!”. Nepaisant visų gimdymo skausmų ir sunkumų, vos tik paėmę mažylį ant rankų suvokiate, kad nieko nuostabesnio gyvenime iki šiol neturėjote. Tai – jūsų vaikas, didžiausia brangenybė visam gyvenimui. Šią akimirką pabunda motiniški ir tėviški instinktai, jūs jaučiate savyje begalinį ryžtą padaryti dėl šio žmogučio viską, kad įrodytumėte jam savo meilę. Laikui bėgant, kai kasdienių rūpesčių verpete nuslopsta gimimo stebuklas, tėvai neišvengiamai susiduria su vaiko auklėjimo problemomis. Dirbdama psichologe neretai girdžiu skundus, kad jau trejų metukų vaikas visiškai neklauso, daro, ką nori, nepaiso jokių draudimų, visiškai nereaguoja į žodį „ne”. Arba rėkia, krenta ant žemės, cypia ir kitokiais būdais reikalauja, ko įsigeidęs.