Bildukai

Esame įpratę prie mus supančio pasaulio, kurį turime galimybę matyti, liesti, užuosti, girdėti, jausti savo klasikiniais penkiais fizinio žmogaus pojūčiais. Tačiau mes nežinome, koks tas žmogus iš tiesų yra. Žmogus turi labai daug subtiliųjų, nematomų struktūrų, kurios yra daug galingesnės, nei mums įprasti pojūčiai gali tai patvirtinti. Kalbant moksliškai, mes įpratę savo aplinką matyti bei suprasti kaip trimatį pasaulį, kuriame dominuoja ilgis, plotis, aukštis. Plius dar galime įvesti ir tokią sąvoką kaip laikas, kuris yra lyg ketvirta erdvė, nes laiką mes suprantame, kaip procesą, kažkokį kitimą. Laiką tapatiname su diena ir naktimi, bet pati laiko sąvoka iš tiesų yra daug sudėtingesnė. Šalia šių įprastų sąvokų, mes turime visas tas subtilias struktūras, kaip “n” – mates erdves: keturmatę, penkiamatę, šešiamatę, daugiamatę erdves. Tai reiškia, jog tuo pačiu momentu ir toje pat vietoje, kurį mes įsivaizduojame kaip šį pasaulį, egzistuoja kitų pasaulių su savo gyventojais, su savo dėsniais ir taisyklėmis. Tie pasauliai sąveikauja su mumis, tačiau mes juos atmetame. Ir tik dalis žmonių turi įgimtą Dievo dovaną matyti.

Tipiškas bildukas mėto daiktus, „bilda naktį“, slepia kasdieninius daiktus, išdarinėja triukus su telefonu, televizoriumi ir vaizdo grotuvu. Kartais jis žaidžia su ugnimi. Tačiau įvairovė šunybių, kurias bildukai sugeba iškrėsti, yra daug didesnė negu šie, tokia didelė, kad faktiškai yra sakoma teisybė, kad nė vienas atvejis nėra panašus į kitą. Tarp kitų keistų dalykų, bildukų bauginančiam repertuare yra apartai – daiktų pasirodymas iš niekur, daiktų judėjimas, daiktai juda dėl nežinomų priežasčių iš vienos vietos į kitą, kartais per kietas sienas ar uždarytas duris staiga atsiranda nepaaiškinamas šaltis, balsai iš niekur, žmonių ir daiktų kilnojimas ir nemalonūs kvapai nežinia iš kur. Į klausima iš kur bildukai atsiranda, tikras atsakymas lieka paslaptis. Tarptautinis bilduko pavadinimas poltergeist yra vokiškos kilmės ir reiškia „triukšminga dvasia“, dėl jo tradiciško pasireiškimo bildėjimais, barškėjimais, trankymusi. Taip ar ne, tai yra du dvasios ar kažko iki šiol nenustatyto reakcija į kažkieno proto ar jausmų būsena, įpainiojant „mokslui žinomas“ energijos formas. Tiesa yra ta, kad niekas nežino, kaip bildukai veikia, arba kodėl vienas žmogus su jais susijęs, tuo tarpu kitas, galbūt patiriantis tokius pat stresus ir turintis tokių pat problemų, nėra susijęs. Tyrinėtojai teigia, kad dažniausiai bildukai atsiranda tada, kai asmenybės krizę išgyvena ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Kai suaugusieji jaučiasi apgauti, prislėgti darbo, santykių su bendradarbiais, kai kankina nemiga, nuovargis. Tuomet atsiranda bildukai.

Pastatą Laisvės aikštės ir Vilniaus alėjos kampe su grupe bendrasavininkų Vytas Lastovka įsigijo 1992-aisiais. Tai buvo pirmasis objektas kurorte, privatizuotas viešojo akcijų pasirašymo būdu. Nuo sovietinių laikų ten veikė “Aguonos” kavinė, paskui savininkai čia vystė įvairią veiklą, kol galų gale pastate įsikūrė viešbutis ir picerija “Saulėgrąža”. “Gal kokiais 1997-aisiais pastebėjom, kad ėmė trūkinėti išorinė pastato siena. Pradėjom ieškoti priežasčių. Kvietėm įvairiausias tarnybas, ir atvykę specialistai iš vandentiekio įmonės nustatė, kad trūkęs vamzdis ir kelis mėnesius vanduo plauna namo pamatus iš vidaus, – rūsio atradimo istoriją prisimena V.Lastovka. – Ėmėm sekti, kur nueina vamzdynai, ir indų plovyklos grindyse radom dangtį, po kuriuo buvo nedidelė šachta. Į ją įlipę tvarkydami vamzdžius, pastebėjom seno rūsio liekanas. Į tą rūsį iš trūkusio vamzdžio tekantis vanduo plovė ten suverstą smėlį ir dėl to ėmė “sėsti” visas pastatas”. Tąkart savininkai vandentiekio gedimą sutvarkė ir šachtą uždengė. Tačiau mintys apie senąjį rūsį V.Lastovkos neapleido. Jis ėmė aiškintis apie pastato konstrukciją, čia išvedžiotas komunikacijas, kalbėjosi su sovietiniais metais šį namą rekonstravusiais statybininkais. Tada verslininkas ir sužinojo, kad po visu pastatu yra rūsiai, kurie kažkada buvo užpilti statybiniu laužu ir gruntu.