Šiaip ne taip Marius išsiropštė ant kranto. Šlapias, iškankintas, pavargęs. Bet poilsiui laiko nebuvo – reikėjo ieškoti kelio iš olos. Ačiū Dievams, nei burtininko, nei slibinų niekur nesimatė. Keista… Aplinkui tik stovėjo labai daug, tiesiog viens, du, trys… žodžiu, miškas keistų žydrų daiktų, kuriuos juokdarys vis tiek panoro apžiūrėti. Bet priėjus arčiau noras vos ne atšoko nuo žydrų paviršių – apvaliuose stikliniuose induose plūduriavo… merginos. Geltonplaukės, žydraakės, nuogutėlės, dailiomis krūtikėmis ir užpakaliukais. Dievulėli, jeigu ne tie žydri drebučiai, kuriuose jos buvo įdrėbtos… Marius sunkiai gurktelėjo seilę. Tai štai kas ištinka Drūkšių aukas! Tačiau drebučiai dar ne viskas – geriau apžiūrėjęs jis pamatė, kad prie visų merginų prisisiurbę čiuptuvai, kuriais ir bėgiojo keistas žydras švytėjimas… Čiuptuvai jungė ir indus, bet Marius ataugų nebelietė – žinojo, ką jos gali. Vis dėlto, smalsumui nugalėjus pasišlykštėjimo ir gašlumo derinį, jis prigludo prie stiklo, iš arčiau pasižiūrėti, kas gi atsitikdavo vargšėm Aukštijos gražuolėm. Bespoksant į vienos veidą, staiga mergina sumirksėjo, sujudėjo ir juokdarys pastebėjo, kaip čiuptuvai suvirpėjo ir žydros kibirkštėlės, bėgiojančios tarp jų, pagreitėjo. Marius jau norėjo atšokti, bet akys tiesiog pačios prilipo prie merginos akių – kažkur tokia išraiška jam buvo matyta…