S.Azanovas

Šventoje indų knygoje Rigvedoje, parašytoje prieš 4000 metų, pasakyta, kad žmogus panašus į vežiką. Vežimas yra jo fizinis kūnas, o vežikas – jo tikrasis “aš”, dvasia, siela arba visatos gyvybės jėga. Norint atlikti astralines keliones, pirmiausia reikia išsiaiškinti skirtumą tarp žmogaus sielos ir fizinio kūno. Astralinės teorijos projekcija pagrįsta teiginiu, kad žmogus turi du kūnus: fizinį, kuris auga, sensta bei miršta ir jo antrininką – astralinį kūną. Būtent astralinis kūnas gali visiškai sąmoningai palikti fizinį pavidalą ir stebėti jį iš šalies. Nesąmoningai mes paliekame savo fizinį kūną sapne, kai visiškai atsipalaiduojame, nekontroliuojame savęs ir miegame. Sugebėjimas keliauti astrale suteiks jums daug privalumų. Pirmiausia, jūs galėsite pažvelgti į pasaulį kitomis akimis: prieš jus atsivers nauji pasaulio kūrimo horizontai. Suvokę, kad protas gali egzistuoti ne kūne, jus suprasite, kad dvasia yra nemirtinga ir nereikia rūpintis, kas bus su jos pavidalu. Savo nemirtingumo suvokimas yra tik pirmas žingsnis nepaprastos kelionės link. Pirmos kelionės metu naujokas gali susidurti su įvairiomis kliūtimis, taip pat išsigąsti. Dažniausiai naujokai bijo, kad jiems nepavyks grįžti į savo kūną. Ši baimė nepagrįsta. Kai jūs einate miegoti, jus nebijote, nes žinote, kad prabusite. Tas pat vyksta ir astralinės kelionės metu. Dažnai jūsų astralinė kelionė nutrūksta prieš jūsų norą ir jus priverstinai grąžinami į fizinį kūną.

Šių dienų metodai renkant kriaukles iš jūros dugno liko beveik tokie patys kaip ir prieš 2 tūkstančius metų, gal tik kelios detalės – akiniai, apsauginės pirštinės, nosies spaustukai, stipresni lynai. Perlų ieškotojai (narai) surenka moliuskus iš jūros dugno į specialius sietelius. Tai labai pavojingas ir sunkus verslas. Išlipę į krantą žvejai atidaro ir kruopščiai apžiūri kriaukles. Net tradicinėse kriauklių gaudymo vietose iš 30-40 kriauklių randamas vienas perlas, tačiau kartais pasitaiko, kad vienoje kriauklėje būna trys ir daugiau perlų. Yra žinomas atvejis, kai vienoje Indijos pakrantėje buvo rasti vienoje kriauklėje net 87 perlai. Perlas – vienas mėgiamiausių juvelyrinių akmenų ir naudojamas ne tik juvelyrikoje. Jis vienintelis nebūna apdorojamas, todėl, praradus blizgesį, atstatyti jo neįmanoma. Perlai, kaip žmonės, miršta. Maždaug 200 metų perlas pasidaro visai juodas ir tampa neįmanoma jo atskirti nuo juodinto plieno. Rasti senovinėse kapavietėse perlai, vos prie jų prisilietus, subyrėdavo lyg dulkės, rudi milteliai ar tiesiog dingdavo, kai tuo tarpu granatai, deimantai ir kiti akmenys šimtmečiais liko nepakitę. Sudaranti perlą organinė medžiaga gali išdžiūti ir mirti, todėl perlo amžius yra ribotas, po ko jis ima blėsti, sluoksniuotis, irti. Vienok, teisingas perlo saugojimas prailgina jo gyvenimą ir padeda išlaikyti grožį ilgus metus. Pirmiausia sąlyga- kad perlas nesentų, jį reikia nešioti.

Mano giminėje, keliems žmonėms iškilo rimtų psichologinių problemų. Norėjosi tiems žmonėms kažkuo padėti, išsiaiškinti priežastis, kodėl jiems taip nutiko. Su teta nusprendėme apsilankyti pas parapsichologą, kuris galėtų nustatyti ir šį bei tą paaiškinti. Aišku, daugelis pagalvosite, kad reikėjo eiti ne pas parapsichologą, bet pas psichologą, tačiau, patikėkite, vyko kaipo kokie nepaaiškinami sveiku protu dalykai, tai buvo savaime suprantama, kad kai kuriuos atsakymus turėtų duoti parapsichologas. Taigi, mes pasiskambinome ir užsiregistravome pas kaunietį Sergejų Azanovą, ir, kadangi mes pačios kaunietės, tai nebuvo baisi problema pas jį atvykti. Mus užregistravo jo sekretorė, paaiškino, kad mums teks apsimokėti 50 lt už valandą konsultacijos. Mums tai tiko. Sutartu laiku atvažiavome. Duris atidarė pats S. Azanovas, pirmoji pro duris įžengė mano teta, pasisveikino, paskui ją – aš. Vos tik mane pamatė, labai keista, bet – nudžiugo, nusišypsojo, lyg mane pažinotų. Na, aš taip pat nusišypsojau. Mano teta, jau mums išėjus nustebusi klausia manęs, gal aš jį pažįstu, kad jis taip apsidžiaugė mane pamatęs. Deja ne, mačiau jį pirmą kartą. Ir poto visą mūsų buvimo pas jį laiką, jis vos tik į mane pažvelgęs, nusišypsodavo. Užėjom, prisėdom nedideliame kambarėlyje, kuriame ant sienų buvo iškabinti šventi paveikslai, dar kelios relikvijos ir pan. Pradėjome pokalbį, kalbėjo mano teta, o aš tik klausiausi ir šį bei tą pridurdavau, papildydavau.