Jei pirmo pasitaikiusio lietuvio šiandien paklaustume, kas yra runos, nereikėtų nustebti sulaukus atsakymo, jog runos – tai magija, burtai. Ir tik retas kuris dar pridėtų, jog runos – tai pirmiausia senieji skandinavų rašmenys. Tačiau tiek vieni, tiek kiti, be abejo, pripažintų, jog šie ženklai kelia susidomėjimą, vilioja paslaptingumu ir žadina pagarbą. Taigi, kaip jau minėta, runos yra seniausi germanų, ir visų pirma skandinavų, rašmenys. Tūkstantį metų – nuo maždaug III amžiaus po Kristaus iki XIII a. Skandinavijoje nevartota jokių kitų rašmenų. Jau savo prigimtimi runos žadina smalsumą. Pats žodis “runa” reiškia paslaptį. Ankstyvaisiais laikais runos laikytos dievų dovana. Skandinavijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, paslaptingas aktas, kuriuo efemeriškam žodžiui suteikiama pastovi forma, buvo priskiriamas dieviškosioms jėgoms. Vyresnioji Eda, XIII amžiaus Islandijos rankraštis su seniausiomis skandinavų giesmėmis apie dievus ir didvyrius, pateikia nedviprasmišką runų genezę: runas sukūręs pats Odinas, “dievų dievas”. Dieviškąją prigimtį patvirtina ir kai kurie ankstyvieji užrašai: Aš išraižiau runas, iš dievų kilusiąsias. Nemaža išsakyta ir mokslinių teorijų apie runų prigimtį. Kaip žinoma, raštas atsiranda norint perduoti informaciją. Iš pradžių ši informacija perduodama piešinukais (piktogramomis), kurie nežymi atskirų žodžių, o tik apibūdina veiksmą, vaizdą. Vėliau atsiranda idiogramos, kurių atskiras piešinėlis reiškia atskirą žodį, sąvoką.