Šamanai

Netikslu būtų sakyti, kad kovotojas įvaldo šamanizmą, bėgant laikui; ką jis ilgainiui išmoksta, tai taupyti energiją. Ši energija įgalina jį valdyti energijos laukus, kurie šiaip jam būtų nepasiekiami. Šamanizmas yra žinojimo būsena, sugebėjimas naudotis energijos laukais, kurie nedalyvauja kasdieniniame mūsų gyvenime. Visatoje tvyro neišmatuojama, neapibrėžiama jėga, šamanų vadinama intencija. Absoliučiai viskas, kas egzistuoja kosmose, yra susiję su intencija jungiamaisiais ryšiais. Kovotojams rūpi išsiaiškinti, suprasti ir pasinaudoti tais ryšiais. Jiems labai svarbu apvalyti tuos ryšius nuo bukinančios kasdienio gyvenimo rūpesčių įtakos. Šiuo atžvilgiu šamanizmu galima vadinti jungties su intencija išgryninimo procedūrą. Šamanams gyvybiškai svarbi jų praeitis, tačiau ne asmeninė praeitis. jų praeitį sudaro anksčiau gyvenusių šamanų pasiekimai. Jie konsultuojasi su praeitimi, norėdami surasti atskaitos tašką. Iš tikrųjų tik šamanai ieško atskaitos taškų praeityje. Atskaitos taško nustatymas jiems reiškia galimybę tyrinėti intencija. Vidutinis žmogus taipogi gilinasi į praeitį. Tačiau jis tyrinėja asmeninę praeitį dėl asmeninių priežasčių. Jis lygina save su praeitimi, su savo asmenine praeitimi arba praėjusių laikų informacija, ieškodamas pateisinimo savo dabartiniam ar planuojamam elgesiui arba ieškodamas precedentų.

Kai išgirstame žodį „šamanas“mums prieš akis iškyla mažų mažiausiai keistas vaizdas: barškalais, kaulais, paukščių plunksnomis apsitaisęs necivilizuotas seniokas muša būgną ir kažką nerišliai rėkauja. Iš tiesų visa, ką jis daro, turi didelę reikšmę jam ir jo gentainiams. Pasak buriatų (prie Baikalo gyvenanti tauta), pirmąjį šamaną dievai atsiuntė žmonėms, kad apsaugotų juos nuo piktųjų dvasių paskleistų ligų ir mirties. Šamanas (Sibiro tautų žynys) – vienas svarbiausiu bendruomenės žmonių. Jis burtininkas, gydytojas, kuris nustato ligas, ieško dingusios ligonio dvasios, ją suranda ir sujungia su kūnu. Jis palydi mirusiojo dvasią į požemius, prašo dievų pagalbos per sausrą ar badą. Paprastai šamaną išrenka dvasios. Jis pateptasis, kuris geba „matyti“ (svarbūs sapnai bei vizijos). Paprastai naująjį šamaną rengia senasis žynys, kuris moko pažinti ligas ir subtiliai bendrauti su dvasiomis. Įšventinimas vyksta ekstazėje, kai naujasis šamanas patiria žiaurius dvasių puolimus ir išgyvena savo paties mirtį. Dvasios jam atveria savo pasaulius ir suteikia galių. Kai šamanas atgaivinamas, jis jau aiškiai regintis žmogus, kuris geba suvokti pasaulį ir išgyventi kitų kančias kaip savo paties.

RELIGINIŲ ritualų evoliucija vystėsi nuo dvasių nuraminimo, vengimo, išvarymo, privertimo, susitaikymo, ir palenkimo į savo pusę iki aukojimo, atpirkimo, ir išgelbėjimo. Religinių ritualų metodai vystėsi nuo primityviųjų kultų formų per fetišus iki magijos ir stebuklų, ir kada ritualas tapo sudėtingesniu, reaguodamas į žmogaus vis sudėtingėjančias sampratas apie viršmaterialiąsias sferas, tada jame turėjo neišvengiamai įsiviešpatauti kerėtojai, šamanai, ir žyniai. Besivystančiose primityviojo žmogaus sampratose dvasinis pasaulis galiausiai buvo laikomas nereaguojančiu į paprastus mirtinguosius. Tiktai išskirtiniai žmonės sugebėdavo pasiekti, kad juos išgirstų dievai; tiktai nepaprastas vyras arba moteris galėdavo pasiekti, kad jį ar ją išgirstų dvasios. Tokiu būdu religija įžengia į naują fazę, į tokį etapą, kuriame palaipsniui ji tampa antraeile; tarp religininko ir garbinamo objekto visada iš tiesų įsiterpia kerėtojas, šamanas, arba žynys. Ir šiandien didžioji dalis Urantijos organizuoto religinio tikėjimo sistemų žengia per šitą evoliucinio vystymosi lygį. Evoliucinė religija gimsta iš paprastos ir visagalės baimės, tos baimės, kuri užvaldo žmogiškąjį protą, kada susiduriama su tuo, kas yra nežinoma, nepaaiškinama, ir nesuvokiama.

Šamanas buvo turintis rangą kerėtojas, ritualinis žmogus fetišas, ir pagrindinė asmenybė visuose evoliucinės religijos ritualuose. Daugelyje grupių šamanai buvo aukštesni už karo vadą, pažymėdami bažnyčios viešpatavimo pradžią valstybėje. Šamanas kartais veikdavo kaip žynys ir net kaip žynys-karalius. Kai kurios vėlesnės gentys turėjo tiek ankstyvesniuosius šamanus-kerėtojus (aiškiaregius), tiek vėliau atsiradusius šamanus- žynius. Ir daugeliu atvejų šamano pareigos tapo paveldimomis. Kadangi senovėje bet kas, kas buvo nenormalu, buvo aiškinama dvasių apsėdimu, tai bet koks ryškus protinis ar fizinis nenormalumas buvo laikomas pakankamu požymiu, jog tai yra kerėtojas. Daugelis iš šitų vyrų buvo epileptikai, daugelis iš šių moterų buvo isterikės, ir didele dalimi šitais dviem tipais galima paaiškinti senovinį įkvėpimą, o taip pat ir dvasių ir velnių apsėdimą. Gana daug iš šitų ankstyviausiųjų žynių priklausė tokiai klasei, kuri nuo to laiko buvo vadinama paranojinė. Nors jie ir galėjo naudoti apgaulę mažesniuose dalykuose, bet didžioji dalis šamanų tikėjo tuo, kad yra apsėsti dvasių. Moterys, kurios sugebėdavo pasiekti transo būseną arba katalepsinį priepuolį, tapdavo galingomis šamanėmis; vėliau, tokios moterys tapdavo žynėmis ir dvasių mediumais. Jų katalepsiniai priepuoliai paprastai apimdavo tariamą bendravimą su mirusiųjų vėlėmis. Daugelis moterų šamanių taip pat buvo ir profesionalios šokėjos.

Dvasių iškvietimas buvo labai tiksli ir labai sudėtinga procedūra, palygintina su šiandieniniais bažnytiniais ritualais, atliekamais senąja kalba. Žmogiškoji rasė labai anksti ėmė ieškoti viršžmogiškosios pagalbos, apreiškimo; ir žmonės tikėjo, kad šamanas iš tikrųjų tokius apreiškimus gauna. Nors šamanai savo darbe naudojosi didžiule įtaigos galia, bet beveik visą laiką tai buvo negatyvi įtaiga; tiktai pastaraisiais laikais imta naudoti teigiamos įtaigos metodą. Ankstyvajame savosios profesijos vystymosi etape šamanai pradėjo specializuotis tokiose srityse, kaip lietaus sukūrimo, ligų gydymo, ir nusikaltimų išaiškinimo. Tačiau, ligų gydymas nebuvo šamanistinio kerėtojo pagrindinė funkcija; vietoje šito, jo funkcija buvo žinoti ir kontroliuoti gyvenimo pavojus. Senovinė juodoji magija, tiek religinė, tiek pasaulietinė, buvo pavadinta baltąja magija, kada ją praktikuodavo žyniai, aiškiaregiai, šamanai, arba kerėtojai. Juodąją magiją praktikuojantys būdavo vadinami raganiais, magais, burtininkais, apžavėtojais, nekromantais, dvasių iškvietėjais, ir pranašautojais. Laikui bėgant, visi tokie netikri ryšiai su tuo, kas yra viršmaterialu, buvo klasifikuoti kaip raganavimas arba šamanizmas.

Kadangi senovės žmogus save ir savo materialią aplinką laikė betarpiškai reaguojančiais į vėlių užgaidas ir dvasių fantazijas, dėl to nėra nieko keisto, kad jo religija turėjo būti taip plačiai susijusi su materialiais dalykais. Šiuolaikinis žmogus savo materialias problemas sprendžia tiesiogiai; jis supranta, kad materija reaguoja į išmintingas proto manipuliacijas. Primityvusis žmogus lygiai taip pat troško pakeisti ir net valdyti fizinių sferų gyvybę ir energijas; o kadangi jo ribotas kosmoso suvokimas atvedė jį į tikėjimą, jog vėlės, dvasios, ir dievai yra asmeniškai ir betarpiškai susiję su gyvybės ir materijos išsamiu valdymu, dėl to jis logiškai savo pastangas nukreipė į tai, kad išsikovotų šitų viršžmogiškųjų agentūrų palankumą ir paramą. Žvelgiant šituo požiūriu, galima suprasti didelę dalį to, kas senovės kultuose yra nepaaiškinama ir neracionalu. Kulto ritualai buvo primityviojo žmogaus mėginimas valdyti materialų pasaulį, kuriame jis pats atsidūrė. Ir didelę dalį savo pastangų jis nukreipė į tai, jog būtų prailgintas gyvenimas ir užtikrinta sveikata. Kadangi visos ligos ir pati mirtis iš pat pradžių buvo laikomos dvasiniais reiškiniais, todėl buvo neišvengiama, jog šamanai, nors ir veikdami kaip kerėtojai ir žyniai, taip pat turėjo dirbti gydytojais ir chirurgais. Primityvų protą gali apriboti faktų trūkumas, bet net ir tokiu atveju jis yra logiškas.

Senovės žmonių visas gyvenimas buvo susijęs su apsisaugojimu; jų religija nemažu laipsniu buvo toks metodas, kuris užkirto kelią ligoms. Ir nepaisant savo teorijų klaidingumo, jie taikydavo jas iš visos širdies; jie turėjo neprilygstamą tikėjimą savo gydymo metodais; o tai, savaime, yra stiprus vaistas. Pagaliau, tas tikėjimas, reikalingas pasveikimui, kada šitą kvailą pagalbą suteikdavo vienas iš šitų senovės šamanų, iš esmės nesiskyrė nuo to tikėjimo, reikalingo pasveikti, kada gydo, kokie nors vėlesniųjų dienų jo perėmėjai, kurie užsiima nemoksliniu ligų gydymu. Primityvesnės gentys labai smarkiai bijodavo sergančiųjų ir ilgus amžius jų skrupulingai vengdavo, juos gėdingai ignoruodavo. Didžiulis humanizmo šuolis buvo tai, kada šamanavimo evoliucija pagimdė žynius ir kerėtojus, kurie sutiko ligas gydyti. Tada tapo įprasta visam klanui užplūsti į sergančiojo kambarį tam, kad rėkimu padėtų šamanui išvyti ligos vėles. Buvo įprasta, jog moteris buvo diagnozę nustatanti šamanė, tuo tarpu vyras užsiėmė gydymu. Įprastas ligos diagnozavimo metodas buvo kokio nors gyvūno vidurių patikrinimas. Liga buvo gydoma skandavimu, kauksmu, rankų uždėjimu, kvėpavimu į ligonį, ir daugeliu kitokių būdų.