Velniai

Žodis „velnias“ apibūdina asmenį, kuris kalba piktą melą apie kitą asmenį. Žodis „šėtonas“ reiškia priešas, arba priešininkas. Šiais terminais apibūdintas didžiausias Dievo priešas. Iš pradžių jis buvo tobulas angelas danguje su Dievu. Tačiau vėliau jis per daug mąstė apie save ir panoro garbinimo, kuris teisėtai priklauso Dievui (Mato 4:8-10). Šis angelas, Šėtonas, kalbėjo su Ieva per gyvatę. Meluodamas jai, jis paskatino ją nepaklusti Dievui. Taip Šėtonas užpuolė tai, kas vadinama Dievo „suverenitetu“, — arba Aukščiausiojo padėtimi. Šėtonas iškėlė abejones, ar Dievas valdo tinkamai ir ar tai tikrai naudinga Jo pavaldiniams. Jis taip pat pareiškė abejojąs, ar koks nors žmogus išliks ištikimas Dievui. Taip elgdamasis, Šėtonas padarė save Dievo priešu. Todėl jį buvo pradėta vadinti Šėtonu Velniu (Pradžios 3:1-5; Jobo 1:8-11; Apreiškimas 12:9). Šėtonas stengiasi apgaule priversti žmones garbinti jį (2 Korintiečiams 11:3, 14). Vienas būdas, kaip jis klaidina žmones, yra neteisinga religija. Jeigu religija moko melo apie Dievą, ji iš tikrųjų padeda Šėtonui siekti savo tikslo (Jono 8:44). Žmonės, kurie yra klaidingų religijų nariai, galbūt nuoširdžiai tiki, jog garbina tikrąjį Dievą. Bet jie iš tikrųjų tarnauja Šėtonui. Jis yra „šio pasaulio dievaitis“ (2 Korintiečiams 4:4).

Žodis “šėtonas” – tai sulietuvintas hebrajiškas žodis “satan”, kas reiškia “priešininkas”, o “velnias” – tai išverstas graikiškas žodžis “diabolos”, reiškiantis melagį, priešą ar šmeižiką. Jei tikime, kad Šėtonas ir Velnias – tai kažkokia būtybė šalia mūsų, kuri kalta dėl nuodėmių, tada kiekvieną kartą sutikę tuos žodžius Biblijoje, turėtume juos priskirti šiai piktai asmenybei. Bet panagrinėję tų žodžių vartojimą Biblijoje pastebėsime, kad jie naudojami kaip paprasti būdvardžiai ir apibūdina paprastus žmones. Todėl negalima teigti, kad Biblijoje vartojami žodžiai “velnias” ir “šėtonas” patys savaime reiškia kažkokią didžiai nuodėmingą asmenybę ar būtybę šalia mūsų. 1 Kar 11:14 aprašoma, kaip “Viešpats sužadino Saliamonui priešininką (tas pats hebrajiškas žodis kitur verčiamas žodžiu “šėtonas”) Idumėjietį Adadą”. “Viešpats sužadino jam taipgi priešininką (šėtoną)… Razoną… Jis buvo Izraelio priešininkas (šėtonas)” (1 Kar 11:23,25). Tai visiškai nereiškia, kad Dievas sužadino antgamtinę būtybę ar angelą, kaip šėtoną/priešininką Saliamonui; Jis sužadino paprastus žmones. Dar vienas pavyzdis randamas Mt 16:22,23. Petras bandė atkalbėti Jėzų nuo ėjimo į Jeruzalę ir mirties ant kryžiaus. Jėzus atsisuko ir tarė Petrui: “Eik šalin, šėtone! Tu… mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis”. Tagi Petras buvo pavadintas šėtonu. Iš aprašymo yra visiškai aišku, kad Kristus kalbėjosi ne su angelu ar monstru; jis kalbėjosi su Petru.

Velnias (Kaulinis senis) – chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius. Kartais velnias laikomas – požemių, pelkių dievu, kalviu. Kai kurių autorių (pvz. Greimo) manymu – dar ir karo dievas. Pradžioje velnias buvo moteriškas demonas, vadinamas velne, rečiau deiva, deivute. Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip vėlė, vėlinė, vėlionis, vėliukas. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos teisingųjų žmonių vėlės. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis. Jis padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, baudė klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo.

Daugelyje religijų yra tikima, kad egzistuoja pabaisa, vadinama Velniu arba Šėtonu, kuris yra visų problemų ir mūsų padarytų nuodėmių priežastis. Tačiau Biblijoje teigiama, kad Dievas yra visagalis, o angelai be nuodėmių. Tai reiškia, kad nėra įmanomas antgamtinės būtybės egzistavimas, kuri būtų Dievo priešingybė. Mes suabejojame, jog Dievas yra Visagalis kuomet tikime tokios būtybės egzistavimu. Egzistuoja tikėjimas, kad geri dalykai ateina iš Dievo, o blogi – iš Velnio ar Šėtono. Senovės babiloniečiai tikėjo gėrio dievu ir blogio dievu. Dievo atsakas buvo: „Aš esu VIEŠPATS ir nėra kito, – be manęs nėra Dievo… Darau šviesą ir kuriu tamsą, aš darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas, – aš – Viešpats – visa tai padarau“ (Iz 45:5-7, 22). Dievas yra autorius, „negandų“ kūrėjas. Yra skirtumas tarp negandų ir nuodėmės. Nuodėmė atėjo į pasaulį kaip pasekmė to, kad žmogus nėra Dievas (Rom 5:12). Dievas sako babiloniečiams „be manęs nėra Dievo“ Nėra kito galios šaltinio, išskyrus Jį. Todėl tikras tikintysis Dievu privalo atmesti antgamtinio velnio ar demonų idėją.

Labiausiai paplitusi nuomonė apie Šėtono nuopuolį grindžiama Izaijo pranašystės 14,12: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau!“ Toliau šioje ištraukoje sakoma, kad Liuciferis mėgino iškelti savo sostą viršum žvaigždžių ir tapti panašus į Aukščiausiąjį, bet Dievas nugramzdino jį į duobės gelmes (Iz 14,13–15). Ši ištrauka dažnai lyginama su Ezechielio 28 skyriaus 11–19 eilutėmis, kurios tariamai kalba apie Liuciferį kaip Tyro karalių, gyvenantį Edeno sode. Jis buvo nuostabus kerubas, bet Dievas jam tarė: „Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi. Nubloškiau tave žemėn, padariau iš tavęs reginį, kad karaliai pasotintų tavimi savo akis“ (Ez 28,17). Kai kurie, remdamiesi pavadinimais instrumentų, išvardytų angliško Karaliaus Jokūbo vertimo Ezechielio 28 skyriaus 13 eilutėje, netgi tvirtina, kad Liuciferis buvo dangaus choro vadovas. Todėl paplito teorija, kad Šėtonas, būdamas Liuciferis, nupuolė kažkada prieš pasaulio sukūrimą. Bet Biblija niekur tiesiogiai nepatvirtina, kad Šėtonas yra Liuciferis. Izaijo 14 ir Ezechielio 28 skyrių skaitymas jų kontekste iškelia rimtų abejonių dėl populiarios teorijos, teigiančios, kad „Šėtonas yra Liuciferis“, patikimumo.

Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį. Jei nosis be skylių, tai bus velniukai”,- sakoma pasakoje “Velniukai su statinaitėmis”. Pėda taip pat parodydavusi velnišką gymį. “Užmini ir žiūri – tuščias batas, be pėdos.” (“Kavalierius tuščiais batais”), “o vietoj batų – arklio kanopos” (“Užteks ir vieno”). Uodega ir ragai velniui buvo prisegti kiek vėliau. Daugelis sakmių rodo, jog velnias buvęs su ragais. “Velnias ir ropoja, ir keliais eina – vis griūva ir griūva. Susidaužė, visas kruvinas, nusilaužė ir ragus”,- teigiama pasakoje “Velnio bernavimas”. “Žiūri – kadgi velniukas sėdi su ragiukais” (“Avinukas ratuose”). Daug sakmių byloja, kad velnias buvęs ir su uodega: “Ir pamatė, kaip iš po velėnos išlenda rudas kaip rankovė didumo ir rodo uodegą į debesį” (“Perkūno dovana”). Daugelyje pasakų ir sakmių velniui prisegama juoda spalva: “Žiūri – atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia…” Juodas velnias ypač įsigalėjo XIX – XX a. Toks velnias dažnai minimas patarlėse, priežodžiuose bei mįslėse. Sakoma: “Visi velniai juodi”, “Tegul bus tavo velnias juodesnis”, “Raudonas liežuvis juodą velnią laižo (ugnis katilą)”, “Ne toks velnias juodas, kaip jį maliavoja”.